Kodėl tu turėtum išmokti dažniau sakyti „dėjau b*bį“ Ir kaip tai padės gyventi laimingiau

Mes visi tai darome. Gyvename milijono pasirinkimų gy-venimą. Ir tikimės, kad jei sužaisime viską tinkamai, tai galbūt gyvenimo gale laimėsime aukso puodą.

Mes klausomės savo širdies balso, ką turėtume daryti. Ir dar dažniau klausomės, ką mums sako kiti.

Tačiau štai bėda: pernelyg dažnai.

Pernelyg dažnai mes atiduodame savo gyvenimo vairus į kitas rankas ir nusileidžiame aplinkinių iškeltoms taisyklėms, negatyvioms riboms bei velniai žino dar kokioms kliūtims.

Galiausiai visas mūsų gyvenimas pavirsta viena didele „pasakyk ką man daryti“ fiesta.

Ar šios kelnės man tinka? O ką sakys aplinkiniai, jei išeisiu iš darbo banke dėl darbo vaikų darželyje? O ką jeigu kažkam nepatiks mano nauja plaukų spalva? O kaip reaguos bendradarbiai, jei aš mesiu su jais kartu rūkyti?

Ir tai nemalonu. Tai vargina. Tai mus paverčia nuomonių vergais. Man vien rašant šią pastraipą paskaudo galva.

Tai turi liautis.

Mes turime išmokti atsistoti ant kojų, nusipurtyti dulkes ir pasakyti pasauliui „ne, daugiau nebe“. Ir taip rasti gyvenimo laimę, kurios visada ieškojome.

Tačiau leisk, pirmiau žodį perduosiu Debesylietei Gretai Misevičiūtei, kuri apie šio straipsnio temą papasakos iš savo pusės su knygos „F**k it. Idealus dvasinis kelias“ apžvalga.

Perspėjimas: Nesijaudink, tai tik pirmoji straipsnio dalis. Antrojoje pusėje grįšiu aš. Su savo kaip visada originaliu (ir nuostabiu, be abejo) stiliumi. ;-)

Perduodu mikrofoną Gretai.

NAUJA: Dabar straipsnio gali klausytis garso formatu!

Kaip tapti laimingu sakant „eina š*kt“

Pasakykite „labas“ Gretai!
Pasakykite „labas“ Gretai!

Leisk atspėsiu. Tu nori:

  • Pasiekti didelių pergalių dešimtyje sričių vienu metu?
  • Užsiimti prasminga ir gerai apmokama veikla, vedančia prie nerūpestingo gyvenimo?
  • Turėti gražų ir stiprų kūną?
  • Tapti apsiskaičiusia, bent kelias sritis išmanančia asmenybe?
  • Ir turbūt trokšti gyventi atsipalaidavusiai, ramiai, o tuo pačiu patirti nuotykių, pamatyti visą pasaulį, bet neišleisti visos algos lėktuvo bilietams?

Aišku, kad nori.

Ir kaip tai žinau?

Ogi pati ieškojau, kaip visa tai pasiekti. Tada radau standartus laužančią John C. Parkin knygą „F**k it. Idealus dvasinis kelias“. Ir supratau, kad manyje besisukančios mintys yra puoselėjamos ir kituose.

Aš viso to irgi trokštu. O kai negaunu – jaučiuosi tinginė, veltėdė, nieko neveikianti egoistė.

Tačiau ši knyga mano požiūrį pakeitė kardinaliai. Skaitant knygą, ne kartą krėtė šiurpas ir ėmė jaudulys. Toks jaudulys, kuris apima tiesos akimirko-mis arba ko nors bijant, tačiau žinant, kad ateityje viskas bus geriau. Skai-tydama jaučiau kaip keičiuosi į teigiamą pusę.

Vien dėl vienos naujos minties.

„Sakyti „eina š*kt“ – labai dvasinga“

– Pastorius M. Tansendas, knygos „Eretiko dienoraštis“ autorius

Sakydami „eina š*kt“ savo „reikia“, „noriu“ ir „privalau“ pastatote į vietas ir primenate sau, kad „Tai tik gyvenimas“ (vienos dainos žodžiais). Ir suprantate, kad pirmiau eina noriu, o tik tada darau.

Pastorius Markas Tansendas tuomet pridūrė: „Na, bet velniop, užteks man kalbėti. Patogiai įsitaisykite ir pasiruoškite niekad nebebūti tokie, kokie buvote ligi šiol“.

Trumpas pavyzdys: Kaip tai veikia?

Dažnai tenka graudenti, kodėl suvalgei du šokoladinio pyrago (su ledais!) gabalus, kai saldumynų tau apskritai negalima valgyti?

Tuomet sakyk „velniop tie apribojimai“. Ir valgyk kiek telpa. Prisivalgyk, persivalgyk ir žiūrėk kas nutiks (diabetininkai – nebandykite).

O nutiks taip: Ilgainiui tave užknis visi saldumynai ir natūraliai pereisi prie košių, sriubų, vaisių, salotų, daržovių troškinių ir varškės. Ar kad ir ko norėtum, bet tikrai ne šokoladinių pyragų su ledais, nuo kurių tau jau bloga.

Kitaip tariant – perteklius parodys tau, kad perteklius yra blogai.

Tačiau stengiantis riboti, atsisakant, mažinant skanumynų porcijas viskam tik suteiksi didesnę reikšmę. Ir tik dar labiau skatinsi save galvoti apie maistą, kalorijas ir taip toliau. Nors juk rodos norėtum galvoti apie mažesnio dydžio rūbus!

Trūkumas ir nepriteklius – tik pagilins problemą ir suteiks tavo pagun-doms didesnę reikšmę, vertę ir malonumą nusikalsti. Nieko gero.

Tavo pasirinkimas - arba savo niežulį užgniauži iš karto, arba jį paverti atvira žaizda.
Tavo pasirinkimas – arba savo niežulį užgniauži, arba jį paverti atvira žaizda.

Taigi ką daryti?

Sakyk „eina š*kt“ (arba „velniop“, „spjoviau“ ar kaip tau priimtina) savęs ribojimui, susilaikymui ir savęs alinimui. Nes yra viena tiesa:

„Tai, ko trokšti, gauni tik tada, kai prarandi norą gauti.“

Paprasčiausiai gyvenant, nieko nepadauginant ir nesirūpinant tu nė nepastebėsi kaip tavo svorio perteklius kažkur dings. O tavo gyvenime atsiras nauja veikla:

  • Pradėsi lankyti šokių pamokas (kas labai madoje);
  • Tapsi savanoriu (irgi madinga);
  • Sutiksi ypatingą žmogų ir ne maistu, bet pažintimis būsi sotus (gali išbandyti GoDate.lt ir tinkamas žmogus tikrai atsiras).

Bet leisk duosiu dar šiek tiek pavyzdžių.

A) Tingi judėti ir sportuoti?

Na, ir nejudėk. Sakyk : „eina po velnių visos tos nesąmonės, nieko aš nedarysiu“. Ir nedaryk.

Sumokėk kaimynų vaikui, kad vedžiotų tavo šunį. O tuo metu pagulėk ant sofos ir žiūrėk filmą, skaityk knygą arba nedaryk nei to, nei ano. Palauk, kol ateis vidinis postūmis.

Ir tu nė nepastebėsi kaip pradėsi ką nors daryti. Galbūt netgi apsuksi ratą aplink namus ar pasivaikščiosi po parką, nes jau geriau vaikščioti, nei gulėti ant nusibodusios sofos.

Vakar aš taip atidėliojau judėjimą iki 22 valandos… O paskui tariau „ne, nu nebegaliu!“, atsistojau, palikau kompiuterį ir savo noru pradėjau sportuoti.

Ir dar su tokia energija ir įsijautimu, kad iš pradžių buvo sunku patikėti!

O rytojaus dieną, kas įdomiausia, ta viduje užsifiksavusi nuostabiai gera energija skatino pakartoti kūno programą. Tiesiog nebegalėjau išsėdėti vienoje vietoje ir palikti ramybėje savo kaulų!

Tarp kitko, kalbant apie kūno judinimo programas, labai rekomenduoju Cassey. Man ji be galo patinka, o ir, berniukai, spėju bus jums irgi įdomu save išbandyti. Pažiūrėkite kokie kieti esate ir ar Cassey aplenksite. ;-)

B) Nenori eiti į darbą?

Sakyk „velniop jį“, pasiskelbk sergančiu, nusipirk vyno (ar skanių ledų), nesikelk iš lovos ir tariamai sirk. Patikrink savo ribas, kiek laiko gali iš jos nesikelti.

Nes gali būti, kad per „sirgimo“ savaitę:

  1. Suprasi, jog visgi pasiilgai savo darbo, kolegų ir net klientų;
  2. Arba paaiškės, jog geriau supūsi lovoje, nei grįši atgal į tą juodąją skylę;
  3. Arba nutiks taip, kad tau labai patiks nesikelti iš lovos ir džiaugtis vynu (ar ledais) ir netyčiom parašysi būsimą pasaulinį bestselerį. Juk būtų smagu, ar ne?

Knygos autorius apie darbą ir išėjimą iš jo pastebi, jog dažniausias iš žmonių girdimas atsiliepimas apie šią milžinišką gyvenimo dalį užimančią veiklą yra „Na, aš dar nesu tikras, ką norėčiau daryti…“.

Tačiau toks atsakymas iš tikro reiškia giliai širdyje slypinčią nuojautą, kad „aš savęs gerai nepažįstu, bet jaučiu, kad kažkas ne taip“.

Atsijoti ir susigaudyti savo troškimuose gali būti sunku, tačiau tariant „velniop“ nesusivokimai, skubėjimas, įtampa, akli troškimai ir visuotinė panika liaujasi egzistuoti. Ir kartu liaujasi trukdžius.

„Tarkite „velniop tai“ ir raskite drąsos susigaudyti savyje.“

– Knygos autorius

Knygos autorius priduria: „Spėju, jog jūsiškė bėda niekuo nesiskiria nuo tų, su kuriomis tenka susidurti mums visiems: mumyse veikia ir varžosi daugybė jėgų, kurioms mes kartais nepajėgiame pasipriešinti.“

Ir toliau pratęsia mintį:

„Tačiau mūsų visuomenėje viskas greitėja, joje nebėra laiko galvoti – reikia daryti. Todėl reikia išmokti kartais pasakyti „velniop“ ir išsiaiškinti, ko išties trokšti.“

Kvieskite policiją, gyvenu aš kaip noriu!
Ši lama jau atrado tikrąjį savo pašaukimą – būti modeliu.

Neverta bandyti savo gyvenimo paversti sėkmės istorija

Nes gyvenimas už mus prisiima visą atsakomybę. Juk ne nuo mūsų pri-klauso kur, kada ir kokiais gimstame, koks rytoj bus oras, ką šiandien netikėtai sutiksime ir kaip tai pakreips mūsų tolimesnius gyvenimus.

Galime svajoti vieną, tačiau visa tai gali tapti visai kitu.

Pavyzdžiui, kaimynų vaikas pasisiūlys pavedžioti šuniuką už jus, o šeimos nariai visiškai pamirš tavo gimtadienio datą. Ir ką tu į tai? Keliausi laiko mašina atgal ir keisi praeitį? O gal jaudinsiesi ir pergyvensi dėl to, kas nepakeičiama?

Ne. Geriau yra sakyti „velniop tai“, „na ir tiek to“ ar „nusispjaut“. Ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Atrasti gyvenimą, kurį turėjome, tačiau nematėme.

„Paleiskite gyvenimo vairą ir pažiūrėkite, kas nutiks. O kad gyvenimas taptų dar įdomesnis, iki galo nuspauskite greičio paminą.“

– Knygos autorius

 

Galima apsiverkti ir nekęsti savęs už daugelį dalykų, save nuolat teisti, pykti dėl neteisingų poelgių…

Arbaaaa – galima pasakyti „eik tu š*kt“ savo baimei, savęs šmeižimui, savo nemokėjimui, savo tingėjimui ir savo nemotyvacijai. Tuomet palengvės, ir toliau ramiai galėsite gyventi savo netobulai tobulą gyvenimą.

Tai tavo pasirinkimas.

Linkėjimai,
Greta

Danielius: Ačiū, Greta! Perimsiu vairą nuo šios vietos. ;-)

Taigi turėtume išmokti pasakyti pasau-liui „b*bį dėjau“ ir atleisti jam už jo bėdas

(Taip, žinau, jog frazė su „b“ skambesnė nei Gretos „eina š*kt“. Tačiau b*bį aš dėjau – taip aš kalbu. Ir jei ši frazė tau nepatinka – tuoj suprasi, kodėl tai dar geriau).

Naujiena: Pasaulis yra žiaurus. Susitaikyk su tuo.

Ir išmok su pasauliu sugyventi, vietoj to, kad kovotum.

Štai gyvenime pasitaiko įvairių bėdų: išvažiavus savaitgaliui prie jūros pradeda lyti, prie ežero supranti, kad tavo pripučiama valtis kiaura, o sėdint namie – jog praleidai mieste kokį smagų renginį.

Taigi ką darai?

Kovoji? Kaltini Naglį Šuliją, kad nepranėšė, jog lis, nors jo varde tai užkoduota du kartus? Kaltini kitus dėl skubėjimo, nes valtį pasiėmei, o izoliacinės juostos ne? Apskritai visad kaltini aplinką, o pats kakoji ir tapšnoji?

Na, neturėtum to daryti. Tai nėra sveika.

Tai prakeiktai nėra sveika.

Sveikiau yra išmokti kartais pasakyti „b*bį dėjau“ (ar, kad ir kaip tau priimtina)… Ir atleidus aplinkai už jos kaltes priimti ją tokią, kaip ji yra.

„Kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

– Malda „Tėve mūsų“, 8-ta eil.

Bet leisk duosiu dar kelis pavyzdžius, kurių nepaminėjo Greta, kur pa-prastas „b*bį dėjau“ gali pakeisti tavo gyvenimą geryn. Ir šimtus kartų laimingyn.

C) Santykiuose su kitais žmonėmis

Štai pavyzdžiui ši filosofija pritaikoma santykiuose su kitais žmonėmis. Ir aš žinau kaip jums taip rūpi – maždaug penktadalis jūsų, atsakančių į mano klausimą, kokia didžiausia problema jus kamuoja, minite santykius su kitais žmonėmis. ;-)

Taigi, įsivaizduok, kad įsivėlei į ginčą su kokiu tai nemandagiu, nesmagiu ir nedraugišku žmogumi. Galbūt netgi artimuoju ar (rodos) mylimuoju.

Taip, tu gali pulti ginčytis ir įrodinėti savo tiesas. Gali stengtis, rautis plaukus nuo galvos, įrodinėti, kad tavo pusėje teisybė, o „nusidėjėlis“ priešais tave klysta…

…Arba gali pasakyti taip kaip šis… Jaunuolis.

Ir atleisti. Duoti durniui kelią.

Gali pykti. Arba gali atleisti. Spjauti ant kitų žmonių keliamų kivirčų, pykčių ir net galbūt pabandyti suprasti jų požiūrį bei išmokti gyventi taikiau. Galiausiai galbūt net suprasi, kad kivirčą sukėlei būtent tu.

Gali pykti, kad tavo mergina (ar vaikinas) tave paliko, apvogė ar prieš tai net įstatė ragus su kokiu tai seksualiu žydu iš Tel Avivo… Arba gali sakyti „b*bį dėjau, šito jau per daug“ ir galiausiai pasidžiaugti, kad neišvaistei viso gyvenimo su ne tuo žmogumi.

Beje, pastaroji istorija yra nutikus mano gyvenime. Aš galėjau nuspėti, kad kažkas ne taip, kai ji po ilgos tylos ištarė „Danieliau, turiu kai ką tau prisipažinti“. ;-)

D) Renkantis savo gyvenimo būdą ir pašaukimą

Lygiai taip pat galima klausyti kitų, gal net visai neišmanančių, žmonių pasiūlymų ir gyventi jų įsiūlytus gyvenimus. Klausyti senelių, tėvų, bjaurios bobos kaimynės, mokytojų mokykloje ar praeivių gatvėje.

Juk čia, Lietuvoje, gi kai kurie veikėjai mėgsta nusodinti kitus ir pareikšti savo pesimistiškas prognozes…

…Arba gali sakyti „b*bį dėjau ant jūsų nuomonės“ ir vis tiek daryti tai, ką troškai. Spjauti į slopinančius komentarus ir įrodyti, kad tai, ką trokšti padaryti – įmanoma padaryti.

Nes pasaulis žmonių, kurie pabūgsta savo pačių svajonių, neatsimins.

Visiems rūpi, tik ne Tomui. Jis gavo progą paskraidyti raudonais balionėliai, o ar tu tokią progą turėsi?
Tomas gavo progą paskraidyti raudonais balionėliais, o tu ar tokią progą užsidirbsi?

E) Dirbant neapkenčiamus (ar nesvarbius) darbus

Niekada nesupratau, kodėl kai kurie žmonės darbus, kurių nekenčia (ar dar blogiau – kurių nekenčia ir kurie yra visiškai nesvarbūs), stengiasi padaryti idealiai. O nepadarius – nervinasi.

Tu žinai apie kokius žmones ir kokius darbus kalbu. Tai:

  • Pastangos gauti mokykloje iš matematikos ar kokios Dievo pamirštos lietuvių kalbos idealų dešimtuką, nors tavo vidurkis ir taip aukščiausias klasėje.
  • Verkimai, po abitūros egzaminų gavus 99 balus vietoj 100-tuko, kuris tikrai visiškai beprotiškai pakeis likusį gyvenimą ir visą pasaulį.
  • Vargas idealiai pakuojant kalėdinę dovaną mamai ar seneliams, nors svarbiau kas pakuotės viduje (ar žodžiai ją įtiekiant), nei kokios spalvos popierius.
  • Ar pusvalandžio iššvaistymas rašant savo viršininkui laišką, kad tua-letuose, po perkūnais, baigėsi tualetinis popierius.

Atsakyk man nuoširdžiai – kokio velnio stengtis TOKIUS darbus padaryti idealiai?

Ar tam, kad patenkintum kažkokius vertintojus, kurie gyvenimo gale (ir galbūt per Kalėdas) skirsto visus berniukus, mergaites ir visus likusius į  „gerai atlikusius darbą“ bei „blogai atlikusius darbą“?

…Prašau pasigailėk savęs ir nedaryk to.

Nes patikėk, jei aš būčiau bandęs idealiai braižyti ir skaičiuoti savo kursi-nius projektus (ar bakalauro darbą), aš nebūčiau prieš savaitę baigęs savo keturių metų epopėjos.

Kaip manai, kiek kartų per savo keturis metus aš sakiau „ai po*ui, sueis“? Užuomina: beveik kiekviename darbe. O diplomą gavau. ;-)

„20 proc. darbo sukuria 80 proc. vertės“

– Pareto principas

Vietoj to, kad bandytum darbą atlikti idealiai (ar blogiau – bijotum suklysti ir net nepradėtum), geriau paklausyk Pareto principo. Ir dažniau leisk sau pasakyti „ai po*ui, sueis“.

Nes beverčiams darbams švaistyti jėgas yra kvailystė ir laikas liautis galvojus, kad tik tobuli darbai pasiekia tikslą.

(Jei Apple telefonai, BMW automobiliai ar Snaigės šaldytuvai būtų tobuli – ar tuomet vis sulauktume atnaujinimų ir pataisymų? Nors jie ir turi trū-kumų, jie vis tiek yra vieni geriausių pasaulyje.)

Šis katinas yra ant visko dėjęs. Jis kaip Džeimsas Bondas, tačiau švelnesnis ir moka murkti.
Šis katinas yra ant visko dėjęs. Jis kaip Džeimsas Bondas, tačiau švelnesnis ir moka murkti.

Keli dažniausiai užduodami klausimai

Na, bet šitai turbūt paliko tau keletą klausimų.

Leisk iškart į juos atsakysiu.

1) Bet ar toks požiūris į gyvenimą ir filosofija nepadaro mūsų abejingais monstrais, kuriems ant visko nusispjauti?

Trumpas atsakymas: nepadaro. Nes ar skaitei straipsnio pavadinimą? Jame miniu „dažniau“, o ne „visada“.

Ir tai sudaro didįjį skirtumą. Palygink:

A) Gyvenimas, kuriame tau nerūpi niekas.
Kur guli girtas bei apsimyžęs savo lovoj ir nieko iš gyvenimo netrokšti išskyrus retkarčiais patvatyti vaikus, išgert „tikrų vyrų alaus“, patvarkyti žmoną/vyrą, Delfyje parodyti meilę Putinui ir retkarčiais pabalsuoti už darbo partiją, nes gausi 10 eurų.

…Arba…

B) Gyvenimas, kur tau rūpi viskas, išskyrus tai, kas nesvarbu.
Tai gyvenimas, kur tu gali kreipti dėmesį į šaldytuve prarūgusį pieną ir idiotą iš pirmojo varianto… Tačiau renkiesi to nedaryti. O svarbūs dalykai – meilę, pagarba, tavo šeima – išlieka svarbiausia gyvenimo dalimi.

Tai skirtumas tarp visiško abejingumo, kuris yra baisu, ir gyvenimo su vienu, kitu „na ir velniop“, kuris leidžia atrinkti svarbiausias gyvenimo dalis nuo visiškai, visiškai nesvarbių.

2) Bet ar derėtų tokias frazes kartoti visais gyvenimo atvejais? Kas nutiks jei taip daryčiau?

Ne, nederėtų. Tačiau tu natūraliai turėtum tai pajusti.

Nes kiekvienas mūsų turime principus, kurie mums yra svarbūs… Ir prin-cipus, kurie svarbūs tik todėl, kad jie svarbūs aplinkiniams. Arba apskritai nesvarbu niekam, tačiau niekas neišdrįso to patikrinti.

Nederėtų visko pasiųsti vėjais, nes jei viską pasiųsi – ką tuomet turėsi rankose? Abejingumą?

„Na ir eina š*kt“ principo esmė nėra tapti abejingu. Jo esmė yra iškelti ribas dalykams, kurie tau visiškai nesvarbūs. Praplėsti savo ribas ir tapti laisvesniu, laimingesniu bei paprastesniu.

Ir tu tikrai nenori tapti viskam abejingu chroniumi ar narkomanu.

Va jie tai savo gyvenimu mėgaujasi. Kodėl negali to padaryti ir tu? :: Autr. Thomas Hawk
Jie mėgaujasi savo gyvenimu. Tačiau nėra beviltiški apsileidėliai. Juk sakiau, kad tai įmanoma ::  Autr. Thomas Hawk

3) O kokia tuomet išvis prasmė stengtis, kažką kurti ir gyventi, jei galima paprasčiausiai imti ir mesti viską velniop?

O prasmė lieka džiaugtis savo gyvenimu. SAVO gyvenimu.

Nes sakyk man atvirai – ar gyveni tam, kad pataikautum aplinkinių ne-mėgstamai nuomonei, įsitikinimams ir taisyklėms? Ar tam, kad verktum dėl menkiausių smulkmenų? Dėl to, kad sėdėtum ir bijotum išsikelti sau bet kokį beprotišką iššūkį?

Aš tikiuosi, kad ne.

Nes jei tiki, kad gyvenimas yra tam, jog vargtume, verktume ar nuolai-džiautume savo ir kitų norams bei riboms…

…Tai prašau šią pačią akimirką išjunk Debesylą ir į ją niekada nebegrįžk. Nes čia tokie žmonės nelaukiami. ;-)

4) O jei man labai negražu sakyti tą žodį iš „b“ raidės ar tiesiog… Na, neturiu ką dėti? Ką tuomet sakyti?

Tuomet sakyk tai, kas tau priimtina. Čia nėra griežtos taisyklės, nes tai tik principas. Štai keli variantai:

  • Eina š*kt;
  • Na ir velniop;
  • B*by dėjau;
  • Tebūnie;
  • Ai po*ui;
  • Na ir tiek to;
  • Spjoviau;
  • Na ir eina tai naaa-mo.

Arba gali giliai įkvėpti, kelias akimirkas kvapą sulaikyti ir tuomet lėtai iškvėpti. Tuomet bėdas pamiršk ir sukaupus visą drąsą daryti tai, ką norėjai daryti prieš tai.

6) O ką jei man sunku artimam žmogui pasakyti, kad jo nuomonę išgirdau, tačiau nesiruošiu į ją kreipti dėmesio? Ką jei aš niekada nedrįsau kovoti už savo svajones, tačiau norėčiau pradėti?

Tuomet pats laikas mokytis naujo gyvenimo būdo. Užsimerk, įkvėpk ir iškvėpk. Tada spjauk į viską ir ženk pirmą žingsnį.

Nes jei tau sunku – nesistenk atsiverti visas. Dievaži, juk čia kaip ir mokantis plaukti – nebandyk iškart panirti visa galva. Geriau tik įkišk vieną mažajį kojos pirštelį. Ir pažiūrėk kas nutiks.

Aš garantuoju, kad gale tau nenutiks nieko blogo. Tavęs nesuvalgys gyvo, tavęs nieks su kirviu neužmuš (o jei muš – skambink greičiau į 112). Taip, galbūt šiek tiek susierzins, kad staiga tu išdrįsai nebūti mazgote…

…Tačiau kitą kartą kartoti savo požiūrio nebereiks, nes niekas tau daugiau nebetrukdys. Pamažu taip išmoksi ir nardyti.

7) O kas nutiks jei visi pradės taip lengvai kalbėti, gyventi ir daryti? Kas tuomet nutiks pasauliui?

Tuomet pasaulis bus nuostabus.

Daugiau nebus pykčių, kad kasininkė pamiršo grąžinti centą. Niekas negadins kitiems ir sau nuotaikos, jei ant laužo sudegs dešrelės. Tu galėsi siekti savo svajonių. Ir visi gyvens laimingai.

Nes kuo mažiau dėmesio kreipsi į nereikšmingus dalykus, kuo mažiau iškelsi savo pykčius ir netoleranciją, tuo bus geriau tau. Ir bus geriau visiems aplinkui tave.

Ir aš nuoširdžiai sakau – man visai patiktų, jei mes, lietuviai, išmoktume dažniau nuleisti viską vėjais. Ir gyventi ramioje Marijos žemėje.

Tai ar prisijungsi prie manęs šuoliui į laimingesnį gyvenimą? Spjauk į savo baimes ir išbandyk tai. :: Autr. Chris Nener
Tai ar prisijungsi prie manęs šuoliui į laimingesnį gyvenimą? Spjauk į savo baimes ir išbandyk tai!  ::  Autr. Chris Nener

„Kai mes skiriame per daug dėmesio gyvenimo smulkmenoms,
smulkmenos pradeda valdyti mus.“

– Mark Manson, straipsnių apie paprastumą autorius

Ir būtent todėl mums derėtų išmokti dažniau sakyti „b*bį dėjau“. Nes tai pavers mūsų gyvenimus geresniais, laimingesniais ir visaip kitaip nuosta-besniais.

Pasakyti „b*bį dėjau“ kartais gali būti geriausia, ką mes galime padaryti.

Na, o dabar, Debesylieti, užduotis tau. Atsakyk komentaruose žemiau:

Dėl kokio dalyko paskutiniu metu jaudinaisi, pykai, nervinaisi ir nerimavai tu? Ir ar nuo šiol pradėsi dažniau naudoti „dėjau“ principą, kad tai daugiau nepasikartotų? ;-)

Atsakyk komentaruose žemiau. O pakeliui – pasidalink šiuo straipsniu su draugais ir šeimos nariais, kurie dažnai jaudinasi ir bijo dėl visiškų smulkmenų.

Kaip visada,
Tavo draugas Danielius

127 netikėtos mintys... Prisijunk ir tu!


tomitamas
1 mėn. 10 d.

Ai px…

Karos
1 mėn. 21 d.

Siandiena buvo pirma diena kai as nusispjoviau i darba. Stresas, darbo kruvis ir nauja vadovybe tiek uz pypino, kad pasilikau namuose ir laika skyriau SAU. Juk cia mano gyvenimas, pasaulis nesugrius jei as siandiena skirsiu laiko SAU.

quatro
2 mėn. 16 d.

b**i dejau [cenzūruota] vien [cenzūruota] nesekmes man tiktais aina [cenzūruota].

[Cenzūravo: Danielius]

Danielius Goriunovas
2 mėn. 16 d.

Šį komentarą teko cenzūruoti. Straipsnio pasiūlymas nebuvo keiktis milijonu keiksmažodžių iš eilės. :)

Simonas
2 mėn. 28 d.

nesiimdavau daug ko daryti bijodamas susimauti…. byby dėjau, pabandysiu, o jei nepavyks, tai pochui, bent jau būsiu išbandęs. Po velnių, ne į karą juk einu – nieks nenušaus ir ant minos neužlipsiu.
Nuolat stengiuosi pateisinti kitų lūkesčius (ypač tėvų), įtikti visiems, nenuvilti ir t.t., Bybį dėjau, čia mano gyvenimas ir su juo galiu elgtis kaip tinkamas.
Nuolat bijau pasirodyti kvailai ar idiotiškai. Byby dėjau, man pochui, kaip pasirodysiu.
Man jau nemažai metų, bet dar neturiu darbo, finansiškai esu priklausomas nuo tėvų, turiu planų dėl ateities, bet nesu tikras, ar pavyks, tiksliau abejonių labai daug… Ai, pochui, gyvenimas vistiek gražus. Kai kuriose vietose jaučiuosi visiškas nevykėlis, bet turiu ir kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti. Esu toks, koks esu, o kam tai nepatinka – byby dėjau ant jų :)
Beje, tie riebūs keiksmažodžiai suteikia tokią gerą emociją. Nereikia jų aplinkiniams sakyti, bet sau mintyse arba važiuojant automobiliu garsiai išsirėkti – labai gera terapija. Ačiū už gerą straipsnį ir geras idėjas.

Audrius
3 mėn. 10 val.

Labai įdomus straipsnis. Pats keli metai labai panašiai stengiausi gyventi tiksliai to nesuprasdamas. Džiaugiuos, kad Debesyla sugebėjo paprastais keliais (vienas jų su žviagždute) žodžiais. Beje, skaitydamas šį straipsnį sugalvojau keletą pažįstamų, kuriems jį tikrai derėtų paskaityti. Super, taip ir toliau Danieliau!

Deimantė
3 mėn. 25 d.

B*bį dėjau ant žmoniu,kuriems rūpi ka kiti pagalvos apie juos.

Martynas
3 mėn. 26 d.

Tai stai kaip…

Rokas
3 mėn. 26 d.

B*bį dėjau ant visų nerimavimų ir nežinomybių, varau travel around the world ir po*ui ką kiti mano

Vaidas
3 mėn. 26 d.

B***dėjau, kad lyja šiandien! Ir varau sportuoti! Visiems po***jistiškai geros dienos!!;)

Karolis
3 mėn. 26 d.

Aš kaip ir Eglė, save kaltinau kad su mylimu žmogumi nutrūko santykiai. Bet kai pagalvuojus, B**i dėjau! Atsiras žmogus kuris mylės mane koks aš esu.

Geros dienos visiems

Eggglė
3 mėn. 26 d.

Ilgą laiką pergyvenau, kad nutrūko santykiai su žmogumi, kurį mylėjau ir atidaviau visą save. O jam buvau tik „poxui“. Ir šiandien manau „b*** dėjau“! Tai jis prarado nuostabų žmogų, ne aš !

Linas
3 mėn. 27 d.

Tiek daug nerimavau, kad paliko mergina. O dabar B““i dejau!

Linas
3 mėn. 27 d.

Daug priimtų iš reikalo sprendimų, aplinkos įtaka, noras padaryti geriausiai ir visvien gaunasi kaip visada… Tad tikrai – eina tegul n.. Mano gyvenimas – mano taisyklės. Nuo šiandien aš pats sau Karalius! :))

Valerija
4 mėn. 14 d.

Anksčiau kreipdavau dėmesį į tai, kad esu apkūni, tiksliau, MANO TĖVAI visą gyvenimą norėjo, kad būčiau kaip top modelis iš žurnalo viršelio, na ir kas iš to??? Kodėl aš turiu nuolat galvoti, ką dedu į burną, ką suvalgiau, kodėl tas anas, trečias ir ketvirtas apie mane kažką pagalvos. Na ir velniop visus kitus, velniop kitų nuomonę (žinoma, gal nevisiškai ir nereikia nuvaryti savęs iki nutukimo), bet tiesiog, kodėl mes visi turime būti kaip smilgos arba raumenų kalnai ir kodėl mes turime rengtis vienodai, ir kodėl atrodyti vienodai, ir kodėl po velnių iš viso turime įtikti tėvams yomayo… Kodėl jie iš mūsų tiek daug reikalauja ir tikisi. Iš vis visi KAŽKOOO iš tavęs reikalauja ir tikisi. Nu ir eina jie naaaa**ui visi. Va taip va. :)

Justina
4 mėn. 29 d.

Šitas straipsnis, atrodo, atsirado pačiu tinkamiausiu laiku. Ilgai buvau priklausoma nuo kitų nuomonės ir dariau tik tai, kas tenkintų kitus. Neseniai pradėjau gilintis į save ir supratau, kad tai niekada neleis man būti laiminga. Man sunku susitaikyti su dalykais, kurių negaliu kontroliuoti ir nuspėti, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad šiuo metu gyvenu visiškoje nežinioje ir nieko negaliu pakeisti. Galiausiai supratau, kad reikia viskam pasakyti „po*ui“, nes apie viską per daug galvodama tik švaistau brangų laiką. Ačiū už šį straipsnį, jis pakėlė nuotaiką :D

Rami
5 mėn. 6 d.

Geras:DDDDDDDDDDDDDDDDD

Rami
5 mėn. 6 d.

Labai ačiū, būtent gerai paaiškinote, ką reiškia – eina sau, nuo „man niekas nerūpi“. Labai gerai.

Kristina
5 mėn. 8 d.

„Nu ir kas?!“ O gi Gyvenam toliau :) Padeda. Geras straipsnis. Ačiū.

Deividas
5 mėn. 10 d.

Pagrindinis rūpestis man ankščiau būdavo – kitų nuomonė apie mane, bet su laiku, sutikau nemažai žmonių, perskaičiau daug straipsnių kurie davė patirties ir leido pažvelgti į save iš šalies. Visa tai leido suprasti, kad gyvenam ne tam, kad įtikti kitiems. Šis straipsnis viską tik patvirtino. Ačiū, puikus straipsnis.

Irma
5 mėn. 10 d.

Panikavau dėl ne vietoje padėtų ar išsimėčiusių daiktų, akimirksniu kylančių dulkių, nes juk ką tik susitvarkiau! Dėl to, ką pagalvos ar pasakys kiti, dėl ne taip stovinčių plaukų ar patinusių akių, dėl žmogaus, kuris pasirodo kaip jaunas mėnulis manam gyvenime, dėl visokių nesąmonių ir smulkmenų, bet dabar aš sakau – bybį dėjau! Nors jo ir neturiu! Bet dėl to tik dar geriau ši frazė skamba ;)

wpDiscuz