Pirmą kartą čia?
Atnaujinta:

Kaip pasijausti +42% geriau? Per 2 minutes, bet kur, bet kada ir nemokamai. Štai, kodėl taip svarbu sakyti „dėjau b*bį“!

Mes visi tai darome. Gyvename milijono pasirinkimų gyvenimą. Ir tikimės, kad jei sužaisime tinkamai, tai galbūt gyvenimo gale laimėsime aukso puodą.

Mes klausomės širdies balso, ką turėtume daryti. Ir dar dažniau klausomės, ką mums sako kiti.

Tačiau štai bėda: tai darome pernelyg dažnai.

Pernelyg dažnai mes atiduodame savo gyvenimo vairus į kitas rankas ir nusileidžiame aplinkinių iškeltoms taisyklėms, nemalonioms riboms bei velniai žino dar kokioms kliūtims.

Galiausiai visas mūsų gyvenimas virsta viena didele „Pasakyk ką man daryti“ fiesta.

Ar šios kelnės man tinka? O ką sakys aplinkiniai, jei išeisiu iš darbo banke dėl darbo vaikų darželyje? O ką, jeigu kažkam nepatiks mano nauja plaukų spalva? O kaip reaguos bendradarbiai, jei aš mesiu su jais kartu rūkyti?

Ir tai nemalonu. Tai vargina. Tai mus paverčia nuomonių vergais. Man vien rašant šią pastraipą paskaudo galva. 1

Tai turi liautis.

Mes turime išmokti atsistoti ant kojų, nusipurtyti dulkes ir pasakyti pasauliui „Ne, daugiau nebe“. Ir taip rasti gyvenimo laimę, kurios visada ieškojome.

Tačiau leisk, pirmiau žodį perduosiu debesylietei Gretai Misevičiūtei, kuri apie šio straipsnio temą papasakos iš savo pusės su knygos „F**k it. Idealus dvasinis kelias“ apžvalga.

Perspėjimas: Nesijaudink, tai tik pirmoji straipsnio dalis. Antrojoje pusėje grįšiu aš. Su savo, kaip visada, originaliu stiliumi. ;-)

Perduodu mikrofoną Gretai.

NAUJA: Dabar straipsnio gali klausytis garso formatu!

Kaip tapti laimingu sakant „eina š*kt“?

Pasakykite „labas“ Gretai!
Pasakykite „labas“ Gretai!

Leisk atspėsiu. Tu nori:

  • Pasiekti didelių pergalių dešimtyje sričių vienu metu?
  • Užsiimti prasminga ir gerai apmokama veikla, vedančia prie nerūpestingo gyvenimo?
  • Turėti gražų ir stiprų kūną?
  • Tapti apsiskaičiusia, bent kelias sritis išmanančia asmenybe?
  • Ir turbūt trokšti gyventi atsipalaidavusiai, ramiai, o tuo pačiu patirti nuotykių, pamatyti visą pasaulį, bet neišleisti visos algos lėktuvo bilietams?

Aišku, kad nori.

Ir kaip tai žinau?

Ogi pati ieškojau, kaip tai pasiekti. Tada radau standartus laužančią John C. Parkin knygą „F**k it. Idealus dvasinis kelias“. 2 Ir supratau, kad manyje besisukančios mintys yra puoselėjamos ir kituose.

Aš viso to irgi trokštu. O kai negaunu – jaučiuosi tinginė, veltėdė, nieko neveikianti egoistė.

Tačiau ši knyga mano požiūrį pakeitė kardinaliai. Skaitant knygą, ne kartą krėtė šiurpas ir ėmė jaudulys. Toks jaudulys, kuris apima tiesos akimirkomis arba ko nors bijant, tačiau žinant, kad ateityje viskas bus geriau. Skaitydama jaučiau, kaip keičiuosi į teigiamą pusę.

Vien dėl vienos naujos minties.

„Sakyti „eina š*kt“ – labai dvasinga.“

– Pastorius M. Tansendas, knygos „Eretiko dienoraštis“ autorius

Sakydami „eina š*kt“ savo „reikia“, „noriu“ ir „privalau“ pastatote į vietas ir primenate sau, kad „Tai tik gyvenimas“ (vienos dainos žodžiais). Ir suprantate, kad pirmiau eina noriu, o tik tada darau.

Pastorius Markas Tansendas tuomet pridūrė: „Na, bet velniop, užteks man kalbėti. Patogiai įsitaisykite ir pasiruoškite niekad nebebūti tokie, kokie buvote ligi šiol“.

Trumpas pavyzdys: Kaip tai veikia?

Dažnai tenka graudenti, kodėl suvalgei du šokoladinio pyrago (su ledais!) gabalus, kai saldumynų tau apskritai negalima valgyti?

Tuomet sakyk „velniop tie apribojimai“. Ir valgyk kiek telpa. Prisivalgyk, persivalgyk ir žiūrėk kas nutiks. 3

O nutiks taip: Ilgainiui tave užknis visi saldumynai ir natūraliai pereisi prie košių, sriubų, vaisių, salotų, daržovių troškinių ir varškės. Ar kad ir ko norėtum, bet tikrai ne šokoladinių pyragų su ledais, nuo kurių tau jau bus bloga, o alkis nemažės.

Kitaip tariant – perteklius parodys tau, kad perteklius yra blogai.

Juk stengiantis riboti, atsisakant, mažinant skanumynų porcijas viskam tik suteiksi didesnę reikšmę. Ir tik dar labiau skatinsi save galvoti apie maistą, kalorijas. Nors juk, rodos, norėtum galvoti apie mažesnio dydžio rūbus!

Trūkumas ir nepriteklius – tik pagilins problemą ir suteiks tavo pagundoms didesnę reikšmę, vertę ir malonumą nusikalsti. Nieko gero.

Tavo pasirinkimas - arba savo niežulį užgniauži iš karto, arba jį paverti atvira žaizda.
Tavo pasirinkimas – arba savo niežulį užgniauži, arba jį paverti atvira žaizda.

Taigi, ką daryti?

Sakyk „eina š*kt“ (arba „velniop“, „spjoviau“ ar kaip tau priimtina) savęs ribojimui, susilaikymui ir savęs alinimui. Nes yra viena tiesa:

„Tai, ko trokšti, gauni tik tada, kai prarandi norą gauti.“

Paprasčiausiai gyvenant, nieko nepadauginant ir nesirūpinant tu nė nepastebėsi, kaip tavo svorio perteklius kažkur dings. O tavo gyvenime atsiras nauja veikla:

  • Pradėsi lankyti šokių pamokas (kas dabar madoje);
  • Tapsi savanoriu (irgi madinga);
  • Sutiksi ypatingą žmogų ir ne maistu, bet pažintimis būsi sotus (šitai iš mados ir šiaip niekada neiškrito).

Leisk, duosiu dar šiek tiek pavyzdžių.

A) Tingi judėti ir sportuoti?

Na, ir nejudėk. Sakyk : „Eina po velnių visos tos nesąmonės, nieko aš nedarysiu“. Ir nedaryk.

Sumokėk kaimynų vaikui, kad vedžiotų tavo šunį. O tuo metu pagulėk ant sofos ir žiūrėk filmą, skaityk knygą arba nedaryk nei to, nei ano. Palauk, kol ateis vidinis postūmis.

Ir tu nė nepastebėsi, kaip pradėsi ką nors daryti. Galbūt netgi apsuksi ratą aplink namus ar pasivaikščiosi po parką, nes jau geriau vaikščioti, nei gulėti ant nusibodusios sofos.

Vakar aš taip atidėliojau judėjimą iki 22 valandos… O paskui tariau „Ne, nu nebegaliu!“, atsistojau, palikau kompiuterį ir savo noru pradėjau sportuoti.

Ir dar su tokia energija ir įsijautimu, kad iš pradžių buvo sunku patikėti!

O rytojaus dieną, kas įdomiausia, ta viduje užsifiksavusi nuostabiai gera energija skatino pakartoti kūno programą. Tiesiog nebegalėjau išsėdėti vienoje vietoje ir palikti ramybėje savo kaulų!

Tarp kitko, kalbant apie kūno judinimo programas, labai rekomenduoju Cassey. 4 Man ji be galo patinka, o ir jums, berniukai, spėju bus irgi įdomu save išbandyti. Pažiūrėkite, kokie kieti esate ir ar aplenksite Cassey.

B) Nenori eiti į darbą?

Sakyk „velniop jį“, pasiskelbk sergančiu, nusipirk vyno (ar skanių ledų), nesikelk iš lovos ir tariamai sirk. Patikrink savo ribas, kiek laiko gali iš jos nesikelti.

Nes gali būti, kad per „sirgimo“ savaitę:

  1. Suprasi, jog visgi pasiilgai savo darbo, kolegų ir net klientų;
  2. Arba paaiškės, jog geriau supūsi lovoje, nei grįši atgal į tą juodąją skylę;
  3. Arba nutiks taip, kad tau labai patiks nesikelti iš lovos ir džiaugtis vynu (ar ledais), ir netyčiom parašysi būsimą pasaulinį bestselerį. Juk būtų smagu, ar ne? 5

Knygos autorius apie darbą ir išėjimą iš jo pastebi, jog dažniausias iš žmonių girdimas atsiliepimas apie šią milžinišką gyvenimo dalį užimančią veiklą yra „Na, aš dar nesu tikras, ką norėčiau daryti…“.

Tačiau toks atsakymas iš tikro reiškia giliai širdyje slypinčią nuojautą, kad „Aš savęs gerai nepažįstu, bet jaučiu, kad kažkas ne taip“.

Atsijoti ir susigaudyti savo troškimuose gali būti sunku, tačiau tariant „velniop“ nesusivokimai, skubėjimas, įtampa, akli troškimai ir visuotinė panika liaujasi egzistuoti. Ir kartu liaujasi trukdžius.

„Tarkite „velniop tai“ ir raskite drąsos susigaudyti savyje.“

– Knygos autorius

Knygos autorius priduria: „Spėju, jog jūsiškė bėda niekuo nesiskiria nuo tų, su kuriomis tenka susidurti mums visiems: mumyse veikia ir varžosi daugybė jėgų, kurioms mes kartais nepajėgiame pasipriešinti.“

Ir toliau pratęsia mintį:

„Tačiau mūsų visuomenėje viskas greitėja, joje nebėra laiko galvoti – reikia daryti. Todėl reikia išmokti kartais pasakyti „velniop“ ir išsiaiškinti, ko išties trokšti.“

Kvieskite policiją, gyvenu aš kaip noriu!
Ši lama jau atrado tikrąjį savo pašaukimą – būti modeliuParsisiųsk kaip Facebook cover.

Neverta bandyti gyvenimą paversti sėkmės istorija.

Nes gyvenimas už mus prisiima visą atsakomybę. Juk ne nuo mūsų priklauso kur, kada ir kokiais gimstame, koks rytoj bus oras, ką šiandien netikėtai sutiksime ir kaip tai pakreips mūsų tolimesnius gyvenimus.

Galime svajoti vieną, tačiau visa tai gali tapti visai kitu.

Pavyzdžiui, kaimynų vaikas pasisiūlys pavedžioti šuniuką už jus, o šeimos nariai visiškai pamirš tavo gimtadienio datą. Ir ką tu į tai? Keliausi laiko mašina atgal ir keisi praeitį? O gal jaudinsiesi ir pergyvensi dėl to, kas nepakeičiama? 6

Ne. Geriau yra sakyti „velniop tai“, „na ir tiek to“ ar „nusispjaut“. Ir priimti gyvenimą, koks jis yra. Atrasti gyvenimą, kurį turime, tačiau nematome.

„Paleiskite gyvenimo vairą ir pažiūrėkite, kas nutiks. O kad gyvenimas taptų dar įdomesnis, iki galo nuspauskite greičio paminą.“

– Knygos autorius

Galima apsiverkti ir nekęsti savęs už daugelį dalykų, save nuolat teisti, pykti dėl neteisingų poelgių…

Arbaaaa – galima pasakyti „eik tu š*kt“ savo baimei, savęs šmeižimui, savo nemokėjimui, savo tingėjimui ir savo nemotyvacijai. Tuomet palengvės, ir toliau ramiai galėsite gyventi savo netobulai tobulą gyvenimą.

Tai tavo pasirinkimas.

Linkėjimai,
Greta

 

Danielius: Ačiū, Greta! Perimsiu vairą nuo šios vietos. :)

Taigi turėtume išmokti pasakyti pasauliui „b*bį dėjau“ ir atleisti jam už jo bėdas.

(Taip, žinau, jog frazė su „b“ skambesnė nei Gretos „eina š*kt“. Tačiau b*bį aš dėjau – taip aš kalbu. Ir jei ši frazė tau nepatinka – tuoj suprasi, kodėl tai dar geriau).

Naujiena: Pasaulis yra žiaurus. Susitaikyk su tuo.

Ir išmok su pasauliu sugyventi, vietoj to, kad kovotum.

Štai, gyvenime pasitaiko įvairių bėdų: išvažiavus savaitgaliui prie jūros pradeda lyti, prie ežero supranti, kad tavo pripučiama valtis kiaura, o sėdint namie – jog praleidai mieste kokį smagų renginį.

Taigi, ką darai?

Kovoji? Kaltini Naglį Šuliją, kad nepranėšė, jog lis, nors jo varde tai užkoduota du kartus? Kaltini kitus dėl skubėjimo, nes valtį pasiėmei, o izoliacinės juostos ne? Apskritai visad kaltini aplinką, o pats kakoji ir tapšnoji? 7

Na, neturėtum to daryti. Tai nėra sveika.

Tai prakeiktai nėra sveika.

Sveikiau yra išmokti kartais pasakyti „b*bį dėjau“, ar kad ir kaip tau priimtina… Ir atleidus aplinkai už jos kaltes, priimti ją tokią, kaip ji yra.

„Kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

– Malda „Tėve mūsų“, 8-ta eil.

Bet leisk duosiu dar kelis pavyzdžius, kurių nepaminėjo Greta, kur paprastas „b*bį dėjau“ gali pakeisti tavo gyvenimą geryn. Ir šimtus kartų laimingyn.

C) Santykiuose su kitais žmonėmis.

Štai, ši filosofija pritaikoma santykiuose. Ir aš žinau, kad jums tai rūpi; daugmaž penktadalis debesyliečių, atsakančių į klausimą, kokia didžiausia problema juos kamuoja, mini santykius su kitais žmonėmis. ;)

Taigi, įsivaizduok, kad įsivėlei į ginčą su kokiu tai nemandagiu, nesmagiu ir nedraugišku žmogumi. Galbūt netgi artimuoju ar (rodos) mylimuoju.

Taip, tu gali pulti ginčytis ir įrodinėti savo tiesas. Gali stengtis, rautis plaukus nuo galvos, įrodinėti, kad tavo pusėje teisybė, o „nusidėjėlis“ priešais tave klysta…

…Arba gali pasakyti taip kaip šis, hmm… Jaunuolis.

Ir atleisti. Duoti durniui kelią.

Gali pykti. Arba gali atleisti. Spjauti ant kitų žmonių keliamų kivirčų, pykčių ir net galbūt pabandyti suprasti jų požiūrį bei išmokti gyventi taikiau. Galiausiai galbūt net suprasi, kad kivirčą sukėlei būtent tu.

Gali pykti, kad tavo mergina (ar vaikinas) tave paliko, apvogė, ar prieš tai net įstatė ragus su kokiu tai seksualiu žydu iš Tel Avivo… Arba gali sakyti „b*bį dėjau, šito jau per daug“ ir galiausiai pasidžiaugti, kad neiššvaistei viso gyvenimo su ne tuo žmogumi.

Beje, pastaroji istorija yra nutikus mano gyvenime. Aš galėjau nuspėti, kad kažkas ne taip, kai ji po ilgos tylos ištarė „Danieliau, turiu kai ką tau prisipažinti“.

D) Renkantis savo gyvenimo kelią ir pašaukimą.

Lygiai taip pat galima klausyti kitų, gal net visai neišmanančių, žmonių pasiūlymų ir gyventi jų įsiūlytus gyvenimus. Klausyti senelių, tėvų, bjaurios bobos kaimynės, mokytojų mokykloje ar praeivių gatvėje.

Juk čia, Lietuvoje, gi kai kurie veikėjai mėgsta nusodinti kitus ir pareikšti savo pesimistiškas prognozes…

…Arba gali sakyti „b*bį dėjau ant jūsų nuomonės“ ir vis tiek daryti tai, ką troškai. Spjauti į slopinančius komentarus ir įrodyti, kad tai, ką trokšti padaryti – įmanoma padaryti.

Nes pasaulis žmonių, kurie pabūgsta savo pačių svajonių, neatsimins.

Visiems rūpi, tik ne Tomui. Jis gavo progą paskraidyti raudonais balionėliai, o ar tu tokią progą turėsi?
Tomas gavo progą paskraidyti raudonais balionėliais, o tu ar tokia proga pasinaudotum?

E) Dirbant neapkenčiamus (ar nesvarbius) darbus.

Niekada nesupratau, kodėl kai kurie žmonės darbus, kurių nekenčia, stengiasi padaryti idealiai. 8 O nepadarius – nervinasi.

Tu žinai apie kokius žmones ir darbus kalbu. Tai:

  • Pastangos gauti mokykloje iš matematikos ar kažkokios Dievo pamirštos rusų kalbos idealų dešimtuką, nors tavo vidurkis ir taip aukščiausias klasėje.
  • Verkimai, po abitūros egzaminų gavus 99 balus vietoj 100-tuko, kuris tikrai visiškai pakeis tavo likusį gyvenimą ir visą pasaulį. 9
  • Vargas idealiai pakuojant kalėdinę dovaną mamai ar seneliams, nors svarbiau, kas pakuotės viduje (ar žodžiai ją įteikiant), nei kokios spalvos popieriuje pakavai.
  • Ar pusvalandžio iššvaistymas rašant savo viršininkui laišką, kad tualetuose, po perkūnais, baigėsi tualetinis popierius. 10

Atsakyk nuoširdžiai – kokio velnio stengtis TOKIUS darbus padaryti idealiai?

Ar tam, kad patenkintum kažkokius vertintojus, kurie gyvenimo gale (ir galbūt per Kalėdas) skirsto visus berniukus ir mergaites į  „gerai atlikusius darbą“ bei „blogai atlikusius darbą“?

…Prašau, pasigailėk savęs ir nedaryk to.

Nes patikėk, jei aš būčiau bandęs idealiai braižyti ir skaičiuoti savo kursinius projektus (ar bakalauro darbą), aš nebūčiau galiausiai baigęs savo keturių metų epopėjos.

Kaip manai, kiek kartų per savo keturis metus aš sakiau „ai po*ui, sueis“? Užuomina: beveik kiekviename darbe. O diplomą su 9-tuku gavau. 11

„20 proc. darbo sukuria 80 proc. vertės.“

– Pareto principas

Vietoj to, kad bandytum darbą atlikti idealiai (ar blogiau – bijotum suklysti ir net nepradėtum), geriau paklausyk Pareto principo. Ir dažniau leisk sau pasakyti „ai po*ui, sueis“.

Nes beverčiams darbams švaistyti jėgas yra kvailystė ir laikas liautis galvojus, kad tik tobuli darbai pasiekia tikslą.

(Jei Apple telefonai, BMW automobiliai ar Snaigės šaldytuvai būtų tobuli – ar tuomet vis sulauktume atnaujinimų ir pataisymų? Nors jie ir turi trūkumų, jie vis tiek yra vieni geriausių pasaulyje.)

Šis katinas yra ant visko dėjęs. Jis kaip Džeimsas Bondas, tačiau švelnesnis ir moka murkti.
Šis katinas yra ant visko dėjęs. Jis kaip Džeimsas Bondas, tačiau švelnesnis ir moka murkti.

Keli dažniausiai užduodami klausimai ir nuoširdūs atsakymai į juos.

Na, bet šitai turbūt paliko tau keletą klausimų. Leisk, iškart į juos atsakysiu.

1) Bet ar toks požiūris į gyvenimą ir filosofija nepadaro mūsų abejingais monstrais, kuriems ant visko nusispjauti?

Trumpas atsakymas: nepadaro. Nes ar skaitei straipsnio pavadinimą? Jame miniu „dažniau“, o ne „visada“.

Ir tai sudaro didįjį skirtumą. Palygink:

A) Gyvenimas, kuriame tau nerūpi niekas.

Kur guli girtas bei apsimyžęs savo lovoj ir nieko iš gyvenimo netrokšti, išskyrus retkarčiais patvatyti vaikus, išgert „tikrų vyrų alaus“, patvarkyti žmoną/vyrą, Delfyje parodyti meilę Putinui ir pabalsuoti už darbo partiją, nes gausi 10 eurų.

…Arba…

B) Gyvenimas, kur tau rūpi viskas, išskyrus tai, kas nesvarbu.

Tai gyvenimas, kur tu gali kreipti dėmesį į šaldytuve prarūgusį pieną ir idiotą iš pirmojo varianto… Tačiau renkiesi to nedaryti. O svarbūs dalykai – meilė, pagarba, tavo šeima – išlieka svarbiausia gyvenimo dalimi.

Tai skirtumas tarp visiško abejingumo, kuris yra baisu, ir gyvenimo su vienu kitu „na ir velniop“, kuris leidžia atrinkti svarbiausias gyvenimo dalis nuo visiškai, visiškai nesvarbių.

2) Bet ar derėtų tokias frazes kartoti visais gyvenimo atvejais? Kas nutiks, jei taip daryčiau?

Ne, nederėtų. Tačiau tu natūraliai turėtum tai pajusti.

Nes kiekvienas mūsų turime principus, kurie mums yra svarbūs… Ir principus, kurie svarbūs tik todėl, kad jie svarbūs aplinkiniams. Arba apskritai nesvarbu niekam, tačiau niekas neišdrįso to patikrinti.

Nederėtų visko pasiųsti vėjais, nes jei viską pasiųsi – ką tuomet turėsi rankose? Abejingumą?

„Na ir eina š*kt“ principo esmė nėra tapti abejingu. Jo esmė yra iškelti ribas dalykams, kurie tau visiškai nesvarbūs. Praplėsti savo ribas ir tapti laisvesniu, laimingesniu bei paprastesniu.

Ir tu tikrai nenori tapti viskam abejingu chroniumi ar narkomanu.

Va jie tai savo gyvenimu mėgaujasi. Kodėl negali to padaryti ir tu? :: Autr. Thomas Hawk
Jie mėgaujasi savo gyvenimu. Tačiau nėra beviltiški apsileidėliai. Juk sakiau, kad tai įmanoma ::  Aut. Thomas Hawk

3) O kokia tuomet išvis prasmė stengtis, kažką kurti ir gyventi, jei galima paprasčiausiai imti ir mesti viską velniop?

O prasmė lieka džiaugtis savo gyvenimu. SAVO gyvenimu.

Nes sakyk atvirai – ar gyveni, kad pataikautum aplinkinių nemėgstamai nuomonei, įsitikinimams ir taisyklėms? Ar kad verktum dėl menkiausių smulkmenų? Dėl to, kad sėdėtum ir bijotum išsikelti sau bet kokį beprotišką iššūkį?

Aš tikiuosi, kad ne.

Nes jei tiki, kad gyvenimas yra tam, jog vargtume, verktume ar nuolaidžiautume savo ir kitų norams bei riboms…

…Tai prašau šią pačią akimirką išjunk šį puslapį ir niekada nebegrįžk. Nes čia tokie žmonės nelaukiami. :-)

4) O jei man labai negražu sakyti tą žodį iš „b“ raidės ar tiesiog… Na, neturiu ką dėti? Ką tuomet sakyti?

Tuomet sakyk tai, kas tau priimtina. Čia nėra griežtos taisyklės, nes tai tik principas. Štai keli variantai:

  • Eina š*kt;
  • Na ir velniop;
  • B*bį dėjau;
  • Tebūnie;
  • Ai po*ui;
  • Na ir tiek to;
  • Spjoviau;
  • Na ir eina tai naaa-mo.

Arba gali giliai įkvėpti, kelias akimirkas kvapą sulaikyti ir tuomet lėtai iškvėpti. Tuomet bėdas pamiršk ir sukaupus visą drąsą daryti tai, ką norėjai daryti prieš tai.

6) O ką, jei man sunku artimam žmogui pasakyti, kad jo nuomonę išgirdau, tačiau nesiruošiu į ją kreipti dėmesio? O ką, jei aš niekada nedrįsau kovoti už savo svajones, tačiau norėčiau pradėti?

Tuomet pats laikas mokytis naujo gyvenimo būdo. Užsimerk, įkvėpk ir iškvėpk. Tada spjauk į viską ir ženk pirmą žingsnį.

Nes jei tau sunku – nesistenk atsiverti visas. Dievaži, juk čia kaip ir mokantis plaukti – nebandyk iškart panirti visa galva. Geriau tik įkišk vieną mažąjį kojos pirštelį. Ir pažiūrėk kas nutiks.

Aš garantuoju, kad gale tau nenutiks nieko blogo.

Tavęs nesuvalgys gyvo, tavęs nieks su kirviu neužmuš (o jei muš – liaukis skaitęs šį tekstą ir skambink greičiau į 112). Taip, galbūt šiek tiek susierzins, kad staiga tu išdrįsai nebebūti mazgote…

…Tačiau kitą kartą kartoti savo požiūrio nebereiks, nes niekas tau daugiau nebetrukdys. Pamažu taip išmoksi ir nardyti.

7) O kas nutiks jei visi pradės taip lengvai kalbėti, gyventi ir daryti? Kas tuomet nutiks pasauliui?

Tuomet pasaulis bus nuostabus.

Daugiau nebus pykčių, kad kasininkė pamiršo grąžinti centą. Niekas negadins kitiems ir sau nuotaikos, jei ant laužo sudegs dešrelės. Tu galėsi siekti savo svajonių. Ir visi gyvens laimingai.

Nes kuo mažiau dėmesio kreipsi į nereikšmingus dalykus, kuo mažiau iškelsi savo pykčius ir netoleranciją, tuo bus geriau tau. Ir bus geriau visiems aplinkui tave.

Ir aš nuoširdžiai sakau – man visai patiktų, jei mes, lietuviai, išmoktume dažniau nuleisti viską vėjais. Ir gyventi ramioje Marijos žemėje.

Tai ar prisijungsi prie manęs šuoliui į laimingesnį gyvenimą? Spjauk į savo baimes ir išbandyk tai. :: Autr. Chris Nener
Tai ar prisijungsi prie manęs šuoliui į laimingesnį gyvenimą? Spjauk į savo baimes ir išbandyk tai!  ::  Aut. Chris Nener

„Kai mes skiriame per daug dėmesio gyvenimo smulkmenoms,
smulkmenos pradeda valdyti mus.“

– Mark Manson, straipsnių apie paprastumą autorius

Ir būtent todėl mums derėtų išmokti dažniau sakyti „b*bį dėjau“. Nes tai pavers mūsų gyvenimus geresniais, laimingesniais ir visaip kitaip nuostabesniais.

Pasakyti „b*bį dėjau“ kartais gali būti geriausia, ką mes galime padaryti.

Na, o šiandienos užduotis tau…

Dėl kokio dalyko paskutiniu metu jaudinaisi, pykai, nervinaisi ir nerimavai tu? Ir ar nuo šiol pradėsi dažniau naudoti „dėjau“ principą, kad tai daugiau nepasikartotų?

Atsakyk komentaruose žemiau. O pakeliui – pasidalink šiuo straipsniu su draugais ir šeimos nariais, kurie dažnai jaudinasi ir bijo dėl visiškų smulkmenų.

Tavo,


  1. Nuoširdžiai.

  2. Lietuviškai taip ir vadinasi, originalo kalba angliškai „Fuck It: The Ultimate Spiritual Way“.

  3. Nebent esi diabetininkas, tada geriau nebandyti.

  4. Tai fitneso trenerė, turinti savo Youtube kanalą „Blogilates“ su daugiau, nei 3 milijonais sekėjų.

  5. Kaip man pasakojo Danielius – panašiai atsirado ir šis tinklaraštis.

  6. Apie tai plačiau rašo Danielius straipsnyje „Tave nuvylė? Nerviniesi? O ar bandei nieko nesitikėti?“.

  7. Taip, tai pokštas iš 2004-ųjų.

  8. Ar dar blogiau – kurių nekenčia ir kurie yra visiškai nesvarbūs.

    O kaip atrasti darbus, kurie nesvarbūs? Turbūt, jie tavo nebaigtų darbų sąraše kabo jau visą amžinybę.

  9. Negavai šimtuko? Tu pražudei mus visus! Mus visuuuuuus!!!

  10. Gerbiamas direktoriau… Hm… Ne, pernelyg oficialu. Labas, Tomai… Hm, ne, nu reikia pagalvoti. Vis tiek iš šio tualeto nenusivalęs negaliu išeiti.

  11. Pastebėsiu, kad diplomas ir buvo mano tikslas. Jei būtų buvęs tikslas suprojektuoti gamyklą, kurią kažkas tikrai statys, būčiau susitelkęs į skaičiavimus. Lygiai kaip remontuodamas savo naujus namus skyriau tam kelis tūkstančius eurų bei aštuonis mėnesius darbo. Arba rašydamas vieną straipsnį, kad ir šį, skiriu nuo 3 iki 5 valandų vien informacijos rinkimui.

parama=gėris

Ačiū, kad skaitei! Jei patiko – prašau pasidalink feisbuke, palik komentarą... Arba padėk man skirti daugiau laiko kūrybai! :) Gausi ir papildomų dovanų: kiekvienas, paaukojęs bent 7,50 €, gauna mano knygos „Tinginio manifestas“ audio įrašą. Ir daug meilės! ❤

banko pavedimu

Paaukok bankiniu pavedimu arba kitokiu Lietuvoje įprastu būdu:
 

paypal

Arba vienu paspaudimu per Paypal sistemą:
Paremti dabar  Paremti dabar

165 komentarų... Pritari? Prieštarauji? O ką manai tu?

  • Ant visko padėjęs b*bį, jokių gyvenimo problemų neišspręsi. Prisiskaitęs ezoterinių pasakojimų, taip pat nepagerinsi savo gyvenimo kokybės, kol neišlavinsi mąstymo ir neišmoksi „įjungti“ intelekto, o jį, kaip žinome, reikia treniruoti kaip ir kūną. Tačiau net gi ir gerai ištreniravęs intelektą negali sakyti esąs pats protingiausias, nes kas tokiu atveju pasakys apie tai.
    >> O tokios sąvokos, kaip „meilė“, „laimė“, „siela“, etc. yra fikcijos, į kurias nebūtina kaskart gilintis.
    >> Kadangi esame socialinės būtybės — bendravimo kultūros mums neišvengti, tik verta prisiminti, kad vienas iš išlavinto mąstymo bruožų yra sugebėjimas svarstyti nuomonę su kuria nesutinki.
    >> Žmogus niekada negyvens savo gyvenimo, kol tai daryti neišmokys jo tėvai. Bet kaip tai padarys tėvai, jeigu ir jie ne savo gyvenimą gyvena? Todėl daugelis gudruolių iki šiol sėdi „galeroje“ ir iria „šeimininko“ laivą. O kaip kitaip, tik tiek ir tesugeba: nori pinigų, o ieško darbo (t. y. parsisamdyti „šeimininkui“, kad pragyventų).

  • B* dėjau, nerašau komentarų,
    bet dabar, manau, pačiai bus pravartu savo išmąstymą įtvirtinti raidėmis, o ir su kitais pasidalinsiu.
    Esu dvyliktokė Birutė. Iš lempos praėjusiais metais įstojau į konservatorija(muzikos mokyklą)- norėjau išūkio. Šiaip esu ,,dailiokė“. Nelabai racionalus šis spendimas mano gyvenime, bet dabar bent tvirtai suvokiu, jog esu sukurta piešti.. ir aš noriu piešt/tapyt/drobes kramtyt ir t.t..!!!
    Bet mokykloj labai didelis krūvis. Galvojau, jog pajėgsiu ištempt keturiais frontais (muzika, pasiruošimas stojimui į dailę, brandos egzaminai ir +vairavimo teisės), bet suvokiau, jog esu ,,kaip varlė besipučianti prieš jautį „- mano jėgos persilpnos tokioms ambicijoms.
    Galų gale nuovargis, nuolatinis skubėjimas, ..neturiu laiko, neturiu laiko, neturiu laiko.., net nebsvajojimas ir nekvėpavimas nuvedė mane iki VISIŠKO džiaugsmo praradimo (ir dar tas ruduo.. Klaipėdoj… ;0 )
    Tikrai net nebnorėjau gyvent, tiesiog taaaip pavargau!
    O problema- tai tik mano požiūris.

    Man, konkrečiai, būtina pradėt naudot posakį ,,byb ę die jau“ !
    Ir aš pradėsiu! <3
    ir leisiu savo vidurkiui būt 7 / 6 -tos muzikos niekur man net nerikės, tik bendram išprusimui,
    ir pagaliau išliesiu savo talentus spalvomis! Nes jau taip atsibodo nebūti tuom, kuo esu..

    *laaaaabai ačiū, tau Danieliau! tikrai darai geraaa ;*

  • Aš tai nuolat panikuoju dėl to, kad permažai uždirbu pinigų . Ir dėl netvarkingų namų ir dėl to ką žmonės pasakys.

    • O ką jie pasakys? Realiai juk dabar žmonėms niekas neįdomu, jie visi feisbuke sėdi ir apie kitus negalvoja! :D

      • Netiesa, Danieliau, dabar „žmonėms“ įdomūs kiti žmonės, tik ne jie patys, todėl ir sėdi feisbuke: aptarinėja, knaisiojasi kitų gyvenimuose (dažniausiai išoriniuose — nagrinėja nuotraukas, nes tekstų rašymas jiems per sunki našta), visiškai nenutuokdami kas patys esa.
        Čia apie tuos, kurie nemąsto (t. y. savo protu nesinaudoja patys — leidžia jį valdyti kitiems, pvz., televizoriui, kūrybininkams, kitiems „žmonėms“, etc.) arba tariasi mąstą.
        Mano galva, visų pirma reikia išlavinti savo mąstymą, kad galėtum spręsti realius gyvenimo uždavinius, o tada jau galima būtų ir … dėti.

      • Įdomu, įdomu. Tai gal ir sėdi, kad pernelyg viskas rūpi ir ta baimė praleisti atsiranda? Bent jau aš visai neseniai taip sėdėjau ir dar vis užsuku. Hmmm…

  • Po velnių!! Koks teisingas ir išmintingas straipsnis!! Patirta ir man. Kai pradėjau sakyti visiems, o man poxui ant jūsų ir dar su saldžia šypsena, visi mane apšaukė egoiste, neišauklėta, bet net į tai sakiau- o man p…. Bet koks dabar džiaugsmas gyventi!! Visi tie, ale mano draugai išnyko, atsirado tikri draugai, su kuriaos esu savim, be vaidybos ir man net nebereikia sakyti – o man p… Dabar vyras pradėjo sakyti, kad atrodau per stora..o aš ką- o man poxui:D .. Jis sako, kad aš nenormali, moralizuoja, bet man dar niekad nebuvo taip gera suvalgyti mylimo varškės pyrago ir nejausyi jokios kaltės nei prieš nielą.. Va čia ir yra laimingas gyvenimas, kai gyvenii čia ir dabar…

    • Turbūt čia ir yra gyvenimo didžiausia prasmė – mėgautis ir nekenkti kitiems. Svarbu tik antrą pusę išlaikyti – būti ekologišku, galbūt veganu (nes tai ekologiška ir ekonomiška + dar moralė), galbūt prisijungti prie organizacijų kokių

  • Labai geras straipsnis, vakar kaip tik žiūrėjau „Erina Brokovič“ ir galvojau – va čia tai charakteris, jai taip puikiai sekėsi panaudoti tą „velniop“ techniką. Emocingai, gaivališkai, moteriškai. Rekomenduoju pažiūrėti, kas bus, kai pradėsit naudoti šią techniką ;)

  • Teisybė, gryyyna, teisybė… kai mane priveikia kokios tai parinančios aplinkybės ir aš riebiai slaviškai nusikeikiu (nors šiaip stengiuosi valdyti savo kalbą ir kalbėti švariai ir šiaip elgtis pagal taisykles), man palengvėja.. Ir šiaip turiu tokią frazę, žinot ką? – laikas „nusiplėšti stogą“ .. Ir tai darau, man priimtina forma..elgiuosi taip,kaip nori širdis ir iki dugno… Tai būna taip faina, mano siela tada šypsosi:)

    • Nereikia pykčio laikyti savyje. Gerai jį paleisti pasivaikščioti po kokį miškelį ar nuplaukti žemyn upe kartu su vandenėliu :P

  • Siandiena buvo pirma diena kai as nusispjoviau i darba. Stresas, darbo kruvis ir nauja vadovybe tiek uz pypino, kad pasilikau namuose ir laika skyriau SAU. Juk cia mano gyvenimas, pasaulis nesugrius jei as siandiena skirsiu laiko SAU.

  • b**i dejau [cenzūruota] vien [cenzūruota] nesekmes man tiktais aina [cenzūruota].

    [Cenzūravo: Debesyla]

    • Šį komentarą teko cenzūruoti. Straipsnio pasiūlymas nebuvo keiktis milijonu keiksmažodžių iš eilės.

  • nesiimdavau daug ko daryti bijodamas susimauti…. byby dėjau, pabandysiu, o jei nepavyks, tai pochui, bent jau būsiu išbandęs. Po velnių, ne į karą juk einu – nieks nenušaus ir ant minos neužlipsiu.
    Nuolat stengiuosi pateisinti kitų lūkesčius (ypač tėvų), įtikti visiems, nenuvilti ir t.t., Bybį dėjau, čia mano gyvenimas ir su juo galiu elgtis kaip tinkamas.
    Nuolat bijau pasirodyti kvailai ar idiotiškai. Byby dėjau, man pochui, kaip pasirodysiu.
    Man jau nemažai metų, bet dar neturiu darbo, finansiškai esu priklausomas nuo tėvų, turiu planų dėl ateities, bet nesu tikras, ar pavyks, tiksliau abejonių labai daug… Ai, pochui, gyvenimas vistiek gražus. Kai kuriose vietose jaučiuosi visiškas nevykėlis, bet turiu ir kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti. Esu toks, koks esu, o kam tai nepatinka – byby dėjau ant jų :)
    Beje, tie riebūs keiksmažodžiai suteikia tokią gerą emociją. Nereikia jų aplinkiniams sakyti, bet sau mintyse arba važiuojant automobiliu garsiai išsirėkti – labai gera terapija. Ačiū už gerą straipsnį ir geras idėjas.

  • Labai įdomus straipsnis. Pats keli metai labai panašiai stengiausi gyventi tiksliai to nesuprasdamas. Džiaugiuos, kad Debesyla sugebėjo paprastais keliais (vienas jų su žviagždute) žodžiais. Beje, skaitydamas šį straipsnį sugalvojau keletą pažįstamų, kuriems jį tikrai derėtų paskaityti. Super, taip ir toliau Danieliau!

  • B*bį dėjau ant visų nerimavimų ir nežinomybių, varau travel around the world ir po*ui ką kiti mano

  • B***dėjau, kad lyja šiandien! Ir varau sportuoti! Visiems po***jistiškai geros dienos!!;)

  • Aš kaip ir Eglė, save kaltinau kad su mylimu žmogumi nutrūko santykiai. Bet kai pagalvuojus, B**i dėjau! Atsiras žmogus kuris mylės mane koks aš esu.

    Geros dienos visiems

    • …Na, o galbūt ir neatsiras, kuris mylės, koks esi. Bet atsiras, kuris mylės, koks tu dar būsi ateityje! Svarbiausiai nesustok augęs, Karoli!!!

      (Tai, bent jau, veikia man. Che, che.)

  • Ilgą laiką pergyvenau, kad nutrūko santykiai su žmogumi, kurį mylėjau ir atidaviau visą save. O jam buvau tik „poxui“. Ir šiandien manau „b*** dėjau“! Tai jis prarado nuostabų žmogų, ne aš !

    • Niekis, Egle. Bus kiti. Visada būna, nes juk aplink tave tiek daug kitų malonių žmonių!

      (O jei pasidarys sunku, parašyk man laišką. Vaikinu, spėju, netapsiu, bet pabūsiu bent draugu ar dienos pašnekovu. <3 )

  • Daug priimtų iš reikalo sprendimų, aplinkos įtaka, noras padaryti geriausiai ir visvien gaunasi kaip visada… Tad tikrai – eina tegul n.. Mano gyvenimas – mano taisyklės. Nuo šiandien aš pats sau Karalius! :))

  • Anksčiau kreipdavau dėmesį į tai, kad esu apkūni, tiksliau, MANO TĖVAI visą gyvenimą norėjo, kad būčiau kaip top modelis iš žurnalo viršelio, na ir kas iš to??? Kodėl aš turiu nuolat galvoti, ką dedu į burną, ką suvalgiau, kodėl tas anas, trečias ir ketvirtas apie mane kažką pagalvos. Na ir velniop visus kitus, velniop kitų nuomonę (žinoma, gal nevisiškai ir nereikia nuvaryti savęs iki nutukimo), bet tiesiog, kodėl mes visi turime būti kaip smilgos arba raumenų kalnai ir kodėl mes turime rengtis vienodai, ir kodėl atrodyti vienodai, ir kodėl po velnių iš viso turime įtikti tėvams yomayo… Kodėl jie iš mūsų tiek daug reikalauja ir tikisi. Iš vis visi KAŽKOOO iš tavęs reikalauja ir tikisi. Nu ir eina jie naaaa**ui visi. Va taip va. :)

    • …O man priekaištauja, kad esu plonas. Ar tiksliau priekaištavo, kol aš tiesiog nepasakiau, kad mano kūnas – mano šventovė <3

  • Šitas straipsnis, atrodo, atsirado pačiu tinkamiausiu laiku. Ilgai buvau priklausoma nuo kitų nuomonės ir dariau tik tai, kas tenkintų kitus. Neseniai pradėjau gilintis į save ir supratau, kad tai niekada neleis man būti laiminga. Man sunku susitaikyti su dalykais, kurių negaliu kontroliuoti ir nuspėti, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad šiuo metu gyvenu visiškoje nežinioje ir nieko negaliu pakeisti. Galiausiai supratau, kad reikia viskam pasakyti „po*ui“, nes apie viską per daug galvodama tik švaistau brangų laiką. Ačiū už šį straipsnį, jis pakėlė nuotaiką :D

  • Labai ačiū, būtent gerai paaiškinote, ką reiškia – eina sau, nuo „man niekas nerūpi“. Labai gerai.

  • Pagrindinis rūpestis man ankščiau būdavo – kitų nuomonė apie mane, bet su laiku, sutikau nemažai žmonių, perskaičiau daug straipsnių kurie davė patirties ir leido pažvelgti į save iš šalies. Visa tai leido suprasti, kad gyvenam ne tam, kad įtikti kitiems. Šis straipsnis viską tik patvirtino. Ačiū, puikus straipsnis.

  • Panikavau dėl ne vietoje padėtų ar išsimėčiusių daiktų, akimirksniu kylančių dulkių, nes juk ką tik susitvarkiau! Dėl to, ką pagalvos ar pasakys kiti, dėl ne taip stovinčių plaukų ar patinusių akių, dėl žmogaus, kuris pasirodo kaip jaunas mėnulis manam gyvenime, dėl visokių nesąmonių ir smulkmenų, bet dabar aš sakau – bybį dėjau! Nors jo ir neturiu! Bet dėl to tik dar geriau ši frazė skamba ;)

  • Nervinausi dėl visiškai nereikšmingų dalykų. :) Dabar tikrai pradėsiu naudoti šį principą. Man atrodo jis labai veiksmingas. Dabar tai bus mano numeris vienas. :) Nes iš tikro, kam jaudintis dėl to, ko negali pakeisti. Ypač jei tai visai nėra svarbu ? :)

  • „BBD“ frazė turėtų būti įrašyta į bibliją, nes šitie žodžiai ir tvaną sulaikys ir pasaulį gelbės :)

    • O man rodos, kad šiek tiek per aplinkui, bet šis principas dažnai Biblijoje minimas:

      Atleisk tiems, kurie nežino geriau arba tiems, kurių „skriauda“ tau nėra išvis skriauda. Susitelk į tai, kas svarbu ir kovok už save, net jei gundytų piktas. Būk kartu su Dievu, ne su sau pačiam keliama kančia.

      Ar ne?

  • Geras! Taip apsidziaugiau pamacius sita straipsni. Paslutines 2 dienas ieskojau kazko panasaus internete, tik anglu kalba, nes nesitikejau daug info lietuviskai :-) o ieskojau, nes pradejau „dusti“ ir panikuoti: kruva deadline’u vienoj vietoj, visu reikalavimai padaryti puikiai, rupestis del to ar ano, anytos nuomone (aisku butinai nesutampanti su mano) apie viska ir visus – na pradejau eit isproto. O dabar tai ka… „b*bi dejau“ :-))) nors man is tiesu labiau padejo veiksmas- ikvept ir iskvept. Aciu :-)

    • Ir nesiliauk kvėpavus, Vaida. Stresas praeis ir geros dienos ateis. Nesustok tik! ;)

  • Labai patiko šis straipsnis. Realiai aš nesąmoningai vadovaudavausi šia taisykle. Kaip tik šia savaite darbe pasinaudojau tokia fraze (aišku, niekam tiesiogiai nesakiau p**ui man), bet jausmas buvo geras. Jaučiausi tokia laisva ir atsipalaidavusi :)) Super.

    • Nesu tikras kaip tai įmanoma. Fiziškai. Bet gerai – tebūnie, kas tik jums tinka. Visos frazės gerai, kol idėja išlieka – „blynai svyla“ irgi suveikt gali. :P

      (Oi, man rodos mano blynai svilt gali tuoj!)

  • Dėkui, šis straipsnis tai yra ko man būtent reikėjo :). Rytoj biologijos kontras, kuriam kaip ir visada ruosciaus visa diena tik tam kad gaučiau gera pažymi ai bet dabar px. Kaip bus taip bus nes vistiek ateity su ta biologija nieko nedarysiu o stengiuos kažką įrodyt :D

    • Svarbu tik, kad kai laikysi vairuotojo teisęs ar tai, kas tau bus svarbu – dėtum ant to tingulio bei visgi pasistengtum. Susitelk į svarbiausią ir bus geriausia~

  • be „b*by dejau“ dar naudoju fraze „pirmiausia svarbiausia, antriausia po to“. Gera ir sveika kartais deti, apsisukti ir nueiti savo keliais.

  • Visų pirma, tai ačiū Debesylai, kad neištrenkė dar manęs iš dangaus!! O antra, džiaugiuos kad perskaičiau! Jaučiu rytoj sukaupus visą drasą užsirašysiu į vairavimo mokyklą, kad pagaliau perlipčiau per save ir turėčiau tas su***ktas teises.
    P.s. kodėl rytoj? Nes šiandien dirbu!

    • Oplia! Super, Virgute. Pavaryk! :)

      Pamenu kai aš mokiausi vairuoti irgi tai pradėjau tik todėl, kad močiutė privertė… Dabar po trijų metų vairavimo – tai man velniškai maloni veikla, savo rankomis valdyti tokį didelį aparatą. Pirmos pamokos tai buvo baisios, bet tai buvo verta.

      • Tai va. Grįžtu čia beveik po pusės metų. Ir teisės jau kišenėj! O buvo visko!! Bet tikriausiai visko ir reikia!!. Per save perlipau – vėl atsisėdau į mašiną su M raide. Viską dariau pati viena, niekam nesakiau ir tyliai kovojau su savo baimėm. Tikriausiai tai ir yra didžiausias laimėjimas!

  • Jau naudoju si principa – gyvenimas keitesi ir tebesikeicia :) ir man patinka tie pokyciai. Dazniausiai naudoju pasakyma – tebunie,o kartais pasaku ir b* dejau :D kad ir neturiu ka deti :)

  • Prieš keletą savaičių teko sėsti prie visų per semestrą susikaupusių darbų, galiausiai pasakiau ‘Fuck that’ ir po poros dienų mečiau studijas. Gana ilgai gyvenu šiuo principu (kaip ten tie žmonės vadinami, po*uistais?), paskutinius mokyklos metus atidaviau savo interesam, dabar jie man atsipirko – kiekvieną dieną keliauju į darbą su sušypsena veide, dirbu tai kas man patinka, ir visiškai nesigailiu priimtų sprendimų (na kartais pagalvoju, kas būtų buvę, jei nebūčiau „dėjęs“ ant mokslų ir būčiau įstojęs į tą UK universitetą…?). Tiesiog, jei kažko nori, reiškias viskas „po*ui“ ir svarbūs lieka tik tavo norai…

    P.S. Dabar per šį komentarą nepažiūrėjau serialo… nu ir eina na*ui, einu miegot. Ačiū.

    • Ah, įdomi patirtis! Net atskirai perskaičius galvotų kas, kad nesąmonė visiška, o po šiuo straipsniu – pats tas. Ačiū, Gintai. Ir sveikinu. Dėl to, kad paklausei tikrojo širdies ir proto balsų dueto. :)

  • Šiandien išėjau iš man „svarbaus“ darbo, užėmiau finansų direktorės pareigas, bet taip viskas įgrįso, dirbau, kad įtikčiau kitiems, kad jausčiausi gerbiama ir panašiai. Bet šiandien atsikėlus supratau,- stop. Tai ne man. Išėjusius iš darbo (darbdavys neliepė atidirbti), pradėjau jaustis blogai, kaip Greta rašė, pradėjau jaustis tinginė, nevykėlė. Tačiau po šio straipsnio supratau, kad padariau teisingą sprendimą. Ačiū!

    • Va taip va, nėra už ką, Sandra, svarbu tapote labiau tikinti savimi ir savo džiaugsmu!

      Dirbti vardan darbo yra juk idiotizmas, išties. :)

  • Begalo geras straipsnis! Aš šių žodžiu labai daug nevartoju savo gyvenime bet teks pasinaudoti Na ka …Netikri draugai ištrinti iš mano gyvenimo!Aš dažnai naudoju „Tegul jie būna laimingi“ ir stengiuos nekreipti dėmesio juos pamatant..bet tai begalo sunku nereaguoti..Visi esam žmonės su jausmais. Bet jų nebūvimas daro mane stipresne tikrai.O ir šiaip savo mintis po truputį keičiu kai išvykau dirbti i kitą šalį ir pamačiau kitą gyvenimą supratau, kad nenoriu gyventi ten …būti nuo kažko priklausomas,vedžiojamas ir nevertinamas..na bent jau as taip jaučiu.Aš jaučiuosi svetima.Esu aktyvi asmenybė norinti visko vienu metu kaip ir minėjo ir šokti, ir sportuoti, ir linksmintis, ir buti žvali ir keisti darbą ir gal net mokytis ir tinkamai pasirūpinti šeima..bet eina š….kt…kartais pasimetu ir nebežinau kur sustoti nežinau ko pati noriu..

  • prisijungsiu ir AŠ nes noriu laimingesnio gyvenimo,atsibodo pataikauti aplinkiniams ne-mėgstamai nuomonei, įsitikinimams ir taisyklėms,kiek galima,aš sužavėta straipsnių ir mielai pasidalinsiu su draugais,nes maniau kas gyvenimas pagal taisykles privalomas,nu gi nė velnio ……..

  • Labai gerai pasakyta. Mano problemos buvo tokios pat,kai turi gyventi priimant primetimus. Taigi sakau: eikit debesiu. Aš esu aš. Aš myliu save. Myliu jus,bet nekiškit nosies į mano erdvę.

  • Pikiai nuteikiantis straipsnis. Būtent tokio man dabar ir reikėjo. Ir prieš kelis mėnesius, kai jį skaičiau pirmą kartą,. Manau, šį straipsnį reikėtų perskaityti kartą per mėnesį ir vistiek kiekvieną kartą jis nudžiugintų. :D
    Ačiū už taiklius (kaip pirštu į akį badai) straipsnius.

  • Aciu,Danieliau,puikus stilius,atviras,smaikstus,tiesmukiskas ir svarbiausiai nepersantis savo nuomones,paliekama erdve laisvam pasirinkimui,priimi sia tiesa arba eini ieskoti kitos
    Pastaruoju metu,tai tesiasi ne vienus metus,negaliu pakesti lietuvisko „pustustes stiklines“mentaliteto,nes esu silpna ir uzsikreciu tuo,o tai kenkia tiek mano mentalitetui,tiek sveikatai,tiek poziuriui,tiek nuotaikai ir t.t….tad turejau nuspresti,ar varyti toxiskus zmones is savo gyvenimo,ar paciai tapti toxiska,tad pasakiau do poshli v 4 storany,no ne so mnoiir ka,busena Super!!!dar neismokau buti kalebet repetuoju kasdien

  • Ačiū, Danieliau, geras straipsnis. Paskaitai, pažiūri į problemas „kitaip“ ir iškart gyvenimas prašviesėja.

    • Ačiū, Lina! Tikiuos prisiminsit straipsnį ir ateityje. Visgi kartojimas – mokslų prosenelė. Ačiū! :))

  • Tik ir stengiuosi daryti tai, kas man patinka :) Valgau jau nebegalvodama, nepanikuoju, kad si menesi nenuejau pasportuoti, neverkiu, kai negaunu auksto balo.

  • Pasižadu pasakyti „eik tu š*kt“ savo baimei, savo nemokėjimui, savo tingėjimui ir savo nemotyvacijai. Ačiū už straipsnį:)

  • Nuostabus straipsnis, tikrai buvo verta jį perskaityti. Tikiuosi ir aš išmokti nekreipti dėmesio į smulkmenas ir tuomet mažiau dėl visko pergyventi. Tikiu, kad gyvenimas taptų visapusiškai gražiasnis.:)

  • Puikus ikvepiantis straipsnis.. Tikiuosi ismokt redkarciais pasakyt „nu ir velniop“.. ☺

  • Super straipsnis…Skaiciau ir zvengiau, ir visos mano rudeniskos melancholijos issilakste…kai tariau sau p…x man ant tu darbiniu problemu…Labai mane motyvavo leisti sau kartkartem siusti viska velniop, ka as ir taip darau, bet dabar dar dazniau leisiu sau visus tuos gyvenimo sudniekius pasiusti naaaaa…mo. Dekui uz superines mintis:).

  • Ech atgaiva, kad visgi yra tokių žmonių. Neseniai, man kolegė sakė: „Tu visada tokia rami“. neveltui man poxui ant smulkmenų :D. Dažnai galvoju kai man kažkas nutinka ar aš tai galiu pakeisti, jei situacijos pakeisti negaliu, tai galiu pakeisti savo mintis. Ir kam nerimauti dėl dalykų, kurių vistiek negali kontroliuoti.

  • Dirbu sunkiai (ir su viršvalandžiais), bet gaunu tik 500 maurų – ai, byby dėjau! Vištaprotė žmona neatsargiai kepinosi soliariume ir dėl to supiktybėjo gerybinis auglys (reikalinga chemoterapija) – ai, byby dėjau! Mokykloje 12-mečio sūnaus trumpais raudonais plaukais mokytoja vaikus mokina ir skatina lytiškai santykiauti – ai, byby dėjau! Kaimynas prekiauja narkotikais, kasdieną pilna laiptinė jų laukiančių tarčiokų, mėntai į skambučius ir pareiškimus nereaguoja – ai, byby dėjau! Į sodybą atvažiavęs radau išluptą langą ir viską, kas vertinga, išnešta – ai, byby dėjau! Bendradarbiai pastoviai daro spaudimą su jais po darbo eiti į pisbarį bei pirkti iš jų vogtus daiktus – ai, byby dėjau! Motina guli globos namuose, su nekrozės apimtomis kojomis (reikės pjauti) – ai, byby dėjau! Kretinai tautiečiai niekaip nenustoja į valdžią rinkti vėsaites, aušrines-marines, paksus, uspaskychus, ir kitokius komuniagas – ai, byby dėjau! Šalia namų alkoholio parduotuvė (visi kampai aplink apvemti ir apmyžti) – ai, byby dėjau! Neina atsiginti nuo užpisančių reklamų (brukančių šūdus) internete, radijuje, stenduose, pašto dėžutėje – ai, byby dėjau! VMI velniai žino ko kabinėjasi jau antras mėnuo prie manęs ubago, nors „nemato“ kaip iš nematomų pinigų dygsta pilys – ai, byby dėjau! Muslimai jau greit diktuos čia savo sąlygas: kaip šventes švęsti, kokį maistą valgyti, ką gerti ir kuo rengtis, bet niekas jų nestabdo – ai, byby dėjau! Išsigimėliai visko pertekę vilniečiai lenda į akis ir mokina kaip gyventi, nors patys apsišiktų ir pasikartų (kaip šinšilas) atsidūrę mano situacijoj – ai, pochuj! Ir apskritai – viskas DAPIZDY – juk iš beždžionių kilę esame ir rytoj mirsime, tai ko čia plėšytis, tebūnie taip. Tik kyla klausimas, kodėl turtingiesiems – pramonininkams, bankininkams, politikams, teisininkams NIEKAS NEDAPIZDY. Juk jie nori, kad tik pilkoji masė (mokesčių mokėtojai) į nieką nekreiptų dėmesio ir sau kartodami „byby dėjau“ toliau didintų jiems turtus…

      • Smagu, kad sutikote pasidalinti mano vargais ir rūpesčiais. Stiprybės jums!
        P.s.
        Savo e-pašto adreso nekišu belekur – saugumo sumetimais.

    • Aš manau, kad visi sveiko proto žmonės, matom, kas dedasi aplinkui. Man irgi rūrpi mano aplinka, ir kad alkoholikai aplinkui ir bepročiai, ir kvailiai ir dar visokie, politikai , arabai ir pan. Bet būtent, manau reikia savo protą atvesti į harmonijos būseną, apvalyti nuo mėšlo ir pasakyti sau – „velniop, pradedu laimingai gyventi“. Ir tada ne imti skųstis, kaip viskas blogai, o keisti save, savo gyvenimą. Jei viskas ir taip šūdas, tai kam tame šūde kapstytis- juk išlindęs iš šūdo , prarasi tikrai šūdą! :)))
      Kurkim, burkimės ir daugiau džiaugtis mokykim vieni kitus ir vaikus. Mokykimės gyventi laimingai!!! Visi renkasi. Gyvenk ir leisk gyventi. Būk laimingas ir padėk kitiems tokiu tapti. Lysk iš šūdo prote lauk! ;) Sėkmės;)

  • Ačiū už straipsnį, Danieliau. Visiškai vietoj ir laiku. Mano galvoj per amžius amžinuosius tupi toks perfekcionizmo padaras, ir, turbūt visi žinom, kartais padeda // kartais žudo ar šiaip neprašytas išlenda.
    Tai štai – planavau aš kelionę, iš kurios vakar pargrįžau. Ir tiek bandžiau dėliot, iš anksto numatyt. Kol galiausiai išvis keliaut nebenorėjau; net nemąstydama, intuityviai tariau, „ai velniop, bus kaip bus, vietoj ką sugalvosim“. Ir buvo labai gerai – tikrai ne prasčiau nei būtų buvę po dar poros nemigo naktų, maršrutus dėliojant.

    O dabar va – paskutines atostogų dienas kirmyju prie kompo, ir perskaitau tavo staripsnį, ir _fak it_ — tokia, atrodo, net apčiuopiama LAISVĖ širdį užplūdo. Ačiū ačiū.

  • Mano gyvenimo moto. Ypač kai mane neseniai ištiko egzistencinė krizė ir nieko nesinori daryti, tik apmąstyti savo variantus ir kur save būtų galima nusitempt, tai dažnai dedu ant visko ir einu savęs palepint. :)

  • Emocija į nereikšmingus dalykus išreiškiu žemaitišku pasakymu – „man giliai pochui“. Palengvėja kaip mat ir padeda išlaikyti koncentracija dėmesio ties esminiais dalykais =)

      • Žinai,Danieliau, viskas,ką perskaičiau yra įdomu,bet man tai viskas žinoma-tą jau esu seniai perskaičiusi-apie tai daug knygų parašyta-,tik be keiksmažodių,aišku. Aš galvojau,kad tu kažką naujesnio gali pasiūlyti.Dviratis juk jau išrastas-naujesnį kažin ar išrasi,bet ačiū,kad rašai,kad atsiranda skaitančių.Linkiu tau sėkmės.

  • Laabai dažnai nuotaiką sugadina bereikšmins niekalas – tu apšauki kitus žmones, kaltini visą pasaulį tik ne save, tavo diena nueina vėjais…Ryte atsibundi ir stengiesi suvokti „Na tai kokio b** aš tai pasakiau/padariau/sureagavau taip jautriai į tai?? Dažnai būni toks įsitempęs, kad kiekvienas šūdniekis būna liepto galas.
    Šis straipsnis labai patiko – kaip tik šiandien pradedu trumpalaikį įvykį, dėl kurio labai jaudinausi, kad kiti žmonės ir jų smulkmenos man jį sugadins, bet Danieliau, Tavo straipsnis davė suprast, kad taip nebus, nes mes negalim keisti įvykio, bet galim keisti požiūrį į jį – aš tiesiog neimsiu į galvą.
    Būk sveikas!

    • Suuper! Labai smagu, kad patinko, Erica! Nėr ko čia imt išties visko į galvą. ;-)

  • TLDR

    Visus pradedi siuntinėti nax, tai tada ateina ta diena, kai supranti, kad neturi draugų, nes visus išsiuntinėjai. Ir tada ateini į debesylą įrašyt kokį komentarą apie tai, kaip tas straipsnis gerai veikia ir taip toliau dedi b*bį ant viso interneto. xD

    Eikit pasikarkit, aš jau pasikoriau, bet man virvė nutrūko, tai gryžau darašyt komentarą

      • Džiaugsiuosi, kad galiu sužavėti. Tai man labai daug ką reiškia – nes bobų tokiais komentarais nelabai sužavėsi xD

    • Perskaitęs pirmus penkis jūsų atsiliepimo žodžius garsiai ištariau „Jėga!“ ir iškėliau nykštį (net pats nežinau kam). Greitai mokotės, šaunuolė! :D

  • Panašu, kad šiandien visą dieną gyvensiu „b*bį dėjau“ principu :) Jei pavyks, ir visas kitas :)

  • Man labai padėjo nors man tik 13, visada bijojau kitiems (ypač bendraamžiams) parodyti kokia esu.Tad visalaik rodžiau save kaip angeliuką, bet kadangi jau visiškai užkniso taip daryti , taigo tegu visi varo n… , jei jiems kas nors nepatinka. :)

    Ačiū Danieliau už straipsnį.

  • Geras straipsnis. Paskutinio karto nepamenu, tačiau jau ilgą laiko tarpą vadovaujuosi „tuščia galva“ būdu, tiesiog kai jaučiu, kad greitu metu mane gali kažkas sunervinti ar tai daromi darbai ar žmonės, tiesiog išvalau visiškai protą, lyg ten nieko nebūtu, apie nieką negalvoju ir tiesiog šypsausi…
    Man padeda :D.

    • AŠ taip pat šitą variantą naudoju karts nuo karto stresinėse situacijose :D išsišiepiu ir bb dėjas lyg ant visko tuo metu :) arba dar kai grynai viskas atsiprašant už**** tiesiog išjungiu kitus žmones galvoje ir matau tik save ir gamtą aplink :) irgi toks lyg meditacija gaunasi variantas :)

  • Visiškai sutinku su straipsniu, nes pats taip gyvenu jau metus laiko. Nors tik 20 (pirmakursis) šiuo metu man, bet turiu tiek patirties, įgūdžių daugiau nei 70% ketvirtakursių. Mano tikslas yra – atrasti save šiuo metu ir jau turėjau praktikos (3mėn) tarptautinės įmonės HR skyriuje, tapau savo fakulteto akademinės srities koordinatoriumi, valdybos nariu, studijų programos nariu ir daug kitos patirties. Stengiuosi dalyvauti visur, kur spėju ir kas man atrodo įdomu. Pasisemiu begalę teigiamų emocijų, patirties, kontaktų.
    Nors iš pat pradžių, vos tik pradėjau kažką daryti, sulaukiau didelės priešingos nuomonės iš pažįstamų žmonių, kad neskiriu jiems laiko, kad reikia džiaugtis gyvenimu (kaikurie nė nenutuokia, kiek iš to laimės pasisemti galima) kol jaunas – žodžiu, trinti gatves su siemkų pakeliu ir aptarinėti kitus žmones.

    Džiaugiuosi, kad pradėjau eiti prieš srovę, nes atradau tokių, kurie palaiko „sėkmingą gyvenimo būdą“

    Asmeniškai galiu pasakyti – nekreipkit dėmesio į jūsų siekiamo tikslo trukdžius (arba juos pašalinkit) ir visas pasaulis trauksis jums iš kelio.

  • Straipsnis superinis. Jau kurį laiką gyvenu panašiu principu ir gyvenimas apsivertė aukštyn kojom ir viskas tik į gerą. Na, o po straipsnio manau reiks dažniau kai kur pritaikyti šias skambias frazes :)

  • Aš sakau ‘whatever(!)’. Lietuviškai skambėtų kaip ‘ koks skirtumas.’ *ir gūžteliu pečiais.

  • labux, daug tiesos, bet nesutinku, kad gyvenimas yra žiaurus. Gyvenimas yra joks, jis tiesiog yra. Tai mes jam priklijuojam etiketes žiaurus, gražus, nuobodus, nuostabus…Gyvenimas yra toks, kokias istorijas mes jame susikuriame. Tik reikia nepamiršti kartais sau priminti, kad viskas kas vyksta su mimis yra asmeniškai susikurta istorija ir tik musu reikalas jomis tikėti ir toliau ar paleisti ir kurti kita istoriją.

    • Išties geras pastebėjimas, dėkui Vilma! Išties pripažinsiu – toje vietoje pasitelkiau dažniau girdimą frazę, nes visgi mano straipsnio dalies įžanga. Norėjosi iškart dėmesį patraukti. Rodos pavyko. Ačiū! :D

  • Kažkaip nesisekė baigti antros specialybės. Liko magistrinis. Pervargau, palūžau, susirgau, stabdžiau, prasitęsiau stabdymą, ir vėl, ir gal vėl.. Kol pasakiau „na ir pavėjui“ (manoji frazė) ir tiesiog mečiau. Ir pavėjui man, ką pasakė dauguma :) News flash – darbuose nenaudoju nei įgytos, nei per plauką neįgytos specialybės. Jei galiu dirbti tai, apie ką neturiu diplomo, o to, kam tikrai reikia diplomo dirbti nenoriu, tai… O ir darbas – ne gyvenimas… Tai tai… :)) Kas žino, gal nesiplėšydama išgelbėjau kokį inkstą ar kairės kojos pirštą.

  • Pavadinime ir straipsnio tekste naudojami issireiskimai – „neskanus“, sakyciau, kad tai yra tam tikro nebrandumo pozymis, Tada kyla naturalus klausimas: jei izvelgiu nebranduma, ar galiu pasitiketi str. teiginiais?
    Mielas Debesyla, manau, kad kiekvienas neigiamas komentaras yra savotiskas spyris i uzpakali, kuris privercia judeti i prieki :) To geranoriskai ir linkiu!

    • Ačiū, Gintai! c:

      O ar išties tikėti, ar ne, tai jūsų pasirinkimas. Visgi net jei parašyčiau enciklopediniu stiliumi, tai ir tuomet straipsnis nebūtų įsakymas. Jis būtų tik parodymas, kad galima ir kitaip. Taigi siūlau išbandyti, o jei nepatiks – ir neklausyti nieko. Pasakyt „velniop“ ir daryt, tai, ką darei ankščiau.

      Tai juk taip lankstu! :))

  • Dėjau ant šito straipsnio ir ėjau daryti rimto darbo, kol jūs svaigsite, kad kažką galima išspręsti tiesiog dėjus.

  • Vaje, kaip gerai. Danieliau, šis straipsnis – puikus! Įkvėpė, labai labai įkvėpė. Ir velniop, kad padarei porą rašybos klaidelių – nors jos man beveik visad bado akis, bet kam jų nepasitaiko?

    Pati pastaruoju metu nerimavau dėl to, kad pagaliau prasidėjo atostogos, o aš kartu su jomis pradedu tingėti ir nenoriu nieko veikti, nors tiek daug planų bei svajonių esu prisibrandinusi… Vis peikiu save, kad to ar ano nepadarau, vis prisimenu, kiek daug beprotiškų idėjų/projektų ar šiaip linksmų darbelių manęs laukia, bet niekaip negaliu jų pradėti. Tiek to. Ilgai neištversiu. Ypač po tokio straipsnio. Jau jaučiu savyje bundančią enegriją ir ryžtą – praėjo dar tik kelios tingėjimo dienelės, bet jau užkniso! Reikia veiklos!

    Tikrai, šauniai tu čia. Ir Greta šauniai.

    • Ačiū, Aušrine! :))

      Beje, jūs antra, kuri apie rašybos klaidas užsiminate. Gal galite pasakyti kur matėte, nes aš ir taip žiūrau, ir anaip, tačiau neberandu nors ką! O dar ir ilgumas teksto! :))

      • Kreipkis į mane „tu“. Visi mes tik paprasti žmonės :)

        O klaideles regėjau dvi; šiame sakinyje:
        „Ir išmok su pasauliui (=pasauliu) sugyventi, vietoj to, kad kovotum.“

        Ir čia, po nuotrauka su Tomu:
        „Tomas gavo progą paskraidyti raudonais balionėliai (=balionėliais), o tu ar tokią progą užsidirbsi?“

        Tiesiog žioplos klaidelės :))

      • Perskaičiau ir nieko nepastebėjau. Paprasčiausiai nekreipiau dėmesio į tai kas nereikalinga :) Manau šiuo atveju skambus posakis b-į dėjau labai tinka ;)

      • Nera moraliniu vertybiu sitam poziury. Pilstymas is tuscio i kiaura visi be pamokymo jau taip elgiasi visam pasauly uz tai turim toki pasuli kur visi b deda, daro ka nori. Mano manymu pirma reik zmogui parodyt vertybes, principus, tai kas daro zmones vertesniais sau ir aplinkai, nes dedami b liks padeje ne ant nieko kito o tik ant saves. Mano akim straipsnis tuscias, neobjektyvus. Ttuksta turinio priverciancio galvoti. Ir smukdo taip besielgencio zmogaus morale ir mentaliteta.

      • Tik pasiteirauju, neįsižeiskite – ar jūs tikrai VISĄ straipsnį skaitėte, įskaitant dalį, kur apie jūsų klausimus kalbama? ;-P

      • Kas gi gali skaityt straipsnį apie BBDĖJIMĄ? Turi gi būt visiškas durnius, kad tokį straipsnį skaityt.

        Kiek kartų Danieliau galiu tau sakyt, kad internete niekas neskaito.

  • Geriausias Debesylos straipsnis ever ! Smagiai pasijuokiau, idėjų prisigaudžiau, suskaičiau taip lyg būčiau tris dienas nevalgiusi, o tada netikėtai gavusi pyrago gabalėlį :-)

    • Ačiū, Lina! Patikėkite kiek prisijuokiau aš pats iš savo pačio pokštų rašymo metu… :D

      (P.S. O aš po trijų dienų tai karbonado norėčiau. Pyragas kiek per saldu! ;-) )

  • Nekenčiau universiteto, kurį taip pat ką tik baigiau. Baisu, kad visi aplinkiniai tikisi, jog dirbsiu pagal specialybę…o aš noriu turėti savo verslą! Turiu daugybę idėjų, tačiau jos, kaip rašei aname straipsnyje,jos nieko vertos, nes dar nei vienos neįgyvendinau. Bet vakar jau pasidariau to do listą! Ir nebežinau,ką daryt toliau, reik įgyvendint požiūrį, ai p***i,ką pamanys kiti:) ačiū už straipsnį!

  • Visi čia taip gražiai rankutėm ploja, tai mano nuomonė pridės įvairovės.
    1) Nueita lengviausiu keliu, kurį jau pramynė Delfi, 15min. ir tokie veikėjai kaip Užkalnis – Duokim tautai naglą antraštę ir visi puls skaityti. Ok, suveikė. Kitą kartą pridėkit „tai tave šokiruos“ arba „privalai tai pamatyti“… PIGU. Ar tikrai to norėjai, Debesyla?
    2) „tai pavers mūsų gyvenimus geresniais, laimingesniais ir visaip kitaip nuostabesniais.“. Ot ir nepavers. Nes ne frazės verčia, o įsdisąmoninti veiksmai. Kiekvienas sprendimas turi savo kainą. Jei pradėsi mėtytis aplink tokiom frazėm ir naudotis straipsnio patarimais, neišvengiamai kažką prarasi – draugus, darbą, pasitikėjimą, gero žmogaus įvaizdį. Galbūt po kurio laiko džiaugsiesi – atrasi kažką geriau, atsikratysi neperspektyvių santykių, bet iki tol bus daug praradimų. Ir dėl kai kurių bus labai liudna.
    3) Pauzė tam, kad apmąstytum ko tu nori, yra žiauriai svarbi. BET klaidinga tikėtis, kad kiekvienas žmogus prasėdėjęs mėnesį ant sofutės, staiga užsimanys veikti. Didžioji dalis užsikas kompiuteriniuose žaidimuose ir išvis taps medūzomis. Netikit? Pabandykite. Jei jau dalinamės patirtimi (o jos turiu ne tiek jau mažai), tai vienintelis atvejis kai patartina išsigulėti tingiai išvertus bambą, tai kai persidirbote kaip asilas. Visais kitais atvejais teks ugdyti valią ir kartais daryti ne tai, ko norim, o ko REIKIA. Patinka tai ar nepatinka.
    Galva skirta tam, kad mąstytum. Tegu kiekvienas nusprendžia, kiek jam šios frazės iš tiesų trūksta gyvenime ir ar nesiunčia kažko tolyn vien dėl to, kad BIJO susimauti.

    • Pritariu Danguolei.
      Straipsnis man pasirode skystokas, panasus i dziaugsminga kudikio trypciojima padarius balute. O kur vandenynas, kur dangus ir debesys? A, Debesyla?

    • 1. Šį kartą pritariu Danguolei. Straipsnis triukšmingas, atkreipiantis dėmesį, bet nelabai stiprus turinio prasme.
      2. Šita leksika – deja dažnai atitinkamo sluoksnio žodynas ir straipsnio nepuošia.
      3. Iš patyrimo – jei savęs kartais nepriversčiau – oi kiek darbų liktų nenuveikta. Man šis variantas netiktų…

      • Apie turinį negaliu bais kalbėti, visgi pats esu autorius, tai, jei ir rašiau ką skystai, sužinosiu tik po dešimčių metų. Bet…

        …O kokio to sluoksnio tai kalba?

        Ar jūs sakote, kad jei žmogus, ieškodamas jėgų imtis darbų, nusikeikia ir įspiria sau taip šiknon – marozas? Tikrai?

    • Ačiūūūū, Danguole! Ką manai, ką jei tavo komentarą įtraukčiau į patį straipsnį? Nes jis tikrai irgi vertas būti jame – pateiki šaunius pastebėjimus! :o

  • Paskutinį kartą nervinausi dėl to, jog mano draugas toliausiai numynė su dviračiu, o aš atsilikau ir tuo metu pasidarė silpna. Bet nieko. Buvau b*bį dėjusi, tai ir pati viena išgyvenau visa tai :D Taikyčiau dažniau šitą frazę, bet draugas draudžia taip sakyti, kadangi negražiai skamba iš merginos lūpų, o ir neturiu to daikto ;) Bet aš b*bį dėjau, aš vis tiek tai sakysiu :D

  • Ačiū, puikus straipsnis savaitės pradžiai! :) Atrodo viską žinome, bet vis nevyksta viskas taip kaip toje vizualizacijoje, kuri pravilnyja smegenyse mąstant apie tolesnę įvykių seką :) Na ir velniop, gyvenam juk šiandien, tai jei tik pergyvensim, kad nesam idealūs – kada pasidžiaugsime tuo trokštamu gyvenimu? :D Chi chi chi, smagu :)
    Šiaip nesu grubių „išsireiškimų“ gerbėja, ir labai jie man rėžia ausį, bet leidau sau atsipalaiduoti ir su malonumu nusijuokiau :)
    Kartais sunku šiuos principus taikyti gyvenime, visgi gyvenam sociume.. Bet kuo toliau, tuo paprasčiau – practice makes perfect! :)
    Genialumas ir laimė paprastume!
    Ačiū, Danieliau! :)
    P.s. Ar galiu pasiskolinti vieną foto iš straipsnio? Mane ta lama įkvėpė :D

  • Geras straipsnis,mintys šaunios :) ir “ p* “ sueis skamba velniškai gerai :) ačiū,kad rašote,tikrai smagu buvo paskaityt.

  • Vadovaujuosi šiuo principu kuris laikas ir ką galiu pasakyti..dabar draugus galiu suskaičiuoti ant pusės vienos rankos pirštų. Nusibodo jų kišamos idėjos, kaip man reiktų gyventi, ir dramos, intrigos, į kurias tarytum man būtina įsikišti, nes kitaip..kokia gi aš draugė! Nenoriu, pasakiau. Ir nueidavau savo keliais. Ir šimtus kartų pasirodžiau šalta, abejinga, bjauri, bet kodėl turiu daryti tai, ko nenoriu? Neturiu. Bandžiau ir bandysiu tai pasakyti visiems..Taip, tu teisus, pasaulis su tokiu požiūriu būtų kur kas šaunesnis. Visi gyventume savo gyvenimus, bendrautume tik su tais, kurie nuoširdžiai domina, nuoširdžiai traukia,nuoširdžiai reikalingi, ir visi būtume laimingi.

    Kartais smagu jausti, kad man taip p* ant to, ko mano gyvenime nereikia, tuomet iškart atsiranda laiko tam, kas išties reikalinga.

    Ačiū už gerą straipsnį. Labai ačiū.

    • Visgi turbūt septintąją dieną tą sakė ir Dievas. Žemė nėra tobula, bet gyventi tai visai malonu :-D

  • Man visiškai suprantamas strapsnis. Nuo tada, kai mečiau savo prestižinį darbą ir nustojau klausytis, ko iš manęs tikisi kiti, tapau laimingesnis nei bet kada anksčiau.

    Pirmasis pasipriešinimas visuomet sunkiausias… Nu ir nieks man nieko jau dabar, nes jau natūraliai tapo „p*“ viskas, kas manęs neliečia arba bando mane paliesti prieš mano valią :)
    Ir visiems sakau, kad jeigu tikrai žinai, kas nori būti (bet dar nesi) ir kaip norėtum gyventi, geriau nelaukt. Mano atveju, vienintelis dalykas, dėl kurio buvo šiek tiek gaila, tai kad iš nemėgiamo darbo neišėjau anksčiau.

    P.S.Nepeikiu darbo, žinoma. Mano senajame darbe įgyta patirtis dabar
    praverčia dažniau nei galėjau numanyti. Tik nereik pasišvęsti dalykams,
    kuriuos pakanka žinoti :)

  • „Valgyk b*by“ skambėtų gal neįprastai, bet emocingiau ir labiau motyvuotų. Plius, tinka ir vyrams, ir moterims.

      • Žmonės linkę įsižeisti dėl keisčiausių dalykų, tad čia nereikia kreipti dėmesio, nes gyveni tu, ir gyveni tik vieną kartą. Aš sau, pvz., šitą frazę sau sakau tokiu pat tonu, kaip Andriaus Karkos personažas „Mažoje išpažintyje“ tarsteli „Įpareigoju save“ – skambiai, ryžtingai, su lengva ironija. Sugalvojau ją, žinoma, pats. Dovanoju visiems, kuriems gali prireikti.

    • Nuo šiol visi teiginiai su žodeliu „b*by“ man suteikia motyvacijos nusišypsoti – ačiū ir už tai :D