Vienų žmonių gyvenimas – lyg šventė, lyg žydėjimas vyšnių.
Antrųjų –
Kur dingo antrųjų dienos? Tai tu man ir pasakyk, nes jos jiems ateina, pasibūna ir nesutiktos išeina niekieno nepastebėtos. Mokykla, darbai, šeima, dar ten kažkas… Tai tik triukšmas.
Kai pirmieji, užtat, savo dienas išnaudoja:
1) Besimėgaudami;
2) Ir statydami piramides.
Jie neliūdi, jog vėl atėjo pirmadienis ar taip greitai prabėgo šeštadienis. Jie mėgaujasi kasdienybe ir jos potyriais… Kaip kokie milijonieriai! Nesijaudina dėl niekų ir išvis – pozityviai, sąmoningai tinginiauja.
Tuo pačiu metu jie išnaudoja savo laiką. Skiria jį ne smėlio (ar atsiminimų pelenų) žarstymui, o tvirtų pilių ir piramidžių statymui. Kaip manai, kodėl piramidės stovi taip ilgai? Ogi todėl, kad jos tvirtesnės nei Rodo kolosas!
…O antrieji –
Ai, pabaigsiu rašyti kitą dieną. Dabar man atėjo pranešimas apie kažką naujo feisbuke. Ką aš čia norėjau nuveikti, išvis?
Kas skiria Įsiminimą ir Pamiršimą?
Yra priežastis, kodėl pirmiesiems taip gerai sekasi dirbti prasmingus darbus, keisti pasaulį į pozityvesnį ir kodėl jie tokie laimingi, kad ir kur bebūtų.
Jie atsimena, jog mirs.
Ar kada galvojai apie tai? Nuoširdžiai.
Tikiu, kad taip. Turbūt kiekvieną mūsų kartais patraukia prie minčių apie gyvenimo prasmę (tai turbūt filosofų labiausiai nekenčiamas klausimas), gyvenimą, ką per jį esame pasiekę ar neišvengiamą mirtį.
…Bet ar dažnai sau primeni apie mirtį?
Ką? Baisu? Kažkaip kvaila galvoti? Negatyvu?
Taigi būtent tau apie mirtį ir reikėtų galvoti dažniau.
Tiek dienų, mėnesių ir metų tu bėgai nuo šio neišvengiamo gyvenimo etapo. Tavo senelių, gyvūnėlių, draugų ar tėvų mirtys tai primindavo, tačiau vis tiek nesiklausei…
…Ir dabar stebiesi, kad nesupranti savęs?
Mirtis atskleidžia, kas tavyje geriausia.
Kartais, tiesa, ir blogiausia – kai kurie psichopatai, prisiminę mirtį, pradeda skatinti save užgrobti dar daugiau valdžios arba paversti savo vaikus idealiais šokėjais, dainininkais ar tiesiog žaislais.
Bet dažnai ir geriausia – pasiryžimą žengti link sveikesnio gyvenimo, atkurti santykius su dar gyvais giminaičiais, įkvėpimą išpildyti tą seną svajonę.
Aš, pavyzdžiui, kiekvieną dieną primenu sau apie mirtį.
Savo kambaryje turiu plakatą, kuriame 52-juose stulpeliuose ir 80-tyje eilučių išdėstyti kvadračiukai. Savaitės, kurias praleisiu iki savo pabaigos. Taip pat apačioje turiu smagią kaukolės formos kaukę.
Mano draugas Simas Balčiūnas irgi kasdien primena sau mirtį. Beveik kaskart prausdamasis duše, plaudamas rankas ar rytais apsirengdamas. Jis ant rankos išsitatuiravo 130 skrituliukų – po vieną visiems šimtui trisdešimt gyvenimo metų.
Ir tu gali prisijungti prie mūsų.
Tavo gyvenimą primenantis plakatas.
Tik atminus, jog dar spinduliuoji Či ir kitokią gyvybinę energiją, galėsi iš dienų išspausti didžiausią pasimėgavimą ir prasmę.
Juk niekas kitas geriau neparodo, kur yra barškuolės gyvatės galva, nei jos barškanti uodega. Mūsų atveju – sena draugė Mirtis.
Jį gali atsispausdinti bet kokiu dydžiu nuo A4 iki A0, kaip spausdinau aš. Didesniojo kvadračiukuose galėsi įrašyti, ką per savo savaitę patyrei! Mažesniojo – galėsi kvadračiukus nuspalvoti ar užbraukti.
Tai plakatas tavo namų sienai.
Nereikia jo kabinti kažkur labai matomoje vietoje – užtenka tiesiog vienos sienos. Kad ir koridoriuje. Nereikia ir labai rodyti svečiams – svarbu, kad tu žinotum, jog tavo laikas bėga.
Pasikabink jį ant sienos ir pasimėgauk. Pasimėgauk tuo, ką patyrei, ir tuo, kad dar esi gyvas! Atmink mirtį ir prisijunk prie manęs.
Nesiruošiantis mirti,
Danielius
P.S. Už idėją ačiū mano vienam mėgstamiausių autorių Tim Urban. Jei nori įsigyti popierinį, jau atspausdintą, plakatą – užsuk. Taip pat jis papasakos, ką dar galima su tokiu plakatu nuveikti (ir čia jau bus kelionių į praeitį!).