Pykti – reiškia mylėti

#365 tekstai #pozityvumas #sąmoningumas #savęs pažinimas
Pamąstymai ir juodraščiai

Dienos tikslas: 643 žodžiai. Parašyta: 664.

„Na gi nepyyyk…“, sako tau žmonės. Ir tu, iškeldamas kovą prieš savo prigimtį, bandai susiimti bei nebepykti.

Tada pasaulis tampa visai malonus, toks „Meh, gerai“.

…O dievai ir dievaičiai verkia, nes vėl neišpildei savo lemties. Tau vėl buvo suteiktas šansas paversti pasaulį geresne vieta gyventi ir naudingai išnaudoti savo jėgas, o tu spjovei ir pasidavei velnių gundymams.

Oi, gi nepyk tu.

Nepyk ant vairuotojų girtų;
Nepyk ant kompanijų suktų;
Nepyk ant politikų bukų;
Nepyk ant namų prastų;
Nepyk ant savęs, savęs;

Ir leisk sau palaimingą gyvenimą. Nepykstant, nesiuntant, nemylint.

Nemylint?

Nemylint.

Jei muša – tai kviesk policiją ir netylėk. Bet jei pyksta, tai jau žinok, kad užčiuopei meilės gyslą.

Aišku, yra ir nenaudingas pyktis. Tai pyktis ten, kur nieko nepadarysi. Pyktis ant blogo oro (kai geresnis – pyktis ekologiją griaunantiems kvaišiams), pyktis dėl praeities (kai geriau – pyktis dėl dabarties).

Bet pyktis, verčiantis veikti – tai yra meilė.

  • Aš myliu Lietuvą. Todėl aš ir pykstu, kai kažkokie nevispročiai idiotai kudakuoja „Prie ruso buvo geriau!“.
  • Aš myliu savo mamą. Todėl ir pykstu, kai kažkas vagia jos idėjas (kas visai gerai), tačiau nepasako net  „Labas“ (kas ne tiek gerai).
  • Aš myliu savo kūną. Todėl ir pykstu, jei nuėjus nusipirkti picą – randu joje plauką ar prastus pomidorus.

Jei nebūtų pykčio, aš sedėčiau visai patenkintas.

Valgyčiau pigius koldūnus, gerčiau pigų alų, žaisčiau video žaidimus ir laisvu laiku gatvėje sutikęs draugelius spjaudyčiau skreplius, murmėdamas, ko man čia valstybė tiek mažai pinigų už nieką duoda.

Nu ot valstybė. Man čia viskas čiki, o ji nenori duot babkių. Blet daunų šalis, visi vagys, o gatvėje sutiktas senis mano sako „prie ruso buvo geriau“ ir dar ten taip, ir anaip, ir la la, ir ulila, ir, žodžiu, bet gal poxui.

Tupėčiau tarp saulėgražų sėklų lukštų bei skreplių ir nieko nekeisčiau. Nes poxui taigi. Išgeri po 50 gramų ir dalampački.

Mylėti – reiškia kovoti.

Vienas geriausių būdų pažiūrėti, ar tavo dovanų kažkam tikrai reikia – nustatyti joms kainą.

Štai, aš galėčiau vykti į paskaitas nemokamai, tačiau vietoj to sakau – 50 eurų už paskaitą ir apmokate mano benzino išlaidas. Tada tyliu ir žiūriu. Jei moksleiviai ar organizacija TIKRAI nori mane pasikviesti – jie arba sutinka iš karto, arba bando surasti, ką pasiūlyti atgalios. Reklamą, nufilmuoti paskaitą…

Pyktis yra tinkama kaina šiuolaikinėms svajonėms.

Jei tau tikrai rūpi, tikrai, tikrai, tikrai rūpi – tau bus pikta. Ir bus taip pikta, kad imsiesi veiksmų, ne tik malsi liežuviu.

Jei tau rūpi, bet kažkaip nevisai – malsi liežuviu, kad kiti tai padarytų už tave. Jie nedarys, nes jiems nėra pikta, kol kas dar nepikta. Bet šį kartą tai nesvarbu, nesigilinkim.

Jei galvoji, kad tau rūpi, bet išties ne – savo svajones sportuoti, bėgioti, valgyti sveikai ar sukurti savo verslą suksi galvoje, masturbuosies jomis, tačiau nieko nepradėsi, o ir net nekalbėsi.

Jau tau nerūpi – nesirūpinsi ir visiems bus visai gerai.

Gerbk savo pyktį.

Nes pyktis nėra kosminis ženklas, jog tavo dvasinė situacija prasta, jog esi neurotikas ar jog esi silpnas.

Taip, kiti pyksta, nes yra idiotai. Šiepia dantis… Bet žiūrėk ne į jų dantis, o į jų veiksmus. Ar jie tik rodo, koks jų didelis pimpalas? O gal visgi… Kuria judėjimus ir veikia?

Jei vyksta judėjimas ir dirbami sunkūs darbai – tai geras pyktis. Nežinau, ar pykstama dėl gerų dalykų (kadais pyko ant žydų, nes jie genetinį fondą gadino), bet tai bent verta dėmesio. Verta pasigilinti: „O kodėl gi čia pykstama?“.

Tikras pyktis rodo tai, kas žmogui svarbu.

  • Jei jis pyksta ant skriaudžiamų kačiukų, tačiau nepyksta ant skerdžiamų paršiukų – jis nėra gyvūnų globėjas, jis idiotas!
  • Jei jis pyksta ant politikų valdžioje, tačiau pats balsuoja už tuos, kurie daugiau žada – jis nėra sąmoningas rinkėjas, jis idiotas!
  • Jei jis pyksta dėl keiksmažodžių šiame straipsnyje, tačiau neranda argumentų, kodėl jie blogi – jis nėra kalbos globėjas, jis idiotas!

Na, ir panašiai.

Telieka paklausti, o dėl ko pyksti tu?

Kas verčia kraują virti tavo gyslose? Ką galvoji, prieš eidamas miegoti ir pakeliui iki darbo?

Kas tu esi?

Jei esi žmogus – tu pyksi. Pyksi ant to, kas tau yra svarbu. Ir pyk drąsiai, nes tik pyktis suteikia jėgų dirbti.

Ir dėl ko pyksti tu?

Piktas ant pykčio nevertinančių,
Tavo Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.