Pirmą kartą čia?

Ką daryti kad viskas būtų lengviau? Vienintelis principas, kurio tau reikės

Nuste­bin­si mane, jei pasa­ky­si, kad gyve­ni­me nesu­si­du­ri su sun­ku­mais. Juk susi­du­ri? Ir aš susi­du­riu. Visi susi­du­ria. Tuos sun­ku­mus įveik­da­mi sude­gi­na­me daug kalo­ri­jų ir sme­ge­nų ląs­te­lių. Nors ir būna malo­nu juos įvei­kus, bet ar nepa­sva­jo­ji kar­tais: „kaip būtų gerai, kad vis­kas būtų leng­viau?“.

Debe­sy­la klau­sia „Ar žinai, kaip galė­tum gyven­ti leng­viau?“, o aš atsa­kau – taip, žinau. Pasi­da­lin­siu tūks­tan­čio metų senu­mo prin­ci­pu, kuris paleng­vins visų veiks­mų atli­ki­mą.

Tokių prin­ci­pų yra ir dau­giau, bet aš išsi­rin­kau vie­ną iš stip­riau­sių. Tai­gi, lai­ky­kis, tuoj pakil­si į orą (nes paju­si leng­vu­mą).

Kas gali būti sunku?

Prieš kal­bant apie leng­vu­mą, rei­kia supras­ti, kas tas sun­ku­mas, kurį mes čia kil­no­sim. Sun­ku­mai gyve­ni­me yra veiks­mai, kuriuos mes turi­me atlik­ti, ir kuriems rei­kia labai daug ener­gi­jos, pastan­gų, pasi­ruo­ši­mo, pasi­ry­ži­mo. Tiek daug, kad šūks­niai „Just do it!“ tie­siog nesu­vei­kia.

Sun­ku­mai būna tri­jų rūšių – pro­to, bend­ra­vi­mo ir kūno.

Pro­tui gali būti sun­ku pri­im­ti spren­di­mą, pasi­rink­ti tarp kelių alter­na­ty­vų, suge­ne­ruo­ti idė­jų, sugal­vo­ti, kaip išspręs­ti vie­nas ar kitas gyve­ni­mo užduo­tis.

Bend­rau­jant taip pat tyko daug sun­ku­mų – juk gali būti sun­ku atsi­pra­šy­ti, papra­šy­ti paslau­gos ar pagal­bos, sun­ku kal­bė­ti vie­šai, pra­neš­ti nema­lo­nią nau­jie­ną, sun­ku derė­tis.

Kūnas gi pati­ria sun­ku­mus, kai mes jį ver­čia­me atlik­ti fizi­nius pra­t­imus, lai­ky­tis reži­mo, die­tos, sun­ku būna atsi­sto­ti ir išei­ti, kai kas nors užkni­sa, į snu­kį duo­ti taip pat sun­ku. (Jei tai­ky­si prin­ci­pą – vis­kas bus leng­viau. Ir geri dar­bai, ir blo­gi.)

O kodėl sunku?

Nes dau­ge­lis šių veiks­mų taip įsi­pi­na į apmąs­ty­mų ir ver­ti­ni­mų vora­tink­lį, kad imi nebe­su­si­gau­dy­ti: gerai tai ar blo­gai, dary­ti tai ar ne, noriu ar neno­riu. Pra­de­di gal­vo­ti, kad kitiems tai nereikš­min­ga, negra­žu, nepa­tiks, tada pačiam pasi­da­ro nebe­ak­tu­alu, tada dings­ta moty­va­ci­ja ir tada rei­kia save pri­vers­ti imtis veiks­mo ir veiks­mas pasi­da­ro toooooks sun­kus… kad iš viso nie­ko nebe­si­no­ri dary­ti.

Sako­ma, kad „daryk iš kar­to ir nie­ko nelauk!“. Tada, atseit, nespė­si įsi­vel­ti į per­tek­li­nes ana­li­zes. Gal ir taip, bet mes kal­bam apie tuos atve­jus, kai „Just do it!“ nevei­kia.

Tai ką dary­ti?

Jau jau­čiu, kad nekant­rau­ji išgirs­ti atsa­ky­mą. Bet Tu jį jau žinai. Jam tūks­tan­tis metų.

Tūkstančio metų senumo principas, kurio niekas nenaudoja

Nustok vis­ką ver­tin­ti. Turiu ome­ny­je, nemė­gink pava­din­ti, kla­si­fi­kuo­ti, rei­tin­guo­ti, lygin­ti, api­bū­din­ti, api­brėž­ti, įver­tin­ti balais, sureikš­min­ti, pri­skir­ti eti­ke­tes ar ste­reo­ti­pus.

Pri­imk vis­ką taip, kaip tuo momen­tu yra.

Atro­dy­tų, kai kal­bu, ko nerei­kia dary­ti, lyg ir papras­ta – nebe­da­rai ir vis­kas, bet, žinok, stai­ga nusto­ti ver­tin­ti nepa­vyks. Rei­kės sau nuo­la­tos pri­min­ti, kad nerei­kia ver­tin­ti, ste­bė­ti ar nepra­dė­jai ver­tin­ti, o jei pra­dė­jai, iš kar­to vėl pri­min­ti – „aš mėgi­nu nie­ko iš anks­to never­tin­ti, pri­imu taip, kaip tuo metu gau­na­si“.

Bibli­jo­je para­šy­ta „Netei­s­ki­te ir nebū­si­te tei­sia­mi“. Suprask – jei nemė­gin­si kitų įspraus­ti į savo sugal­vo­tos ver­ti­ni­mo ska­lės rėmus, pats būsi lais­vas nuo tų savo rėmų.

Budis­tų raš­tai kal­ba apie šun­ja­tą (tuš­tu­mą) ir kad kiek­vie­nas pasau­lio objek­tas yra šun­ja­ta (tuš­tu­ma). Tai reiš­kia kad, joks objek­tas pats savai­me jokio ver­ti­ni­mo netu­ri, ver­ti­ni­mus ir api­bū­di­ni­mus sugal­vo­ja žmo­nės.

O kas iš to?

Štai, kas būna, kai prieš spręs­da­mas užduo­tį ją mėgi­ni įver­tin­ti:

  • Visų pir­ma, išš­vais­tai daug jėgų nuspręs­ti, juo­da tai ar bal­ta, žalia ar gel­to­na.
  • Kar­tais įsi­ve­li į vidi­nius svars­ty­mus ir nie­kaip nega­li apsi­spręs­ti – žalia tai ar vis­gi gel­to­na. Tada iš viso vis­kas susto­ja ir ten­ka ati­dė­ti dar­bą kitai die­nai.
  • Jei įver­tin­ti nepa­vyks­ta, apima nusi­vy­li­mas ir atro­do, kad nesu­pran­ti, ką rei­kia pada­ry­ti. Nors pats veiks­mas, kurį rei­kė­jo pada­ry­ti, aiš­kus.
  • Jei įver­tin­ti pavyks­ta, tada ima atro­dy­ti, kad jau žinai, kaip vis­kas bus ir tada arba atsi­ran­da bai­mė, kad vis­kas bus blo­gai ir nebe­si­no­ri nie­ko dary­ti, arba ima atro­dy­ti, kad vis­kas ir taip bus gerai ir taip pat nebe­si­no­ri nie­ko dary­ti.
  • Blo­giau­sia, kad taip sun­kiai pri­skir­ti įver­ti­ni­mai ima atro­dy­ti abso­liu­čiai tei­sin­gi ir negin­či­ja­mi ir kad visi kiti žmo­nės pasau­ly­je duo­tų tokius pačius įver­ti­ni­mus. Iš to kyla dau­gu­ma konf­lik­tų.

Jei atsi­kra­ty­si įpro­čio vis­ką ver­tin­ti, taps leng­viau, nes liks tik pats veiks­mas, kurį rei­kia pada­ry­ti, neapi­pin­tas reikš­mė­mis, kla­si­fi­ka­ci­jo­mis, paly­gi­ni­mais, pava­di­ni­mais, api­bū­di­ni­mais.

Kai lie­ka tik veiks­mas, gali gal­vo­ti apie tai, kaip jį atlik­ti, nebe­rei­kia spręs­ti mora­li­nių prob­le­mų, kurias visai be rei­ka­lo su juo susie­ji.

Nevertink ir tau bus lengviau.
Alpi­nis­tas: Oho, pasi­ro­do gali­ma ir leng­viau! Bėgi­kas: Uff, kaip sun­ku.

Taigi, kodėl geriau nevertinti?

Štai, kokia nau­da Tavęs lau­kia, kai nusto­si vis­ką ver­tin­ti:

Pirma: Kai nustoji vertinti, atlaisvini daug energijos.

Nes pri­skir­ti ver­ti­ni­mus kai­nuo­ja daug pro­to pastan­gų. Vie­toj to, kad mėgin­tum nuspręs­ti ar ledai rau­do­ni, ar mėly­ni – juos tie­siog suval­gai. Pada­ryk tą patį ir su rim­tes­nė­mis prob­le­mo­mis – prieš pasi­da­li­nant idė­ja nemė­gink įver­tin­ti ar ji gera, ar blo­ga – pasa­kyk ją, o tada tegu ją ver­ti­na kiti. Prieš einant spor­tuo­ti, nemė­gink įver­tin­ti ar pavyks numes­ti 1 2 kg per šią savai­tę, ar ne – tie­siog spor­tuok.

Antra: Kai nelieka vertinimo, sumažėja baimė.

Vėl grįž­tam prie ledų. Jei nemė­gin­si įver­tin­ti ledų tem­pe­ra­tū­ros, nebi­jo­si nušal­ti lie­žu­vio. Juk žinai, kad nuo ledų lie­žu­vio nenu­šal­si, tačiau mis­ti­nis -5°C gali atro­dy­ti grės­min­gai. Jei nemė­gin­si įver­tin­ti, kiek žmo­nių klau­so Tavo pra­ne­ši­mo audi­to­ri­jo­je, bus drą­siau. Juk „pus­tuš­tė salė“ skam­ba drą­siau nei „100 žmo­nių“. Jei atsi­sa­ky­si iš pirš­to lauž­to spė­ji­mo, kad 50% vai­ruo­to­jų yra „kelių ere­liai“, bus mažiau bai­su vai­ruo­ti.

Trečia: Kai nelieka vertinimo, netrukdo emocijos.

Jei nemė­gin­si įver­tin­ti, kiek balų ledai gau­tų „svei­ko mais­to“ ska­lė­je, juos suval­gy­ti bus leng­viau, nes nekal­tin­si savęs. Jei never­tin­si elge­tų kaip „vel­tė­džių išmal­dos kau­ly­to­jų“, galė­si leng­vai ir be pyk­čio pro juos pra­ei­ti. Jei never­tin­si gulė­ji­mo lovo­je šim­tu pro­cen­tų „palai­mos ska­lė­je“, gulė­ji­mas teiks mažiau džiaugs­mo ir bus leng­viau kel­tis.

Ketvirta: Kai nelieka vertinimo, nereikia kovoti su savimi.

Jei pri­skir­si sau įver­ti­ni­mą „žalia­val­gis“, tai pasmerk­si save kovai su trauka ledams 2. Homo sapiens nėra žalia­val­gis, čia yra new age išmi­slas. Jei pri­skir­si įmo­nei, kurio­je dir­bi, įver­ti­ni­mą „kapi­ta­lis­ti­nės kiau­lės“ ar „Afri­kos vai­kų išnau­do­to­jai“, tik­rai rei­kės save per­lauž­ti, kad pri­si­vers­tum nuei­ti į dar­bą.

Penkta: Kai nelieka vertinimo, nebereikia kovoti su įsivaizduojama aplinkinių reakcija.

Jei negal­vo­si, kad ledus val­go tik „apsi­ri­jė­liai“, juos val­gy­ti bus leng­viau, nes nebus bai­su pasi­ro­dy­ti „apsi­ri­jė­liu“. Jei never­tin­si savo nuo­mo­nės išsa­ky­mo, kaip veiks­mo, kurį atlie­ka tik „įžū­lūs žmo­nės“, bus leng­viau išsa­ky­ti savo nuo­mo­nę, nes nebi­jo­si kitų suer­zin­ti. Juk kitas žmo­gus sakys, kad ledus val­go „gur­ma­nai“, o savo nuo­mo­nę išsa­ko „pro­tin­gi žmo­nės“.

Šešta: Kai nelieka vertinimo, protas išlaisvinamas nuo įprastų mąstymo šablonų.

Jei neapi­bū­din­si ledų ant paga­liu­ko, kaip „val­go­mų lai­kant už paga­liu­ko“, tai galė­si juos val­gy­ti kaip tik patin­ka. Susi­dėk į stik­li­nę, užpilk per­si­kų sul­ti­mis ir kabink šaukš­te­liu. Mmm… Jei neapi­bū­din­si laik­raš­čio kaip „skai­to­mo daik­to“, galė­si jį panau­do­ti kaip tuale­ti­nį popie­rių. Jei neapi­bū­din­si tabu­re­tės kaip „sėdė­ji­mo daik­to“, galė­si ją sukū­ren­ti mal­koms.

Kai pri­ski­ri api­bū­di­ni­mą, api­bū­di­ni­mas iš kar­to pasa­ko, ką turi dary­ti.

„Moki­nys“ – moky­tis. „Dar­buo­to­jas“ – dirb­ti. O kodėl nega­li tiek vie­nas, tiek kitas kur­ti? „Rašy­to­jas“ – rašo. „Vers­li­nin­kas“ – uždir­ba pini­gus. O kodėl abu­du nega­li sva­jo­ti?

Vie­nas esmi­nių idė­jų gene­ra­vi­mo sesi­jos (brains­torm) prin­ci­pų yra išsa­ky­tų idė­jų never­ti­ni­mas. Pasa­kė – užra­š­ei. Tik tada, kai idė­jų pri­ge­ne­ruo­ta pakan­ka­mai, gali­ma jas ver­tin­ti ir rink­ti geriau­sias.

Never­ti­ni­mas – tai senas ir pla­čiai žino­mas prin­ci­pas ver­s­le,
tačiau retas jį nau­do­ja kas­die­nia­me gyve­ni­me.

Esu sulau­kęs net­gi tokių komen­ta­rų, kad va, paban­dy­tum dary­ti vers­lą never­tin­da­mas, iš kar­to bank­ru­tuo­tum. Tie­sa ta, kad min­tis para­šy­ti šį straips­nį man kilo būtent ste­bint vers­lo žmo­nes.

Jie kaip tik pui­kiai įval­dę gebė­ji­mą imtis veiks­mo, kar­tais net nepa­s­vė­rus visų už ir prieš, nesu­si­mąs­čius apie toli sie­kian­čias pasek­mes visuo­me­nei ar dar­buo­to­jams. Jie nese­ka tai­syk­lių, jie jas kuria.

Idealo link!

Jei negal­vo­si, kokia gyve­ni­mo pra­s­mė, nesi­steng­si savo gyve­ni­mo ver­tin­ti, gyven­ti bus leng­viau. Jei nesi­steng­si įver­tin­ti kitų žmo­nių, 3 bus leng­viau su jais bend­rau­ti. Jei nesi­steng­si įver­tin­ti savęs, 4 išlais­vin­si save iš savo paties rėmų ir bus leng­viau.

Juk kai muzi­kan­tas kuria muzi­ką, jis kuria tai, kas jam ant dūšios, tuo inst­ru­men­tu, kuriuo moka. Pas­kui atei­na ver­tin­to­jai ir pasa­ko „tai džia­zas, geras džia­zas“.

O kas būtų, jei jis iš kar­to steng­tų­si patai­ky­ti į gerą džia­zą? Ar tada būtų atsi­ra­dęs Tavo mėgs­ta­mas muzi­kos sti­lius?

Ver­ti­ni­mai mus užda­ro, užra­ki­na jau sugal­vo­tų daly­kų pasau­ly­je. Jei nori judė­ti lais­vai ir leng­vai, neat­si­trenk­da­mas į kito sukur­tus apri­bo­ji­mus, nustok var­to­ti kitų žmo­nių ver­ti­ni­mus.

Aš ne rašy­to­jas, aš tik rašau. Klau­si­mas yra ne kas Tu esi, o ką Tu darai? Nesi­var­gink savęs įver­tin­ti, tai pada­rys tie, kas rašys Tavo biog­ra­fi­ją.

Val­ti­nin­kas


  1. Ar priaug­ti – čia kaip kam.

  2. Jei, vėl­gi, tar­kim, tokią turi.

  3. Šitas toks, anas kitoks.

  4. O aš visa­da darau taip, nes esu toks.

27 nuomonės... Prisidėk ir tu!

Rikiuoti pagal:   naujausius | seniausius | mėgstamiausius