#SielaAkmenyje (42) (Eskizo pabaiga)

365 tekstai fikcija Siela akmenyje
Pamąstymai ir juodraščiai

Dienos tikslas: 1411 žodžiai. Parašyta: 904.

– Sėsk, – tarė ši, o aš klusniai kuo griaučiau atsisėdau, žvelgdama į duris.

Prie šių sėdėjęs Antonio atsistojo ir atsistojo pačiu laiku, nes pro jas veržėsi naujas ugnies pliūpsnis, rodos nukreiptas būtent vidun. Sušukęs, kad yra problemų ties durimis, jis atsargiai užsidėjo savo gitaros likučius atgal ant nugaros, lyg juos labai vertintų ir mylėtų bei iš kišenės išsitraukęs kelis kristalus, šiuos atsargiai švystelėjo pro tarpą. Iš už durų blykstelėjo sprogimai ir kuriam laikui liepsnos liovėsi.

– Nesu niekad šito dariusi, – visai manęs nenuramindama tęsė Rūta, uždėdama man ant galvos puodą ir išsitraukus iš kuprinės laidus, – bet tikiuosi tai suveiks.

„Oho, puiku. Pabūsiu eksperimentinis triušis.”

– Šiška, tavo pulsas labai aukštas – aš jaučiu net per medžiagas visas tavo pulsuojančias arterijas, – tyliai tarė Naoki.

Ir išties supratau, kad tikrai labai jaudinuosi – pajaučiau net kaip prakaito keli lašeliai nusirideno man pažastimi žemyn, taip sukeldami didelį erzulį.

Stebėdama prie panelės palinkusią Rūtą, pabandžiau stebėti savo kvėpavimą. Įkvėpti. Palaikyti. Iškvėpti. Įkvėpti. Palaikyti. Iškvėpti. Kartoti.

Rūta, palinkusi su kažkokiu dar vienu savo prietaisu, išlupo panelės dureles ir įkišusi ten rankas ištraukė raudoną kokono spalvos jo ataugą. Tada prijungusi laidą prie mano galvos, palaikė jį netoliese raudonojo.

Stengiausi sunormalinti savo kvėpavimą, bet jaudulys vis tiek ėmė viršų. Kad ir kiek bandyčiau.

– Primenu. Tavo atmintis, Mietas, YYY, nesvarbu – viskas. Ieškok. Nepamiršk, ko ieškai, gerai? – paklausė ir pakartojo Rūta.

Aš, netardama nė žodžio, linktelėjau galva.

– Ramiai, būk rami, aš su tavimi, – tarė Naoki.

Naoki žodžiai, tiesią sakant, padėjo netgi labiau nei Rūtos. Ir įsikišau žaizdotą ranką į krepšelį – kišenę bei suėmiau Akmenį rankon. Netapo labai ramu, bet tapo ramiau.

„Pirmyn”.

– Tada pirmyn, – tarė Rūta jau savo įprastą frazę bei sujungė du laidus.

– Tikiuosi tai neiškepins tavo smegenų, – išgirdau ją sumurmant prieš viskam nugrimztant į tamsą.

* * *

„…”

– Jeigu nori atrasti savo ateitį, tu privalai pirma atrasti savo praeitį, – tarė vienas balsas iš daugelio girdėtų balsų.

Prieš akis nušvito keli veidai sąsiuviniuose su užrašais „Sukilėlis, mirtis” apačioje.

Kažkokiuose namuose tupėjo katė ir ji miauktelėjus pradėjo glaustytis prie mano plikų plaukuotų, vyriškų kojų.

– Taigi padarykime paprastai – įmeskime Gilę į Areną – vis tai pramoga mūsų Didžiojo Miesto piliečiams bus, – tarė vyriškas balsas būreliui žmonių be veidų prie ovalaus stalo kažkokioje metalo spalvų salėje.

Praskriejo keliolika smulkesnių vaizdų iš gyvūnų bandymo laboratorijų ar gal labiau mėsinėjimo fabrikų, Miesto zoologijos sode.

„Pala! Atgal, atgal, atgal. Minėjo mane!”

Sukaupiau visas jėgas ir pabandžiau grąžinti vaizdą. Ne išmėsinėtų gyvūnų ir jų užkonservuotų dalių, bet tą žmonių pokalbį metalinėje salėje.

Vyras. Salė. Taryba. Miesto Taryba. Į mano mintis plūdo įvairiausia informacija ir žinios – tai Miesto Tarybos pokalbis, kalba vienas jos narių… Nežinia koks, nes saugumo sistemos visus Tarybos narius specialiai paslepia…

„Atmintis. O kas apie atmintį? Mano atmintį??”

Vaizdai pasikeitė, tačiau nieko apie atmintį – tik dar daugiau dokumentų, įrašų, nuotraukų, žmonių veidų, istorijų ir kitokių velnių.

– Mes galime sukurti interneto ryšį visiems pasaulio žmonėms, – iškilmingai kalbėjo vienas žmogus šviesų nušviestoje salės centre ant apvalaus raudono kilimėlio, – tačiau vietoje to kuriame ginklus.

Kažkokia krūva dokumentacijos ir faktų apie kažkokią didelę šalį rytuose kažkokios kitos šalies.

„Atmintis, atmintis… Aš… Miestas…”

– Gilė sužinojo per daug, – kalbėjo viena moteris su savo pašnekovu, iš kurio vietos mačiau vaizdą, – ji išsiaiškino kaip…

Tačiau čia atsiminimas nutrūko ir viskas netikėtai suskilo ir pradėjo plaktis spalvų margalynėje.

„Kas čia vyksta??”

Ir viskas užtemo.

* * *

– Gile, atsibusk! – priešais mane išdygo susirūpinęs Rūtos veidas.

Aš pasimarksčiau ir supratau, kad grįžau į savo pasaulį. Iš Serverio chaoso ir nesuprantamo pasaulio, į kažką labiau suvokiamo. Nors gal ir nedaug.

– Štai, esi! – apsidžiaugė ji ir apsisukusi tuoj atjungė laidus atskirai. Šie net sukibirkščiavo juos atjungus raudonais pliūpsniais.

– Kas… – pradėjau klausti, bandydama suprasti, kodėl ji taip keistai elgiasi.

Ir tada užmetusi akį į duris, supratau. Šios buvo visai išgriautos, o prieš jas stovėjo Antonio ir skalambijo vos viena nata su gitara ir kurdamas skydą vos vos atmušinėjo dalį automatonų smūgių ir bandymų prisispausti paprasčiausia buka jėga.

– Mus prispaudė! – sušuko atsisukusi Rūta. Ji rodos jau prarado savo šaltakraujiškumą, nes tai ištarė tikrai išsigandusi.

– Prispaudė? – nesuprasdama papurčiau galvą. Tik Rūta galvą sustabdė ir nuėmė šalmą. Mano plaukai buvo įsielektrinę ir prisikabinę prie jo, taigi atsistojo piestu paskui.

– Kelkis, greičiau! – pasikišdama šalmą po šonu suriko ji, ištiesdama ranką.

Aš sukaupiau jėgas ir pašokau iš kėdės. Mano kojos buvo tarytum medinės, o galva dar vis buka kaip kempinė.

– Jei manęs reiks, mesk mane nedvejodama, – tarė Naoki.

Prisiminus išsitraukiau jį iš kišenės. Jis švietė ryškiai žaliai, o mano ranka buvo visa net išbalus.

„Turbūt kai buvau Viduje aš jį labai spaudžiau…”

– Blemba po velnių, Gile, greičiau! – atsisukus jau nuo panelės laiptelių suriko Rūta. Jos uniforma buvo dalinai apdegusi ir didžioji dalis jos kišenėlių jau buvo atidarytos ir turbūt tuščios.

Aš trindamasi akis ir smilkinį lipau paskui ją, bet vis tiek atsilikau.

– Greičiau, po velnių! – suriko vėl ji.

„Kur greičiau? Kodėl greičiau? Nuo ko greičiau eiti?? Kiek laiko aš ten išvis viduje buvau??”

Visgi medinėmis kojomis nulėkiau paskui ją. Ši stovėjo netoliese Antonio ir įsimetusi kristalinį puodą, kuris buvo ant mano galvos ir dabar buvo violetinis, nebe pilkas, kažką dėliojo ant žemės ratu.

Automatonai už Antonio skydo ūžė ir trankėsi į jį, visokiausių spalvų pliūpsniais trankydami jo skydą.

Antonio stovėjo apsvilusiu kostiumu ir beveik visai susvilusia gitara. Ir atrodė, kad grojo vos viena styga. Prakaitas žvilgėjo ant jo smilkinių ir tai matėsi net einant link jo iš nugaros.

– Čia, čia, – paragino Rūta į mažų smailų violetinių kristalų dėliojamą ant grindų ratą.

Perlipau vienus jų ir sustojau. Man galva visiškai neveikė, nebuvau tikra, ką man daryti – kalbinti Antonio, naudotis Naoki ar ką daryti…

– Kas dabar? – papurčiau galvą, laukdama Rūtos komandų.

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.