Ar žinai, kokia bus tavo sekanti mintis?
…Ir ar žinai nors vieną, kuris žino?
Ar žinai, dėl kurios minties ar emocijos imsiesi veiksmų, o dėl kurios ne?
…Ar esi sakęs, kad tai yra tikrai tiesa, o tai nebuvo tiesa?
Ar esi sakęs, kad tai visiška nesąmonė, tačiau tai buvo sąmonė?
…Ar kada esi sakęs, kad šitą dalyką tai tikrai padarysiu, bet nepadarei?
Ar esi sakęs sau, kad to niekada nedarysiu, o padarei?
…Ar esi sakęs kad šis dalykas tęsis amžinai, bet jis pasibaigė?
Ar esi sakęs, kad niekada to daugiau nebus, tačiau buvo?
…Ar esi kada nors daręs veiksmus negalvodamas?
Ar esi ką nors padaręs negalvodamas ir pastebėjęs, kad tik po to protas sukuria istoriją, kodėl tu taip pasielgei?
Gyvenimas yra spontaniškas, mes niekada nežinome, ką jis iškrės ar kaip viskas pasisuks.
Niekada negalime įvertinti, ar tam tikri veiksmai duos rezultatus ir kokios bus jų pasekmės. Viskas visada būna tik prielaida. O juk taip norisi apsimesti, jog mes viską suprantame ir žinome, kaip bus.
Dažnas iš mūsų nori patirti gyvenimą be menkiausios baimės, bet mes niekada nesusimąstome, kad pats gyvenimas ir yra bebaimystė.
Kai mes sutikome čia atkeliauti ir patirti jį, mes jau įrodėme, jog esame bebaimiai. Jis nenuspėjamas, jis nesibaigiantis, jis visada čia, o mes jo dalyviai, priversti patiri viską, ką jis duos, neturėdami kitos išeities.