Pirmą kartą čia?

Kaip sukurti harmoningą aplinką aplinkui save?

Ar žinai, koks VIENAS daly­kas pavers­tų pasau­lį maž­daug 400% geres­niu? Aš žinau. Ir nors tai atro­dy­tų ele­men­ta­ru, bet mūsų gyve­ni­muo­se to labai trūks­ta.

Pir­mą kar­tą žodžių jun­gi­nį „tai­kūs žmo­nės“ išgir­dau prieš kele­tą mėne­sių, kai lan­kiau­si netra­di­ci­nio Mon­tes­so­ri ugdy­mo mokyk­lo­je. Moky­to­ja, kurią kal­bi­no­me, paaiš­ki­no, kad vie­nas iš jų tiks­lų yra išug­dy­ti tai­kius žmo­nes. Tai buvo pačios Mari­jos Mon­tes­so­ri, šio netra­di­ci­nio ugdy­mo sis­te­mos įkū­rė­jos, idė­ja.

Gal­būt ir anks­čiau gir­dė­jau šią fra­zę, bet tą kar­tą ji man labai įstri­go.

Buvau apsup­ta moky­to­jų, kurie mylė­jo savo dar­bą, supra­to vai­kų ugdy­mo svar­bą ir jau­čiau jų atsi­da­vi­mą ugdy­ti geres­nę kar­tą.

NAUJA: Dabar straips­nio gali ir klau­sy­tis!

Jau praėjus kiek laiko po apsilankymo mokykloje…

Man nie­kaip iš gal­vos neb­lė­so min­tis apie tai­kius žmo­nes.

Pir­miau­siai, žino­ma, pagal­vo­jau: Ar aš esu tai­kus žmo­gus?

Man nepa­tin­ka agre­si­ja, pyk­tis ir stre­sas. Įsi­plieskus konf­lik­tui nie­kuo­met nepuo­lu kito žmo­gaus, sten­giuo­si ras­ti civi­li­zuo­tą, kul­tū­rin­gą išei­tį iš nema­lo­nios padė­ties. Ir tik gero­kai išse­kus kant­ry­bei, pra­de­du gal­vo­ti apie kito­kius meto­dus. Save lai­kau tai­kiu žmo­gu­mi.

Tačiau kas yra tai­kus žmo­gus?

Kaip jis gyve­na? Kokio­mis savy­bė­mis pasi­žy­mi? Kokios min­tys jo gal­vo­je? Kaip rea­guo­ja į sun­kias situ­aci­jas ir kokius spren­di­mus ren­ka­si?

Žino­ma, šia­me amžiu­je tai­ka nėra tas pats, kas buvo prieš kelis šim­tus metų. Mums nerei­kia gin­tis nuo ban­di­tų, kurie pavo­gę kar­ves dar ir išprie­var­tau­ja vyriau­sią­ją duk­rą. Tai­ka nepa­si­reiš­kia tuo, kad ban­di­tai vis dėl­to pra­jo­jo pro tavo ūkį.

Šiuo­lai­ki­nė tai­ka yra maži daly­kai. Smulk­me­nos, kurias mes atlie­ka­me savo kas­die­ni­nia­me gyve­ni­me bend­rau­da­mi su aplin­ki­niais kiek­vie­ną die­ną.

Aš tai­kius žmo­nes įvar­din­čiau kaip ramius, pasi­ti­kin­čius savi­mi, mylin­čius ir ger­bian­čius gam­tą bei vis­ką, kas su ja susi­ję, drau­giš­kus, gai­les­tin­gus ir nuo­šir­džius.

Šios savy­bės išski­ria malo­nų žmo­gų nuo to, kurio dau­gu­ma kra­ty­tų­si.

Taika - tai toks dalykas, kurį žino vaikai, tačiau nežino suaugusieji. :: Autr.: Vinoth Chandar
O ar tu žinai, kas yra tai­ka?  ::  Autr. Vino­th Chan­dar

Ko mes iš tiesų norime?

Manau, kad nie­kam neky­la abe­jo­nių, kokio­je visuo­me­nė­je norė­tu­me gyven­ti. O jei­gu kaž­kam vis dėl to kyla abe­jo­nių, ir jis/ji mano, kad gyven­ti tarp tai­kių žmo­nių būtų neįdo­mu, todėl neno­ri turė­ti nie­ko bend­ro su hipiais, budis­tais ir alt­ruis­tais, siū­lau paklaus­ti savęs šio klau­si­mo:

Jei­gu rei­kė­tų per­si­kraus­ty­ti, kurį mies­te­lį pasi­rink­tu­mė­te?

A) Tokį, kuria­me visi apsi­t­vė­rę aukš­to­mis tvo­ro­mis, po pagal­vė­mis lai­ko pis­to­le­tus ir kivir­čus spren­džia kumš­čiais? Kurie už men­kiau­sią klai­dą gali apšauk­ti? Kuria­me kai­my­nai nepa­si­ti­ki vie­ni kitais?

B) O gal tokį, kuria­me žmo­nės svei­ki­na­si, nelin­ki jums nie­ko blo­go, iški­lus nesu­ta­ri­mams atei­na dery­boms ir siū­lo komp­ro­mi­są? Kur jie pasi­ti­ki vie­ni kitais, nes netu­ri jokio pag­rin­do to neda­ry­ti. Kur žmo­nės natū­ra­liai drau­giš­ki ir sten­gia­si var­dan bend­ros gero­vės.

Žinau, kurį mies­te­lį rink­čiau­si aš.

Ir taip, supran­tu, kad tai skam­ba gra­žiai tik kom­piu­te­rio ekra­ne. Nie­kas nėra matęs ar gir­dė­jęs apie tokį tai­kų mies­te­lį, kuris pasi­sta­tė savai­me ir kuria­me gyven­tų vien tai­kūs žmo­nės. Ko gero neįma­no­ma, kad tokia vie­ta egzis­tuo­tų. 1

Tačiau yra bend­ruo­me­nių, kurios buvo sąmo­nin­gai įkur­tos sie­kiant gyven­ti tai­kiai ir be pyk­čio. Mums arti­miau­sia – čia pat Lie­tu­vo­je – Ind­ra­jos Namai.

Išankstinis nusistatymas nepadeda.

Mano aplin­ko­je yra žmo­nių, kurie gyve­ni­mo „vėty­ti ir mėty­ti“ jau retai kada mato išei­tį be konf­lik­to. Jei­gu mobi­lio­jo ryšio bend­ro­vė netei­sin­gai paskai­čia­vo sąskai­tą, tai jie būti­nai:

  1. Gar­siai iškeiks tą bend­ro­vę.
  2. Paskam­bins ir įžū­liai išreikš savo nepa­si­ten­ki­ni­mą.
  3. Net dar­buo­to­jui vis­ką paaiš­ki­nus ir ištai­sius klai­dą, vis tiek apkal­bės tą situ­aci­ją su visais savo drau­gais.

Tokie žmo­nės kaž­ko­dėl nie­ka­da pir­miau­siai neieš­ko tai­kaus spren­di­mo. Jie įsi­ti­ki­nę, kad gra­žiuo­ju bend­rau­da­mas su įstai­go­mis arba jų dar­buo­to­jais nie­ko nepa­siek­si. Jie tiki, kad visa­da ir visur yra apgau­di­nė­ja­mi ar išnau­do­ja­mi.

Tačiau ar tik­rai tai tie­sa?

O gal­būt tai tik vidi­nis žmo­gaus pasau­lis, kuris trokš­ta konf­lik­tų ir gali­my­bių paro­dy­ti savo vir­še­ny­bę prieš kaž­ko­kią įstaigą/paslaugų tie­kė­ją?

Žino­ma, tai tik keli pavyz­džiai. Yra ir men­kes­nių nesu­ta­ri­mų, kurių netai­kūs žmo­nės, vis dėl­to, nelin­kę spręs­ti gra­žiuo­ju.

Būdami atviri sau išvengiame vidinių konfliktų ir sąžinės graužaties.

Yra ir man buvę atve­jų, kai pykau ant tam tik­rų įstai­gų ir dar­buo­to­jų dėl įvai­riau­sių neati­ti­ki­mų arba pras­tos paslau­gų koky­bės. Pra­dė­jus vis­ką aiš­kin­tis ir man buvo išse­ku­si kant­ry­bė, tačiau nė kar­to nesu pra­ra­du­si savi­kont­ro­lės ir tuo džiau­giuo­si.

Dabar man negė­da dėl savo veiks­mų, aš nesu­ga­di­nau kita­me lai­do gale sėdin­čiam žmo­gui nuo­tai­kos ar net visos die­nos.

O, galų gale, ir pats rei­ka­las pasi­ro­dė tik nesu­si­pra­t­i­mas arba buvo ištai­sy­tas. Rei­kia nepa­mirš­ti, kad kita­me tele­fo­no gale sėdi tik­ras žmo­gus, kuris tie­siog dir­ba savo dar­bą. 2 Jis irgi turi kant­ry­bės ribas, jį irgi gali­ma įžeis­ti, ištam­py­ti ner­vus.

Todėl tai­kus žmo­gus nie­kuo­met neuž­si­puls tik savo dar­bą atlie­kan­čio, t.y. tele­fo­nu kli­en­tus aptar­nau­jan­čio ban­ko dar­buo­to­jo, nes toks žmo­gus neno­ri pakenk­ti kitam ir suga­din­ti jam nuo­tai­kos.

Nedaryk kitam to, ko…

Daž­nai sulau­kiu komen­ta­rų, kad esu nai­vi. Tame yra dalis tie­sos. Bet taip pat esu tai­ki. Kur nubrėž­ti ribą tarp šių dvie­jų daly­kų?

  • Jei­gu užjau­čiu nepa­žįs­ta­mą­jį, kuris neat­li­ko savo dar­bo idea­liai ir įvė­lė klai­dą į mano užsa­ky­mą, nes pagal­vo­ju „gal­būt jam dabar sun­kus lai­ko­tar­pis“, ar dėl to esu nai­vi?
  • Jei­gu buto šei­mi­nin­kas lai­ku nepa­si­ra­šė nau­jos inter­ne­to sutar­ties ir dėl to esu pri­vers­ta nau­do­tis labai lėtu inter­ne­tu, tačiau neuž­si­puo­lu jo, o tie­siog ramiai išklau­siu­si paaiš­ki­ni­mą supran­tu, kad jis tik žmo­gus, ar dėl to esu nai­vi?
  • Jei­gu kasi­nin­kė man nepa­sa­ko „labas“ ir „viso gero“, kai aš malo­niai su ja pasi­svei­ki­nu, tačiau surū­gu­siu vei­du toliau ske­nuo­ja pre­kes, o aš tik pagal­vo­ju: gal­būt jai ką nors skau­da… Ar dėl to esu nai­vi?

Žino­ma, visi tie žmo­nės gali būti tie­siog tin­gi­niai ir jiems visiš­kai nusi­spjaut į savo dar­bą ir žmo­nes, kuriuos jie aptar­nau­ja.

Bet būtent dėl tokio elge­sio aš pasi­ren­ku nutrauk­ti šį siau­bin­gą cik­lą ir būti nai­via, bet tai­kia, ir tokiu savo pavyz­džiu dary­ti įta­ką aplin­ki­niams.

Taigi, kas nutiktų jei taptume taikesni?

Na gerai, tarkime esame taikūs…

Kas toliau? Kas iš to? Gal­būt kitiems pui­kiai seka­si ir nesi­sten­giant būti tai­kiais. Žino­ma, visi pažįs­ta­me tokių žmo­nių.

Tačiau ar tik­rai jiems gerai?
O gal galė­tų būti geriau?

Tai­kiau­si žmo­nės pasau­ly­je, ko gero, yra budis­tai. Budiz­mas moko, kad tik­ro­ji lai­mė atei­na iš žmo­gaus vidi­nės tai­kos. Jei­gu žmo­gaus min­tys yra tai­kios, bet kokie išori­niai dir­gik­liai jo nenu­gink­luos, tačiau jei­gu žmo­gaus min­tys yra sujauk­tos ar pik­tos — nie­kas nepa­da­rys jo lai­min­gu.

Pyk­tis sunai­ki­na vidi­nę tai­ką.

Ir tai nėra bobu­čių paista­lai. Tą patvir­ti­na ir moks­li­nin­kų ana­li­zės. 3 Dau­gy­bė tyri­mų įro­do ryšį tarp tai­kaus ir gai­les­tin­go gyve­ni­mo būdo bei lai­mės.

Gali­ma kli­juo­ti eti­ke­tes, vadin­ti kitus hipiais ir nai­vuo­liais ar net pri­skir­ti juos budiz­mo šali­nin­kams. O gali­ma tie­siog pasi­rink­ti būti tai­kiu tam, kad pasau­ly­je būtų nors vie­nu tai­kiu žmo­gu­mi dau­giau.

Štai keli taikaus gyvenimo privalumai!

Tai­kūs žmo­nės:

  • Pati­ria mažiau stre­so.
  • Nėra pik­ti, agre­sy­vūs.
  • Myli save ir kitus.
  • Pati­ria daug tei­gia­mų emo­ci­jų.
  • Leng­viau susi­tvar­ko su sudė­tin­go­mis situ­aci­jo­mis.
  • Pri­si­ima atsa­ko­my­bę už savo veiks­mus.
  • Turi dides­nį drau­gų ratą.

Tai­gi…

Ar apsimoka būti taikiu?

Aš, sukau­pu­si drą­sos, dar sugrį­šiu į Mon­tes­so­ri mokyk­lą ir paspau­siu ran­ką moky­to­jai, kuri sten­gia­si išug­dy­ti tai­kius vai­kus, tai­kią nau­ją­ją kar­tą. Džiau­giuo­si žino­da­ma, kad kaž­kas supran­ta to svar­bą ir sten­gia­si pakeis­ti bent šio­kią tokią dale­lę šio pasau­lio į gerą­ją pusę.

Mums nerei­kia pik­čiur­nų gat­vė­se ir apkal­bi­nė­to­jų par­duo­tu­vė­se. Mums tik­rai nerei­kia surū­gu­sių vei­dų kiek­vie­no­je vie­šo­je įstai­go­je ir neman­da­gių auto­bu­sų vai­ruo­to­jų. Mums rei­kia tik pri­si­min­ti, kad visi esa­me lygūs. Visi nori­me malo­nios kas­die­ny­bės ir drau­giš­ku­mo aplin­kui. Visi nori­me būti pasi­tik­ti su šyp­se­na ir su ja išly­dė­ti.

Tad kodėl mums nepra­dė­jus nuo savęs?

Skel­biu karą pik­čiams ir pik­čiu­vie­nėms, ir prieš kiek­vie­ną verian­tį žvilgs­nį ar neman­da­gų atsa­ky­mą aš kovo­siu šyp­se­na ir gera nuo­tai­ka.

Kvie­čiu pri­si­jung­ti prie manęs! :)

- Mile­na


  1. Visa­da ir visur atsi­ras nors vie­nas pik­tas žmo­ge­lis, kuris vis­ką sujauks ir skleis nega­ty­vą.

  2. Žinau, kokia nuval­kio­ta šita fra­zė…

  3. Pavyz­džiui šios, kurias atli­ko Wis­con­sin-Madison uni­ver­si­te­tas.)

26 nuomonės... Prisidėk ir tu!

Rikiuoti pagal:   naujausius | seniausius | mėgstamiausius