Pirmą kartą čia?

Kodėl tu turėtum dažniau sakyti „dėjau b*bį“ Vaistas nuo pykčio, nusivylimo ir skausmo

Mes visi tai daro­me. Gyve­na­me mili­jo­no pasi­rin­ki­mų gyve­ni­mą. Ir tiki­mės, kad jei sužai­si­me tin­ka­mai, tai gal­būt gyve­ni­mo gale lai­mė­si­me auk­so puo­dą.

Mes klau­so­mės šir­dies bal­so, ką turė­tu­me dary­ti. Ir dar daž­niau klau­so­mės, ką mums sako kiti.

Tačiau štai bėda: tai daro­me per­ne­lyg daž­nai.

Per­ne­lyg daž­nai mes ati­duo­da­me savo gyve­ni­mo vai­rus į kitas ran­kas ir nusi­lei­džia­me aplin­ki­nių iškel­toms tai­syk­lėms, nema­lo­nioms riboms bei vel­niai žino dar kokioms kliū­tims.

Galiau­siai visas mūsų gyve­ni­mas virs­ta vie­na dide­le „Pasa­kyk ką man dary­ti“ fies­ta.

Ar šios kel­nės man tin­ka? O ką sakys aplin­ki­niai, jei išei­siu iš dar­bo ban­ke dėl dar­bo vai­kų dar­že­ly­je? O ką, jei­gu kaž­kam nepa­tiks mano nau­ja plau­kų spal­va? O kaip rea­guos bend­ra­dar­biai, jei aš mesiu su jais kar­tu rūky­ti?

Ir tai nema­lo­nu. Tai var­gi­na. Tai mus paver­čia nuo­mo­nių ver­gais. Man vien rašant šią pastrai­pą paskau­do gal­va. 1

Tai turi liau­tis.

Mes turi­me išmok­ti atsi­sto­ti ant kojų, nusi­pur­ty­ti dul­kes ir pasa­ky­ti pasau­liui „Ne, dau­giau nebe“. Ir taip ras­ti gyve­ni­mo lai­mę, kurios visa­da ieš­ko­jo­me.

Tačiau leisk, pir­miau žodį per­duo­siu debe­sy­lie­tei Gre­tai Mise­vi­čiū­tei, kuri apie šio straips­nio temą papa­sa­kos iš savo pusės su kny­gos „F**k it. Idea­lus dva­si­nis kelias“ apžval­ga.

Per­spė­ji­mas: Nesi­jau­dink, tai tik pir­mo­ji straips­nio dalis. Ant­ro­jo­je pusė­je grį­šiu aš. Su savo, kaip visa­da, ori­gi­na­liu sti­liu­mi. ;-)

Per­duo­du mik­ro­fo­ną Gre­tai.

NAUJA: Dabar straips­nio gali klau­sy­tis gar­so for­ma­tu!

Kaip tapti laimingu sakant „eina š*kt“?

Pasakykite „labas“ Gretai!
Pasa­ky­ki­te „labas“ Gre­tai!

Leisk atspė­siu. Tu nori:

  • Pasiek­ti dide­lių per­ga­lių dešim­ty­je sri­čių vie­nu metu?
  • Užsi­im­ti pra­smin­ga ir gerai apmo­ka­ma veik­la, vedan­čia prie nerū­pes­tin­go gyve­ni­mo?
  • Turė­ti gra­žų ir stip­rų kūną?
  • Tap­ti apsi­skai­čiu­sia, bent kelias sri­tis išma­nan­čia asme­ny­be?
  • Ir tur­būt trokš­ti gyven­ti atsi­pa­lai­da­vu­siai, ramiai, o tuo pačiu patir­ti nuo­ty­kių, pama­ty­ti visą pasau­lį, bet neiš­leis­ti visos algos lėk­tu­vo bilie­tams?

Aiš­ku, kad nori.

Ir kaip tai žinau?

Ogi pati ieš­ko­jau, kaip tai pasiek­ti. Tada radau stan­dar­tus lau­žan­čią John C. Par­kin kny­gą „F**k it. Idea­lus dva­si­nis kelias“. 2 Ir supra­tau, kad many­je besi­su­kan­čios min­tys yra puo­se­lė­ja­mos ir kituo­se.

Aš viso to irgi trokš­tu. O kai negau­nu – jau­čiuo­si tin­gi­nė, vel­tė­dė, nie­ko nevei­kian­ti egois­tė.

Tačiau ši kny­ga mano požiū­rį pakei­tė kar­di­na­liai. Skai­tant kny­gą, ne kar­tą krė­tė šiur­pas ir ėmė jau­du­lys. Toks jau­du­lys, kuris apima tie­sos aki­mir­ko­mis arba ko nors bijant, tačiau žinant, kad atei­ty­je vis­kas bus geriau. Skai­ty­da­ma jau­čiau, kaip kei­čiuo­si į tei­gia­mą pusę.

Vien dėl vie­nos nau­jos min­ties.

„Saky­ti „eina š*kt“ – labai dva­sin­ga.“

- Pasto­rius M. Tan­sen­das, kny­gos „Ere­ti­ko die­no­raš­tis“ auto­rius

Saky­da­mi „eina š*kt“ savo „rei­kia“, „noriu“ ir „pri­va­lau“ pasta­to­te į vie­tas ir pri­me­na­te sau, kad „Tai tik gyve­ni­mas“ (vie­nos dai­nos žodžiais). Ir supran­ta­te, kad pir­miau eina noriu, o tik tada darau.

Pasto­rius Mar­kas Tan­sen­das tuo­met pri­dū­rė: „Na, bet vel­niop, užteks man kal­bė­ti. Pato­giai įsi­tai­sy­ki­te ir pasi­ruoš­ki­te nie­kad nebe­bū­ti tokie, kokie buvo­te ligi šiol“.

Trumpas pavyzdys: Kaip tai veikia?

Daž­nai ten­ka grau­den­ti, kodėl suval­gei du šoko­la­di­nio pyra­go (su ledais!) gaba­lus, kai sal­du­my­nų tau apskri­tai nega­li­ma val­gy­ti?

Tuo­met sakyk „vel­niop tie apri­bo­ji­mai“. Ir val­gyk kiek tel­pa. Pri­si­val­gyk, per­si­val­gyk ir žiū­rėk kas nutiks. 3

O nutiks taip: Ilgai­niui tave užknis visi sal­du­my­nai ir natū­ra­liai per­ei­si prie košių, sriu­bų, vai­sių, salo­tų, dar­žo­vių troš­ki­nių ir varš­kės. Ar kad ir ko norė­tum, bet tik­rai ne šoko­la­di­nių pyra­gų su ledais, nuo kurių tau jau bus blo­ga, o alkis nema­žės.

Kitaip tariant – per­tek­lius paro­dys tau, kad per­tek­lius yra blo­gai.

Juk sten­gian­tis ribo­ti, atsi­sa­kant, maži­nant ska­nu­my­nų por­ci­jas vis­kam tik suteik­si dides­nę reikš­mę. Ir tik dar labiau ska­tin­si save gal­vo­ti apie mais­tą, kalo­ri­jas. Nors juk, rodos, norė­tum gal­vo­ti apie mažes­nio dydžio rūbus!

Trū­ku­mas ir nepri­tek­lius – tik pagi­lins prob­le­mą ir suteiks tavo pagun­doms dides­nę reikš­mę, ver­tę ir malo­nu­mą nusi­kals­ti. Nie­ko gero.

Tavo pasirinkimas - arba savo niežulį užgniauži iš karto, arba jį paverti atvira žaizda.
Tavo pasi­rin­ki­mas – arba savo nie­žu­lį užg­niau­ži, arba jį paver­ti atvi­ra žaiz­da.

Taigi, ką daryti?

Sakyk „eina š*kt“ (arba „vel­niop“, „spjo­viau“ ar kaip tau pri­im­ti­na) savęs ribo­ji­mui, susi­lai­ky­mui ir savęs ali­ni­mui. Nes yra vie­na tie­sa:

„Tai, ko trokš­ti, gau­ni tik tada, kai pra­ran­di norą gau­ti.“

Papras­čiau­siai gyve­nant, nie­ko nepa­dau­gi­nant ir nesi­rū­pi­nant tu nė nepa­ste­bė­si, kaip tavo svo­rio per­tek­lius kaž­kur dings. O tavo gyve­ni­me atsi­ras nau­ja veik­la:

  • Pra­dė­si lan­ky­ti šokių pamo­kas (kas dabar mado­je);
  • Tap­si sava­no­riu (irgi madin­ga);
  • Sutik­si ypa­tin­gą žmo­gų ir ne mais­tu, bet pažin­ti­mis būsi sotus (šitai iš mados ir šiaip nie­ka­da neiškri­to).

Leisk, duo­siu dar šiek tiek pavyz­džių.

A) Tingi judėti ir sportuoti?

Na, ir neju­dėk. Sakyk : „Eina po vel­nių visos tos nesą­mo­nės, nie­ko aš neda­ry­siu“. Ir neda­ryk.

Sumo­kėk kai­my­nų vai­kui, kad vedžio­tų tavo šunį. O tuo metu pagu­lėk ant sofos ir žiū­rėk fil­mą, skai­tyk kny­gą arba neda­ryk nei to, nei ano. Palauk, kol ateis vidi­nis postū­mis.

Ir tu nė nepa­ste­bė­si, kaip pra­dė­si ką nors dary­ti. Gal­būt net­gi apsuk­si ratą aplink namus ar pasi­vaikš­čio­si po par­ką, nes jau geriau vaikš­čio­ti, nei gulė­ti ant nusi­bo­du­sios sofos.

Vakar aš taip ati­dė­lio­jau judė­ji­mą iki 22 valan­dos… O pas­kui tariau „Ne, nu nebe­ga­liu!“, atsi­sto­jau, pali­kau kom­piu­te­rį ir savo noru pra­dė­jau spor­tuo­ti.

Ir dar su tokia ener­gi­ja ir įsi­jau­ti­mu, kad iš pra­džių buvo sun­ku pati­kė­ti!

O ryto­jaus die­ną, kas įdo­miau­sia, ta vidu­je užsi­fik­sa­vu­si nuo­sta­biai gera ener­gi­ja ska­ti­no pakar­to­ti kūno prog­ra­mą. Tie­siog nebe­ga­lė­jau išsė­dė­ti vie­no­je vie­to­je ir palik­ti ramy­bė­je savo kau­lų!

Tarp kit­ko, kal­bant apie kūno judi­ni­mo prog­ra­mas, labai reko­men­duo­ju Cas­sey. 4 Man ji be galo patin­ka, o ir jums, ber­niu­kai, spė­ju bus irgi įdo­mu save išban­dy­ti. Pažiū­rė­ki­te, kokie kie­ti esa­te ir ar aplenk­si­te Cas­sey.

B) Nenori eiti į darbą?

Sakyk „vel­niop jį“, pasi­skelbk ser­gan­čiu, nusi­pirk vyno (ar ska­nių ledų), nesi­kelk iš lovos ir taria­mai sirk. Patik­rink savo ribas, kiek lai­ko gali iš jos nesi­kel­ti.

Nes gali būti, kad per „sir­gi­mo“ savai­tę:

  1. Supra­si, jog vis­gi pasi­il­gai savo dar­bo, kole­gų ir net kli­en­tų;
  2. Arba paaiš­kės, jog geriau supū­si lovo­je, nei grį­ši atgal į tą juo­dą­ją sky­lę;
  3. Arba nutiks taip, kad tau labai patiks nesi­kel­ti iš lovos ir džiaug­tis vynu (ar ledais), ir nety­čiom para­šy­si būsi­mą pasau­li­nį best­se­le­rį. Juk būtų sma­gu, ar ne? 5

Kny­gos auto­rius apie dar­bą ir išėji­mą iš jo paste­bi, jog daž­niau­sias iš žmo­nių gir­di­mas atsi­lie­pi­mas apie šią mil­ži­niš­ką gyve­ni­mo dalį užiman­čią veik­lą yra „Na, aš dar nesu tik­ras, ką norė­čiau dary­ti…“.

Tačiau toks atsa­ky­mas iš tik­ro reiš­kia giliai šir­dy­je sly­pin­čią nuo­jau­tą, kad „Aš savęs gerai nepa­žįs­tu, bet jau­čiu, kad kaž­kas ne taip“.

Atsi­jo­ti ir susi­gau­dy­ti savo troš­ki­muo­se gali būti sun­ku, tačiau tariant „vel­niop“ nesu­si­vo­ki­mai, sku­bė­ji­mas, įtam­pa, akli troš­ki­mai ir visuo­ti­nė pani­ka liau­ja­si egzis­tuo­ti. Ir kar­tu liau­ja­si truk­džius.

„Tar­ki­te „vel­niop tai“ ir ras­ki­te drą­sos susi­gau­dy­ti savy­je.“

- Kny­gos auto­rius

Kny­gos auto­rius pri­du­ria: „Spė­ju, jog jūsiš­kė bėda nie­kuo nesi­ski­ria nuo tų, su kurio­mis ten­ka susi­dur­ti mums visiems: mumy­se vei­kia ir var­žo­si dau­gy­bė jėgų, kurioms mes kar­tais nepa­jė­gia­me pasi­prie­šin­ti.“

Ir toliau pra­tę­sia min­tį:

„Tačiau mūsų visuo­me­nė­je vis­kas grei­tė­ja, joje nebė­ra lai­ko gal­vo­ti – rei­kia dary­ti. Todėl rei­kia išmok­ti kar­tais pasa­ky­ti „vel­niop“ ir išsi­aiš­kin­ti, ko išties trokš­ti.“

Kvieskite policiją, gyvenu aš kaip noriu!
Ši lama jau atra­do tik­rą­jį savo pašau­ki­mą – būti mode­liuPar­si­siųsk kaip Facebook cover.

Neverta bandyti gyvenimą paversti sėkmės istorija.

Nes gyve­ni­mas už mus pri­si­ima visą atsa­ko­my­bę. Juk ne nuo mūsų pri­klau­so kur, kada ir kokiais gims­ta­me, koks rytoj bus oras, ką šian­dien neti­kė­tai sutik­si­me ir kaip tai pakreips mūsų toli­mes­nius gyve­ni­mus.

Gali­me sva­jo­ti vie­ną, tačiau visa tai gali tap­ti visai kitu.

Pavyz­džiui, kai­my­nų vai­kas pasi­siū­lys pave­džio­ti šuniu­ką už jus, o šei­mos nariai visiš­kai pamirš tavo gim­ta­die­nio datą. Ir ką tu į tai? Keliau­si lai­ko maši­na atgal ir kei­si pra­ei­tį? O gal jau­din­sie­si ir per­gy­ven­si dėl to, kas nepa­kei­čia­ma? 6

Ne. Geriau yra saky­ti „vel­niop tai“, „na ir tiek to“ ar „nusi­spjaut“. Ir pri­im­ti gyve­ni­mą, koks jis yra. Atras­ti gyve­ni­mą, kurį turi­me, tačiau nema­to­me.

„Palei­s­ki­te gyve­ni­mo vai­rą ir pažiū­rė­ki­te, kas nutiks. O kad gyve­ni­mas tap­tų dar įdo­mes­nis, iki galo nuspau­s­ki­te grei­čio pami­ną.“

- Kny­gos auto­rius

Gali­ma apsi­verk­ti ir nekęs­ti savęs už dau­ge­lį daly­kų, save nuo­lat teis­ti, pyk­ti dėl netei­sin­gų poel­gių…

Arba­aaa – gali­ma pasa­ky­ti „eik tu š*kt“ savo bai­mei, savęs šmei­ži­mui, savo nemo­kė­ji­mui, savo tin­gė­ji­mui ir savo nemo­ty­va­ci­jai. Tuo­met paleng­vės, ir toliau ramiai galė­si­te gyven­ti savo neto­bu­lai tobu­lą gyve­ni­mą.

Tai tavo pasi­rin­ki­mas.

Lin­kė­ji­mai,
Gre­ta

 

Danie­lius: Ačiū, Gre­ta! Per­im­siu vai­rą nuo šios vie­tos. :)

Taigi turėtume išmokti pasakyti pasauliui „b*bį dėjau“ ir atleisti jam už jo bėdas.

(Taip, žinau, jog fra­zė su „b“ skam­bes­nė nei Gre­tos „eina š*kt“. Tačiau b*bį aš dėjau – taip aš kal­bu. Ir jei ši fra­zė tau nepa­tin­ka – tuoj supra­si, kodėl tai dar geriau).

Nau­jie­na: Pasau­lis yra žiau­rus. Susi­tai­kyk su tuo.

Ir išmok su pasau­liu sugy­ven­ti, vie­toj to, kad kovo­tum.

Štai, gyve­ni­me pasi­tai­ko įvai­rių bėdų: išva­žia­vus savait­ga­liui prie jūros pra­de­da lyti, prie eže­ro supran­ti, kad tavo pri­pu­čia­ma val­tis kiau­ra, o sėdint namie – jog pra­lei­dai mies­te kokį sma­gų ren­gi­nį.

Tai­gi, ką darai?

Kovo­ji? Kal­ti­ni Nag­lį Šuli­ją, kad nepra­nė­šė, jog lis, nors jo var­de tai užko­duo­ta du kar­tus? Kal­ti­ni kitus dėl sku­bė­ji­mo, nes val­tį pasi­ė­mei, o izo­lia­ci­nės juos­tos ne? Apskri­tai visad kal­ti­ni aplin­ką, o pats kak­o­ji ir tap­š­no­ji? 7

Na, netu­rė­tum to dary­ti. Tai nėra svei­ka.

Tai pra­keik­tai nėra svei­ka.

Svei­kiau yra išmok­ti kar­tais pasa­ky­ti „b*bį dėjau“, ar kad ir kaip tau pri­im­ti­na… Ir atlei­dus aplin­kai už jos kal­tes, pri­im­ti ją tokią, kaip ji yra.

„Kaip ir mes atlei­džia­me savo kal­ti­nin­kams.“

- Mal­da „Tėve mūsų“, 8-ta eil.

Bet leisk duo­siu dar kelis pavyz­džius, kurių nepa­mi­nė­jo Gre­ta, kur papras­tas „b*bį dėjau“ gali pakeis­ti tavo gyve­ni­mą geryn. Ir šim­tus kar­tų lai­min­gyn.

C) Santykiuose su kitais žmonėmis.

Štai, ši filo­so­fi­ja pri­tai­ko­ma san­ty­kiuo­se. Ir aš žinau, kad jums tai rūpi; daug­maž penk­ta­da­lis debe­sy­lie­čių, atsa­kan­čių į klau­si­mą, kokia didžiau­sia prob­le­ma juos kamuo­ja, mini san­ty­kius su kitais žmo­nė­mis. ;)

Tai­gi, įsi­vaiz­duok, kad įsi­vė­lei į gin­čą su kokiu tai neman­da­giu, nes­ma­giu ir nedrau­giš­ku žmo­gu­mi. Gal­būt net­gi arti­muo­ju ar (rodos) myli­muo­ju.

Taip, tu gali pul­ti gin­čy­tis ir įro­di­nė­ti savo tie­sas. Gali steng­tis, rau­tis plau­kus nuo gal­vos, įro­di­nė­ti, kad tavo pusė­je tei­sy­bė, o „nusi­dė­jė­lis“ prie­šais tave klys­ta…

…Arba gali pasa­ky­ti taip kaip šis, hmm… Jau­nuo­lis.

Ir atleis­ti. Duo­ti dur­niui kelią.

Gali pyk­ti. Arba gali atleis­ti. Spjau­ti ant kitų žmo­nių kelia­mų kivir­čų, pyk­čių ir net gal­būt paban­dy­ti supras­ti jų požiū­rį bei išmok­ti gyven­ti tai­kiau. Galiau­siai gal­būt net supra­si, kad kivir­čą sukė­lei būtent tu.

Gali pyk­ti, kad tavo mer­gi­na (ar vai­ki­nas) tave pali­ko, apvo­gė, ar prieš tai net įsta­tė ragus su kokiu tai sek­su­a­liu žydu iš Tel Avi­vo… Arba gali saky­ti „b*bį dėjau, šito jau per daug“ ir galiau­siai pasi­džiaug­ti, kad neiš­š­vais­tei viso gyve­ni­mo su ne tuo žmo­gu­mi.

Beje, pasta­ro­ji isto­ri­ja yra nuti­kus mano gyve­ni­me. Aš galė­jau nuspė­ti, kad kaž­kas ne taip, kai ji po ilgos tylos išta­rė „Danie­liau, turiu kai ką tau pri­si­pa­žin­ti“.

D) Renkantis savo gyvenimo kelią ir pašaukimą.

Lygiai taip pat gali­ma klau­sy­ti kitų, gal net visai neiš­ma­nan­čių, žmo­nių pasiū­ly­mų ir gyven­ti jų įsiū­ly­tus gyve­ni­mus. Klau­sy­ti sene­lių, tėvų, bjau­rios bobos kai­my­nės, moky­to­jų mokyk­lo­je ar pra­ei­vių gat­vė­je.

Juk čia, Lie­tu­vo­je, gi kai kurie vei­kė­jai mėgs­ta nuso­din­ti kitus ir pareikš­ti savo pesi­mis­tiš­kas prog­no­zes…

…Arba gali saky­ti „b*bį dėjau ant jūsų nuo­mo­nės“ ir vis tiek dary­ti tai, ką troš­kai. Spjau­ti į slo­pi­nan­čius komen­ta­rus ir įro­dy­ti, kad tai, ką trokš­ti pada­ry­ti – įma­no­ma pada­ry­ti.

Nes pasau­lis žmo­nių, kurie pabūgs­ta savo pačių sva­jo­nių, neat­si­mins.

Visiems rūpi, tik ne Tomui. Jis gavo progą paskraidyti raudonais balionėliai, o ar tu tokią progą turėsi?
Tomas gavo pro­gą paskrai­dy­ti rau­do­nais balio­nė­liais, o tu ar tokia pro­ga pasi­nau­do­tum?

E) Dirbant neapkenčiamus (ar nesvarbius) darbus.

Nie­ka­da nesu­pra­tau, kodėl kai kurie žmo­nės dar­bus, kurių neken­čia, sten­gia­si pada­ry­ti idea­liai. 8 O nepa­da­rius – ner­vi­na­si.

Tu žinai apie kokius žmo­nes ir dar­bus kal­bu. Tai:

  • Pastan­gos gau­ti mokyk­lo­je iš mate­ma­ti­kos ar kaž­ko­kios Die­vo pamirš­tos rusų kal­bos idea­lų dešim­tu­ką, nors tavo vidur­kis ir taip aukš­čiau­sias kla­sė­je.
  • Ver­ki­mai, po abi­tū­ros egza­mi­nų gavus 99 balus vie­toj 100-tuko, kuris tik­rai visiš­kai pakeis tavo liku­sį gyve­ni­mą ir visą pasau­lį. 9
  • Var­gas idea­liai pakuo­jant kalė­di­nę dova­ną mamai ar sene­liams, nors svar­biau, kas pakuo­tės vidu­je (ar žodžiai ją įtei­kiant), nei kokios spal­vos popie­riu­je paka­vai.
  • Ar pus­va­lan­džio išš­vais­ty­mas rašant savo vir­ši­nin­kui laiš­ką, kad tuale­tuo­se, po per­kū­nais, bai­gė­si tuale­ti­nis popie­rius. 10

Atsa­kyk nuo­šir­džiai – kokio vel­nio steng­tis TOKIUS dar­bus pada­ry­ti idea­liai?

Ar tam, kad paten­kin­tum kaž­ko­kius ver­tin­to­jus, kurie gyve­ni­mo gale (ir gal­būt per Kalė­das) skirs­to visus ber­niu­kus ir mer­gai­tes į  „gerai atli­ku­sius dar­bą“ bei „blo­gai atli­ku­sius dar­bą“?

…Pra­šau, pasi­gai­lėk savęs ir neda­ryk to.

Nes pati­kėk, jei aš būčiau ban­dęs idea­liai brai­žy­ti ir skai­čiuo­ti savo kur­si­nius pro­jek­tus (ar baka­lau­ro dar­bą), aš nebū­čiau galiau­siai bai­gęs savo ketu­rių metų epo­pė­jos.

Kaip manai, kiek kar­tų per savo ketu­ris metus aš sakiau „ai po*ui, sueis“? Užuo­mi­na: beveik kiek­vie­na­me dar­be. O dip­lo­mą su 9-tuku gavau. 11

„20 proc. dar­bo suku­ria 80 proc. ver­tės.“

- Pare­to prin­ci­pas

Vie­toj to, kad ban­dy­tum dar­bą atlik­ti idea­liai (ar blo­giau – bijo­t­um suklys­ti ir net nepra­dė­tum), geriau paklau­syk Pare­to prin­ci­po. Ir daž­niau leisk sau pasa­ky­ti „ai po*ui, sueis“.

Nes bever­čiams dar­bams švais­ty­ti jėgas yra kvai­lys­tė ir lai­kas liau­tis gal­vo­jus, kad tik tobu­li dar­bai pasie­kia tiks­lą.

(Jei App­le tele­fo­nai, BMW auto­mo­bi­liai ar Snai­gės šal­dy­tu­vai būtų tobu­li – ar tuo­met vis sulauk­tu­me atnau­ji­ni­mų ir patai­sy­mų? Nors jie ir turi trū­ku­mų, jie vis tiek yra vie­ni geriau­sių pasau­ly­je.)

Šis katinas yra ant visko dėjęs. Jis kaip Džeimsas Bondas, tačiau švelnesnis ir moka murkti.
Šis kati­nas yra ant vis­ko dėjęs. Jis kaip Džeim­sas Bon­das, tačiau švel­nes­nis ir moka murkti.

Keli dažniausiai užduodami klausimai ir nuoširdūs atsakymai į juos.

Na, bet šitai tur­būt pali­ko tau kele­tą klau­si­mų. Leisk, iškart į juos atsa­ky­siu.

1) Bet ar toks požiū­ris į gyve­ni­mą ir filo­so­fi­ja nepa­da­ro mūsų abe­jin­gais monst­rais, kuriems ant vis­ko nusi­spjau­ti?

Trum­pas atsa­ky­mas: nepa­da­ro. Nes ar skai­tei straips­nio pava­di­ni­mą? Jame miniu „daž­niau“, o ne „visa­da“.

Ir tai suda­ro didį­jį skir­tu­mą. Paly­gink:

A) Gyve­ni­mas, kuria­me tau nerū­pi nie­kas.

Kur guli gir­tas bei apsi­my­žęs savo lovoj ir nie­ko iš gyve­ni­mo net­rokš­ti, išsky­rus ret­kar­čiais patva­ty­ti vai­kus, išgert „tik­rų vyrų alaus“, patvar­ky­ti žmoną/vyrą, Del­fy­je paro­dy­ti mei­lę Puti­nui ir pabal­suo­ti už dar­bo par­ti­ją, nes gau­si 10 eurų.

…Arba…

B) Gyve­ni­mas, kur tau rūpi vis­kas, išsky­rus tai, kas nesvar­bu.

Tai gyve­ni­mas, kur tu gali kreip­ti dėme­sį į šal­dy­tu­ve pra­rū­gu­sį pie­ną ir idio­tą iš pir­mo­jo varian­to… Tačiau ren­kie­si to neda­ry­ti. O svar­būs daly­kai – mei­lė, pagar­ba, tavo šei­ma – išlie­ka svar­biau­sia gyve­ni­mo dali­mi.

Tai skir­tu­mas tarp visiš­ko abe­jin­gu­mo, kuris yra bai­su, ir gyve­ni­mo su vie­nu kitu „na ir vel­niop“, kuris lei­džia atrink­ti svar­biau­sias gyve­ni­mo dalis nuo visiš­kai, visiš­kai nesvar­bių.

2) Bet ar derė­tų tokias fra­zes kar­to­ti visais gyve­ni­mo atve­jais? Kas nutiks, jei taip dary­čiau?

Ne, nede­rė­tų. Tačiau tu natū­ra­liai turė­tum tai pajus­ti.

Nes kiek­vie­nas mūsų turi­me prin­ci­pus, kurie mums yra svar­būs… Ir prin­ci­pus, kurie svar­būs tik todėl, kad jie svar­būs aplin­ki­niams. Arba apskri­tai nesvar­bu nie­kam, tačiau nie­kas neiš­drį­so to patik­rin­ti.

Nede­rė­tų vis­ko pasiųs­ti vėjais, nes jei vis­ką pasių­si – ką tuo­met turė­si ran­ko­se? Abe­jin­gu­mą?

„Na ir eina š*kt“ prin­ci­po esmė nėra tap­ti abe­jin­gu. Jo esmė yra iškel­ti ribas daly­kams, kurie tau visiš­kai nesvar­būs. Pra­p­lės­ti savo ribas ir tap­ti lais­ves­niu, lai­min­ges­niu bei papras­tes­niu.

Ir tu tik­rai neno­ri tap­ti vis­kam abe­jin­gu chro­niu­mi ar nar­ko­ma­nu.

Va jie tai savo gyvenimu mėgaujasi. Kodėl negali to padaryti ir tu? :: Autr. Thomas Hawk
Jie mėgau­ja­si savo gyve­ni­mu. Tačiau nėra bevil­tiš­ki apsi­lei­dė­liai. Juk sakiau, kad tai įma­no­ma ::  Aut. Tho­mas Hawk

3) O kokia tuo­met išvis pra­s­mė steng­tis, kaž­ką kur­ti ir gyven­ti, jei gali­ma papras­čiau­siai imti ir mes­ti vis­ką vel­niop?

O pra­s­mė lie­ka džiaug­tis savo gyve­ni­mu. SAVO gyve­ni­mu.

Nes sakyk atvi­rai – ar gyve­ni, kad patai­kau­tum aplin­ki­nių nemėgs­ta­mai nuo­mo­nei, įsi­ti­ki­ni­mams ir tai­syk­lėms? Ar kad verk­tum dėl men­kiau­sių smulk­me­nų? Dėl to, kad sėdė­tum ir bijo­t­um išsi­kel­ti sau bet kokį bepro­tiš­ką iššū­kį?

Aš tikiuo­si, kad ne.

Nes jei tiki, kad gyve­ni­mas yra tam, jog varg­tu­me, verk­tu­me ar nuo­lai­džiau­tu­me savo ir kitų norams bei riboms…

…Tai pra­šau šią pačią aki­mir­ką išjunk šį pus­la­pį ir nie­ka­da nebe­grįžk. Nes čia tokie žmo­nės nelau­kia­mi. :-)

4) O jei man labai negra­žu saky­ti tą žodį iš „b“ rai­dės ar tie­siog… Na, netu­riu ką dėti? Ką tuo­met saky­ti?

Tuo­met sakyk tai, kas tau pri­im­ti­na. Čia nėra griež­tos tai­syk­lės, nes tai tik prin­ci­pas. Štai keli varian­tai:

  • Eina š*kt;
  • Na ir vel­niop;
  • B*bį dėjau;
  • Tebū­nie;
  • Ai po*ui;
  • Na ir tiek to;
  • Spjo­viau;
  • Na ir eina tai naaa-mo.

Arba gali giliai įkvėp­ti, kelias aki­mir­kas kva­pą sulai­ky­ti ir tuo­met lėtai iškvėp­ti. Tuo­met bėdas pamiršk ir sukau­pus visą drą­są dary­ti tai, ką norė­jai dary­ti prieš tai.

6) O ką, jei man sun­ku arti­mam žmo­gui pasa­ky­ti, kad jo nuo­mo­nę išgir­dau, tačiau nesi­ruo­šiu į ją kreip­ti dėme­sio? O ką, jei aš nie­ka­da nedrį­sau kovo­ti už savo sva­jo­nes, tačiau norė­čiau pra­dė­ti?

Tuo­met pats lai­kas moky­tis nau­jo gyve­ni­mo būdo. Užsi­merk, įkvėpk ir iškvėpk. Tada spjauk į vis­ką ir ženk pir­mą žings­nį.

Nes jei tau sun­ku – nesi­stenk atsi­ver­ti visas. Die­va­ži, juk čia kaip ir mokan­tis plauk­ti – neban­dyk iškart panir­ti visa gal­va. Geriau tik įkišk vie­ną mažą­jį kojos pirš­te­lį. Ir pažiū­rėk kas nutiks.

Aš garan­tuo­ju, kad gale tau nenu­tiks nie­ko blo­go.

Tavęs nesu­val­gys gyvo, tavęs nieks su kir­viu neuž­muš (o jei muš – liau­kis skai­tęs šį teks­tą ir skam­bink grei­čiau į 112). Taip, gal­būt šiek tiek susier­zins, kad stai­ga tu išdrį­sai nebe­bū­ti maz­go­te…

…Tačiau kitą kar­tą kar­to­ti savo požiū­rio nebe­reiks, nes nie­kas tau dau­giau nebe­truk­dys. Pama­žu taip išmok­si ir nar­dy­ti.

7) O kas nutiks jei visi pra­dės taip leng­vai kal­bė­ti, gyven­ti ir dary­ti? Kas tuo­met nutiks pasau­liui?

Tuo­met pasau­lis bus nuo­sta­bus.

Dau­giau nebus pyk­čių, kad kasi­nin­kė pamir­šo grą­žin­ti cen­tą. Nie­kas nega­dins kitiems ir sau nuo­tai­kos, jei ant lau­žo sudegs deš­re­lės. Tu galė­si siek­ti savo sva­jo­nių. Ir visi gyvens lai­min­gai.

Nes kuo mažiau dėme­sio kreip­si į nereikš­min­gus daly­kus, kuo mažiau iškel­si savo pyk­čius ir neto­le­ran­ci­ją, tuo bus geriau tau. Ir bus geriau visiems aplin­kui tave.

Ir aš nuo­šir­džiai sakau – man visai patik­tų, jei mes, lie­tu­viai, išmok­tu­me daž­niau nuleis­ti vis­ką vėjais. Ir gyven­ti ramio­je Mari­jos žemė­je.

Tai ar prisijungsi prie manęs šuoliui į laimingesnį gyvenimą? Spjauk į savo baimes ir išbandyk tai. :: Autr. Chris Nener
Tai ar pri­si­jung­si prie manęs šuo­liui į lai­min­ges­nį gyve­ni­mą? Spjauk į savo bai­mes ir išban­dyk tai!  ::  Aut. Chris Nener

„Kai mes ski­ria­me per daug dėme­sio gyve­ni­mo smulk­me­noms,
smulk­me­nos pra­de­da val­dy­ti mus.“

- Mark Man­son, straips­nių apie papras­tu­mą auto­rius

Ir būtent todėl mums derė­tų išmok­ti daž­niau saky­ti „b*bį dėjau“. Nes tai pavers mūsų gyve­ni­mus geres­niais, lai­min­ges­niais ir visaip kitaip nuo­sta­bes­niais.

Pasa­ky­ti „b*bį dėjau“ kar­tais gali būti geriau­sia, ką mes gali­me pada­ry­ti.

Na, o šian­die­nos užduo­tis tau…

Dėl kokio daly­ko pas­ku­ti­niu metu jau­di­nai­si, pykai, ner­vi­nai­si ir neri­ma­vai tu? Ir ar nuo šiol pra­dė­si daž­niau nau­do­ti „dėjau“ prin­ci­pą, kad tai dau­giau nepa­si­kar­to­tų?

Atsa­kyk komen­ta­ruo­se žemiau. O pake­liui – pasi­da­link šiuo straips­niu su drau­gais ir šei­mos nariais, kurie daž­nai jau­di­na­si ir bijo dėl visiš­kų smulk­me­nų.

Tavo drau­gas,


  1. Nuo­šir­džiai.

  2. Lie­tu­viš­kai taip ir vadi­na­si, ori­gi­na­lo kal­ba ang­liš­kai „Fuck It: The Ulti­ma­te Spi­ri­tu­al Way“.

  3. Nebent esi dia­be­ti­nin­kas, tada geriau neban­dy­ti.

  4. Tai fitne­so tre­ne­rė, turin­ti savo You­tu­be kana­lą „Blo­gi­la­tes“ su dau­giau, nei 3 mili­jo­nais sekė­jų.

  5. Kaip man pasa­ko­jo Danie­lius – pana­šiai atsi­ra­do ir šis tink­la­raš­tis.

  6. Apie tai pla­čiau rašo Danie­lius straips­ny­je „Tave nuvy­lė? Ner­vi­nie­si? O ar ban­dei nie­ko nesi­ti­kė­ti?“.

  7. Taip, tai pokš­tas iš 2004-ųjų.

  8. Ar dar blo­giau – kurių neken­čia ir kurie yra visiš­kai nesvar­būs.

    O kaip atras­ti dar­bus, kurie nesvar­būs? Tur­būt, jie tavo nebaig­tų dar­bų sąra­še kabo jau visą amži­ny­bę.

  9. Nega­vai šim­tu­ko? Tu pra­žu­dei mus visus! Mus visu­u­u­u­u­us!!!

  10. Ger­bia­mas direk­to­riau… Hm… Ne, per­ne­lyg ofi­cia­lu. Labas, Tomai… Hm, ne, nu rei­kia pagal­vo­ti. Vis tiek iš šio tuale­to nenu­si­va­lęs nega­liu išei­ti.

  11. Paste­bė­siu, kad dip­lo­mas ir buvo mano tiks­las. Jei būtų buvęs tiks­las sup­ro­jek­tuo­ti gamyk­lą, kurią kaž­kas tik­rai sta­tys, būčiau susi­tel­kęs į skai­čia­vi­mus. Lygiai kaip remon­tuo­da­mas savo nau­jus namus sky­riau tam kelis tūks­tan­čius eurų bei aštuo­nis mėne­sius dar­bo. Arba rašy­da­mas vie­ną straips­nį, kad ir šį, ski­riu nuo 3 iki 5 valan­dų vien infor­ma­ci­jos rin­ki­mui.

161 nuomonės... Prisidėk ir tu!

Rikiuoti pagal:   naujausius | seniausius | mėgstamiausius