Aiškus tikslas – padės jį pasiekti. Tam pritariu. Visgi, jei nežinosi ko nori – kaip gali tai gauti? Netyčia?
…O ką jei gali pasiekti tikslus netyčia? Ką jei apsibrėžti tikslų nereikia?
Štai idėja:
Nori išmokti. Ir tau svarbiau ne konkretus įgūdis, o bendras išsilavinimas.
(Pavyzdžiui, nori ne mokėti suprogramuoti paieškos laukelį, o interneto puslapį apskritai. Ne maišyti blynų tešlą, o iškepti blynus nuo nulio.)
…Ar tikrai apibrėžtas tikslas tau bus, čia, naudingas?
„Noriu iškepti 8 mažus, 7cm skersmens ir 0.25cm aukščio, blynelius. Noriu juos iškepti per 13 minučių ir suvalgęs tapti sotesnis per 420 kilokalorijų.”
Hmm…
- O ką jei nepavyks? Ar liūdėsi? Juk jei iškepsi 7 blynus arba 9 arba neiškepsi nė vieno – žinių apie blynų kepimą vis tiek įgavai! Nesvarbu kiek būtent jų gausi ir kokius, nes daugiausiai išmokai iš viso proceso, ar ne.
- O ką jei proceso metu persigalvosi? Pavyzdžiui, pamatysi, kad blynus geriau kepti didesnius arba blynų kepti daugiau, nes primaišei per daug tešlos? Arba kažkas nutiks ir kepimas užtruks ilgiau arba trumpiau? Ar tai irgi tragedija?
Apibrėžti tikslai gerai. Bet ne visada.
Kartais, jei nori tyrinėti, svarbiau ne vieta, laikas bei kiekis. Svarbiau tiesiog kryptis. Ta pati, apie kurią kalba Valtininkas.
Kartais geriau tiesiog plaukti. Paleisk tuos tikslus.
Nesakyk kiek. Kiek ilgai, ar kiek toli. Tiesiog – ar paplauksi? Nori plaukti? Tada plaukime! Ir tiek.
Bent šią akimirką.