Kaip tapti kūrybišku?

kūrybiškumas metodai
Pamąstymai ir juodraščiai

Jei skaitai šį tekstą, tikiu, kad tu mėgsti kurti. Mėgsti duoti savo svajoms kelią ir iš neįdomaus gyvenimo konstruoti kiek įdomesnį, naudingesnį.

Ne, nesijaudink – aš neskaičiau tavo dienoraščio ar minčių. Patikėk, tikrai norėčiau tai padaryti, bet aš juk net nežinau, kuriam mieste gyveni. 1

Nuspėti tavo kūrybinius polinkius buvo nesunku. Tiesiog taip nutiko, kad… Visiems patinka kurti.

Ir taip – net „Olialia pupyčių“ dainų autoriai kartais tai daro. Tik nežinau, ar jie mieliau tapo peizažus, ar šoka baletą. Bet grįžkime prie temos.

Žmonės mano, kad tapimas kūrėju yra kažkas sunkaus ir bent šiek tiek keisto. Vieni net sako, kad arba esi Pikaso palikuonis su nuostabiais talentais, arba ne. Tarpinių stotelių nebūna.

Tam, kad taptum pinigus už savo kūrybą uždirbančiu bei mūsų mąstymą keičiančiu kūrėju, anot šių dienų padavimų, tu turi:

  • Mesti savo įprastą 8:00 – 17:00 darbą;
  • Nusipirkti loft stiliaus apartamentus Vilniaus centre ar mažą trobelę Naisių kaime po klevu;
  • Nepabaigti studijų ir, mažų mažiausiai, devynių klasių;
  • Nusipirkti tris Moleskine sąsiuvinius, Apple kompiuterį ir iPhone;
  • Taipogi visai neblogai būtų, jei tave paliktų mergina ar vaikinas;
  • Karts nuo karto galėtum būti gėjumi;
  • Tavo svajonėms kiti pasakytų „ne“;
  • Bei papildomai būtum genijus, nuo mažens savo garaže kūręs medinius branduolinius reaktorius ar garu varomus kompiuterius.

…Kokia nesąmonė. Džiugios naujienos:

Tau viso to nereikia. Tu jau esi kūrėjas. O kartu – kūrybingas.

Taip, tu esi. Šią akimirką. Ir jei pasistengsi – tai gali nulemti tavo tolimesnio gyvenimo pokyčius.

Kodėl aš įsitikinęs, kad viduje tu turi potencialą kūrybos bombą?

Pasaulyje, kuriame žmonės suskirstomi į atletiškus, verslius, kūrybingus ir šiaip vidutinius – labai lengva suklysti.

Va, tas žmogus kūrybingas, o tas – visai ne. Tas gali pastatyti Mitsubishi imperiją, o tam toli. Suprask, kad jei nesi vienoks, tai esi masė.

Tačiau tokio mastymo bėda ta, kad visi žmonės, be išimties, yra kūrybingi.

Ne, nesakau, kad kiekvienas sugeba kurti stebuklus 2 ir gali tapti knygas leidykloje leidžiančiu autoriumi ar naujos meno šakos kūrėju. Aš juk nesu vaikų darželio auklėtoja, kad tau taip žadėčiau.

Tačiau…

1) Kūrybiškumas – tai mūsų smegenų dalis.

Jei nepametei pusės savo galvos miške, tu tai turi galvoje. Vieni dėl kūrybiškumo kaltina meilę, kiti tą faktą, kad tėvai juos mažus leido į dailės mokyklą.

Tačiau keista – šie dalykai beveik neturi poveikio kūrybiškumui.

Nes kūrybingumas yra užšifruotas tavo smegenyse. Jei tik turi priekinę galvos dalį, kur slepiasi lobus frontalis (kaktinė skiltis) ir dalį ties smilkiniu su lobus temporalis (smilkinė skiltis).

Štai trumpa versija, kaip tai veikia:

  1. Lobus frontalis gausu dopaminui jautrių neuronų, kurie atsakingi už dėmesį, trumpalaikę atmintį ir planavimą;
  2. Lobus temporalis atsakingas už vaizdinę medžiaga, emocijas, prasmės sudarymą;
  3. Kartu susijungusios dalyssuteikia ne tik kūrybiškas mintis, bet dar ir tokias mintis, kurios gali būti praktiškos. 3

Taip, kūrybingumas priklauso nuo dar daugiau faktorių, kurių dalis jau žinoma 4 ir dalis ne. 5 Bet viskas gimsta skaičiuotuve, kurį su savimi turime kiekvienas.

2) Kūrybiškumo galiojimo laikas: Nežiūrėk į įpakavimą.

Yra manančių, kad su amžiumi kūrybiškumo galios mažėja. Tačiau tai nėra tiesa. Nemanyk, kad jei tau 50, 60 ar 78 6 metų, tai kūrybą turėtum pamiršti. 7

Taip, vaikai ypač pasižymi kūrybiškumu. Jie kuria, domisi, eksperimentuoja. Ir taip iki daugmaž dešimties metų, po kurių kūrybos kiekiai pradeda mažėti.

Bet tai ne todėl, kad dalį jų kūrybiškumo pavogė paauglystės hormonai.

Tai nutinka, nes daugmaž tuomet įsibėgėja mūsų industrinis mokymosi stilius. Mokyklėlė. Nuobodumas. 8:00 – 14:00 kiekvieną dieną toje pačioje mokykloje, tokiu pačiu grafiku.

…Uff.

Kūrybiškumas yra įdomus žvėris. Jei trokšti naujų idėjų – tau privalu keliauti, 8 vartoti naują turinį, 9 medituoti 10 ir svajoti. 11

Kol dirbtinės ribos mums nebuvo keltos, mes buvome laisvi savo kūrybą išreikšti. Pats kūrybiškumas nekito, tačiau kito sugebėjimas parodyti. 12 Mes kūrybiškumo neprarandame. Galbūt tik užgniaužiame savyje.

Ir, tiesa, kūrybiškumas nėra vien tapyba – tai sugebėjimas gyventi:

3) Kūrybiškumas yra visur ir visada.

„Kūrybiškumas yra sugebėjimas sukurti kažką naujo,
pasitelkus savo vaizduotę.“

Wikipedia, laisvoji enciklopedija

Ne, tai ne tik medinės rūpintojėlio stalulėlės senose galerijose. Ne, tai ne tik gražiai parašytos dainos. Tai ne tik tai, ką pagalvojai. Kiekvienas tavo gyvenimo žingsnis paremtas tavo arba kažkieno kito kūrybiškumu.

Leisk, pateiksiu pavyzdžių:

  • Turi darbą? O gal mokaisi? Manai būtum įsidarbinęs ar sugalvojęs tą būdą kontrolinio nusirašinėjimui BE kūrybinio mąstymo?
  • Skaitai šias raides? Kaip jas perskaitai, jeiforma vis skiriasi?
  • Atsimeni? Tavo atmintis nėra fotografinė – ji kūrybinis procesas. 13
  • Jauti savo liežuvį? 14 Kadaise dvi lytinės ląstelės turėjo susijungti kažkur tavo mamos viduje, kad dabar galėtum tai daryti.
  • Gyveni? Neabejoju, kad tau viskas nėra patiekiama tiesiai į burną – tenka padirbėti, pagalvoti, pajudėti…

Ir panašiai.

Jei būtum tikintis – galėtum sakyti, kad Dievas – tai kūryba. Nes kas daugiau gali supti mus taip plačiai, taip gausiai ir, išties, visada?

Tu esi kūrybingas. Tai faktas.

Įsidėmėk tai. Užsirašyk ant lapuko ir užsiklijuok ant sienos, pridėk prie savo rytinės mantros ar, ką žinau, išsitatuiruok tai ant kaktos! 15

Tikiu, kad tai jau supratai.

Nesiliauk būti tuo, kuo esi.

Na, bet pabaigai turiu užduotį:

Prisimink vieną dalyką, kurį tu sukūrei. Nesvarbu, kas tai bebūtų – karjera įmonėje ar rankų darbo dovana mamai. …Ir tada atsakymu pasidalink komentaruose. Lygiai taip, kaip tai padarė kiti debesyliečiai!

O jei nekyla minčių – tuomet sufantazuok. Juk esi kūrybingas. 😉


  1. Beje, o kuriam mieste tu gyveni?

  2. Bent jau šią akimirką. Bet apie tai dar papasakosiu.

  3. Mūsų sapnai dažniausiai būna itin kūrybiški. Tačiau be logikos ir prasmės suvokimo šis kūrybiškumas praktinės naudos neduos.

  4. Tarkim, kad naujos idėjos susijungia atsipalaidavus arba, kad jos pamažu miršta.

  5. Tarkim – ar vyrų ir moterų kūrybiniai sugebėjimai skiriasi? Smegenys skiriasi forma, o kaip viduje vykstantys procesai?

  6. Kaip mano seneliui!

  7. Pamatytum, kiek mano senelis mechanizmų sukonstruoja savo dirbtuvėse. 😉

  8. Tiesa, ne tiesiogine prasme. Nekeliauk po pasaulį, jei to nenori (aš niekur nekeliauju), užtat būk atviras naujiems žmonėms aplinkui tave.

  9. Ir jį vogti. Vagystė – kelias į kūrybiškumą.

  10. Tam lotoso poza sėdėti nereikia. Apie meditaciją rekomenduoju skaityti šį Valtininko straipsnį.

  11. Pavyzdžiui skaitant „Tinginio manifestą“.

  12. Paklausk savo tėvų, jie tikrai papasakos, kad ir tu buvai mėgėjas bėgioti bei sienas peckioti.

  13. Pavyzdžių ir įžangą į temą gali atrasti šioje psichologės Elizabeth Loftus TED kalboje „How reliable is your memory?“.

  14. Taip, aš šiknius. 😉 Beje, ar tu tikrai kvėpuoji pilnais įkvėpimais? Ir nieko neniežti?

  15. …Na, ar geriau nesitatuiruok – užrašo be veidrodžio vis tiek nematysi.

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.

Nerealus straipsnis. TOkie zmones kaip jus yra musu pasididziavimas. Pamenu dar mokyklos laikus… kiek ten kritikos gauni, is mokytoju, seimos. Kad nemoki piesti, kurti, kad ne taip pavaizdavai. KAi tavo darba (kartu ir mane) menkina pries visa klase…
Och, kaip gera buvo skaityti jusu mintis. Skaitysiu dar ne karta ir dalinsiuosi. Noriu pati gristi i kurybos kelia.

Labai įdomus straipsnis, gyvenime jaučiu, jog norėčiau užsiimti kūryba (laisvalaikiui). Esu chemikas/biochemikas ir maniau, jog gal ta kūryba ne man bet po šio straipsnio tikrai ką nors suregziu 🙂

Super! Aciu jums uz cool straipni! 🙂
Pagaliau isdrysau isdirbti ir pristatyti savo tapytu paveikslu kolekcija (11 is viso), kuria pristaciau neiprastoje parodoje. Sitai man uztruko „tik” apie 5 metus… Noras kurti visada nedave ramybes, bet parodyti savo darbus kazkam yra sunkiausias isbandymas.
(Beja gyvenu Norvegijoje, todel atleiskite uz ne lietuviskas raides).

Ačiū Jums už straipsnius.
Nupiešiau piešinį iš figūrų gėlę, tada piešiau debesis. Susinervinau (nes nemuko piešti) ir visa piešinį įkišau į indą su vandeniu ir gavosi tobuliausias piešinys kokį tik esu piešusi. iš debesų pradėjo lyti lietus.
O kai esi jau visiškoje neviltyje? kai atrodo gyvenime atsitiko pats didžiausias liūdesiukas, kai jautiesi įkalintas toje laikinoje gyvenimo stotelėje, ką daryt? Kai nori viską keisti, kaip keisti? nuo ko pradėti? Iš dalies galvoju, kad jeigu nežinau ką keisti vadinasi viskas yra gerai. Bet nemanau, kad taip yra. Noriu gyventi – nenoriu tik egzistuoti.

Vieną dieną, kalbėdamasi su savo sūnumi, aš netikėtai sau pačiai pasakiau, kad visą gyvenimą norėjau parašyti knygą… Mano sūnus į tai atsakė – tai kas trukdo, imk ir parašyk…Pradžioje tai sukėlė šoką, bet kuo daugiau mes apie tai kalbėjome, tuo labiau mintis atrodė viliojanti. Mes netgi nutarėme, kad knygą rašysime kartu, kaip Strugackiai ar Vaineriai. Vieną skyrių aš, kitą jis… Knyga turėjo būti fantastinė. Pradėjau aš. Antrą skyrių parašė mano sūnus. Po dviejų skyrių išaiškėjo, kad 1) jis nesugeba rašyti, o aš galiu; 2) kad aš negaliu generuoti idėjų, o jis jomis tiesiog trykšta. Taigi, darbo pasidalijimas buvo aiškus. Knygą rašėme šešis mėnesius. Pabaigėme prieš Kalėdas. Mano sūnus sukūrė jai viršelį, sumaketavo, įrišo ir padovanojo man Kalėdoms. Tai buvo ir yra pati geriausia viso gyvenimo kalėdinė dovana. Mūsų knygą perskaitė 24 žmonės, mūsų draugai. Visiems patiko (na, ir ką gi daugiau gali pasakyti draugai:-) Jau praėjo daug laiko, bet kai prisimenu tą vežantį jausmą, kai sėdėdavau prie kompiuterio, ir tai, kas buvo viduje, tiesiog plėšėsi lauk, galvoju, kad tai buvo vienos geriausių gyvenimo akimirkų.

Oho! Kaip nuostabiai, Virginija!
Va tokias patirtis ir tikslus aš tikrai gerbiu. Esate šauni šeima!

kurdavau rasinius mokykloje,net konkursinius(,Vilniu pasieke)Budama 7 sukuriau sau spalvu maisyma.Kai maniau ,kad neturiu ka renktis,siuvau nors ir rankomis koki apdara.Atidaviau floristikai 7 metus.Prisimenu „Japonisko” sodo (kabancio )daryma.Kodel?Jo padarymas uztruko apie 30 valandu.Uzsakove lyg uzkereta(jauna moteris)vis ateidavo stebeti mano darba,jautesi pilnas pasitikejimas is jos puses,mane valde ikvepimas,dziugavom abi.I darbo pabaiga atvyko gan zinoma to miesto ponía,kazka ilgai taresi su parduotuves savininke.Poniai isejus,savininke pasikviete ir pasake,kad mano „Japoniska” soda ponía perka uz tokia ir tokia kaina.Norejosi prasmegti skradziai zemes,ka pasakysiu uzsakovei?Nors pasikark.Ta kompozicija buvo parduota uz dviguba kaina poniai .Is ryto atejo uzsakove,pradejau kalba trumpai ramia,issakydama esme,atsiprasiau.Uzsakoves reakcija buvo si,po trukusios tylos tare:”cia daugiau nebus mano kojos”.Visa tai ivyko del triju bambuko lazdu ir smulkiu musu pievoje surinktu ivairiausiu smilgu,(isdziovintu).Stengiausi jas sujungti i tris aukstus lyg ore krentancia vandens kaskada.(parduota daugiau kaip uz 2 simtus)Veliau buvo personaline paroda,net kazkuriam laikrasti parase.Kiti darbai privaciam ir visuomeniniam sektoriuje.Savamoksle,,kai kurie darbai prilyginti zinomu floristu drbams.Vienas darbas isvyko i vokiecio architekto ofisa.ir t.t.,bet ne vienas taip nesujaudino,kaip auksciau minetas.
O cia siap”naktu bemiegiu aukso laikas nusitveria mane ir laikos -iki ryto,o is ryto galvoj minciu dar kudikyste i ateiti keliai ju klysta”,parasiau tai labai seniai,gal pries 30 metu.Taip ko gero isreiskiau savo santyki su kuryba,kiekviena kurini israndu is „nieko”,gal net pats kurinys sabe sukuria..

Aš šiandien parašiau laišką draugei į užsienį ir vokelį gražiai apklijavau juostelėm 😀

Šaunus straipsnis! Prieš keletą savaičių kūriau įsivaizduojamą stuburinį gyvūną (kuris gyventų Žemės planetoje su kitokiomis sąlygomis: didesne gravitacija, mažiau vandens, kitokia atmosferos dujų sudėtimi ir t.t.). Taip pat, įkvėpta savo mylimos mamos, pradėjau rašyti knygą. Kas iš tos mano kūrybos bus – nežinau, gal visai nieko, bet tiku, kad pats procesas bus smagus ir prasmingas 🙂

Ir kaip šis gyvūnas atrodytų? Įsivaizduoju, dėl didesnės gravitacijos didėtų slėgis, tačiau dėl vandens trūkumo – slėgis mažėtų… Tai gautųsi tas pats, kas dabar, bet sausiau?

Dėkui už puikų straipsnį Kapitone! Paėmiau lapelį ir priklijavau prie šaldytuvo. Įkvėpimą vėl jaučiu savyje! Dėkui už šią jėgą 🙂

Labas 🙂 džiaugiuosi atradusi tavo puslapį.
Many labai gyvas kūrybiškumas, jis nori veržtis, bet pastebėjau pati jį dažnai suvaržanti savo baimėmis, kad „neoriginalu”, „nuobodu”, „kvaila” ir panašiai. Ką sukuriu – paslepiu. Rašau lyrics’us, kuriu muziką su Fruity Loops, dainuoju, neseniai pradėjau rašyti blog’ą, ruošiuosi parašyti KNYGĄ. Vistik labiausiai didžiuojuosi vienu savo kūriniu – maždaug trečdaliu dainos (niekad neprisiruošiau jos užbaigti; atrodo, kad tegalėčiau sugadinti), kurią pati kūriau, pati žodžius rašiau, pati dainavau. Turbūt todėl, kad ją vienintelę iš visų drįsčiau NEpavadinti nuobodžia ir nebūna taip jau labai gėda, kai jos klausau. ^^
Ačiū ir sėkmės kūryboj!

Dar vienas puikus straipsnis, nežinau ar kur esu tiek dažnai komentavusi. 😀
Aš labai džiaugiuosi, nes esu nupiešusi pusbrolio portretą ir jis gavosi panašus. Dar 10-oje klasėje tapiau ant šilko, tai buvo didelis dailės baigiamasis darbas. Tikriausiai didžiausias kokį esu nutapius. Net labai norėjau jį pasilikti sau, bet neleido. 🙂

Šauniai skamba! Bet tai ei, pala, o pagal autorių teises kartais negalioja įstatymas, kad turime visas teises į kūrinį, jei nepasirašome turtiškai jį atiduoti?
Dabar pagalvojau, kad mokykloje iš manęs irgi visokio gėrio buvo pasiėmę ir salėse kabino, nors norėjau namo parsinešti.

10-oje klasėje apie tai nepagalvojau.. 😀 Bet pamenu, kad aš klausiau ar galiu pasiimti, tai pasakė, kad jau nuspręsta ką su juo daryti, man leido tik nusifotografuoti prie jo. 😀
Nu va, vadinasi daug gėrio neteko dailės gimnazija kurioje nesimokei. Ai, patys kalti. 😀

Sveiki, šis straipsnis nuostabus, nes tikrai esame visi kūrybingi, tik didžiausia bėda,kad as asmeniskai noriu viską padaryti tobulai ir dažnai nusiviliu savimi.Taip mėgau rašyti eilėraščius , bet seniai to nebedarau, nes atrodo kad nieko gero iš to.Supratau,kad viskas savaip tobula ką sukuriame, nereikia savo kūrybos
lyginti su kitų autorių kūryba
Ačiū, Jums

Oho, kietai! Ten šviečiančios akys? 😮 Aš pats irgi esu kartą kaukę daręs http://on.fb.me/1iSQCu7, bet maniškė tiesiog popierinė.. Plius vargiai kas iš vidaus matosi. Tavo gerai atrodo!

Pirmas dalykas, kurį prisiminiau, tai dar laaabia denai, kai tik vos vos prasidėjo broškių banga, buvau visokių prigaminus ir pradvinėjau dar tada tik prasidėjusiame Blusų turguje mokytojų kiemelyje. Oi senokai tai buvo….

Vau, kątik atradau šį tinklaraštį! Labai įkvepianti paties autoriaus kūryba, kaip tik kažko panašaus reikėjo, nes kurį laiką ant kūrybinės seklumos buvau užplaukęs. Būtinai pavartysiu ir kitus straipsnius. Bet prie progos pasidalinsiu savo kūryba, tiksliau vienu kūriniu, kurį sukūriau visiškai spontaniškai, nuo pradžios iki galo per du vakarus, ir kuriuo pakankamai didžiuojuosi : http://www.youtube.com/watch?v=Fom—Uu8sY

Oho, ačiū už tokį šaunų komentarą! Ir kūrinys tavo super! :)) P.S. O kaip galima nusipirkti/atsisiųsti šį kūrinį? Patiko man jis. 😉

Nežinau ar tekstų vertimas yra labai kūrybiškas užsiėmimas, bet teko išversti knygą iš anglų k., nors nesimokiau to specialiai. Žinoma būtu puiku daryti panašius darbus profesionaliai, bet kai kažkas "viršesnis" sako tau ką ir kaip daryti, dingsta pusė žavesio.

Išties labai faina kūryba, Aiste – pagirtinai daug jos! Tiesa, kodėl lioveisi kurti? 🙂

Pirmas į galvą atėjęs sukurtas dalykas, kuriuo didžiavausi, tai dailės baigiamasis darbas. Gal atliktas ir ne meistriškai, bet sugalvoti kaip išpildyti idėją labai patiko. Ir išbandyti variantus patiko, ir apskritai tai galėjo būti bet kas, smagu kai gali rinktis!