Dienos tikslas: 263 žodžiai. Parašyta: 516.
Kodėl viską, kas vyksta, nori kažkaip apibrėžti? Aprašyti, įvertinti ir palyginti?
…Argi tai nėra nuobodu?
Įsivaizduok, kad visas tavo gyvenimas vyksta filme, prie laužo pasakojamoje istorijoje ar plačiai perkamoje knygoje. Pasakojime su veikėjais, scenarijumi ir taip toliau. Tu stebi šią istoriją ir kartu joje dalyvauji. Esi filmo stebėtojas ir veikėjas. Vienas iš minios kitų aktorių, tačiau sau svarbiausias.
Stebint šį filmą jį analizuoji.
Ir kodėl ne – jis gi įdomus! Jį vis sustabdai, galbūt net atsuki atgal, kad pasimėgautum ta fantastiška scena, o galbūt dar parašai kam žinutę feisbuke „Dievaži, šitas filmas yra geriausias pasaulyje”.
Analizuojant filmus visada kyla begalės klausimų – koks gi išties yra tas veikėjas? Kas jis ir kodėl jis daro tai, ką daro dabar? O ką jis padarys ateityje?
…Bet ar kada žiūrint filmą mąstei, kas įvyks po pabaigos? Ne filmo pabaigoje, bet už jos? Vėliau? Ir ar mąstei apie tai dar nepabaigus žiūrėti paties filmo?
Nežinau, kaip tu, bet aš nepamenu, kada taip dariau. Pasibaigus filmui – taip, tada susimąstydavau apie galimus tęsinius ir veikėjų gyvenimus jau po visko. Bet eigoje? Eigoje numatyti gyvenimą po pabaigos, nežinant pačios pabaigos?
Neteko.
Tikiu, kad neteko ir tau.
Turbūt labiausiai todėl, kad to daryti beveik neįmanoma. Jei ne visiškai. Mes galime numatyti ėjimą ar kelis į priekį. Tačiau tikrai ne trisdešimt penkis, ar kad ir kiek šių ėjimų gali nutikti iki Filmo pabaigos.
(Dviejų valandų filmo ar 70-ties metų gyvenimo.)
Žiūrėdami filmą, mes nežinome jo pabaigos. Niekas nežino – kiti žiūrovai filmą žiūri taip pat pirmąjį kartą. Pagal žinomas klišes, jie gali numatyti, kas galbūt gali nutikti, bet jie niekada tiksliai nieko nenumatys. Bent iki tol, kol nePAmatys viso filmo.
Bet tikiu, kad jau pradedi suprasti, kokia metafora čia yra filmas. Ar ne?
Kas, jeigu tu būtum šio filmo veikėjas?
Kai esi filmo veikėjas, tu žinai mažiau. Tu negali atsukti laiko, negali prasukti filmo tolyn. Ir neišvengiamai gyveni momente. Akimirkoje, kuri gali būti ir maloni, ir ne itin, kuri gali būti ir gąsdinanti, ir traukianti.
(Beje, mano pavardė yra Goriunovas. Dzūkų tarme žodis „gorinti“ reiškia būtent tai – vienu metu ir gąsdinti, ir vilioti.)
Keisčiausia, kad čia ir atsiskleidžia visas veikėjo gyvenimo malonumas – kai neturi galimybės tikrinti to, kas vyks ateityje, kas vyko praeityje ir kai neturi galimybės perdėtai (bei galimai klaidingai) analizuoti bei daryti apibendrinimus…
…Pradedi gyventi laisviau. Na ir kas, kad kažkiek baisu, nejauku, o ore sklando nežinomybės dūmeliai. Tai suteikia tik įdomumo.
Jei esi veikėjas, tuomet gali tik gyventi akimirkoje. Rinktis, kas atitinka tave: tavo charakterį, būdą (ne, ne šuns), istoriją, norus.
…Ir nežinai, kokius rezultatus tavo veiksmai duos. Nežinai, ar gerus pasirinkimus darai, kadangi nematai istorijos, kur tavęs nėra. Renkiesi tik tai, ką gali daryti. Stebėti iš šalies ir spėlioti velniai žino ką? Velniop tai.
Taigi būk veikėjas savo Filme ir veik taip, kaip norėtum, kad tavo istorija kistų.
Tu valdai savo istoriją. Be tavęs nebus ir istorijos. Filmuose net ir nereikšmingiausi veikėjai padaro tai, kas pakeičia filmo eigą. Duoda priežastį nukreipti kamerą ar palieka reikalingus daiktus kitų veikėjų rankose.
Taigi matyk filmą, būk filme ir kurk filmą. Išgyvenk jį – gyvenk geriausiai, kaip gali. Gyvenk, tarytum būtum filmo veikėjas.
Gyvenk, tarytum gyventum filme!
Filmuojantis,
Danielius