#SielaAkmenyje (21)

365 tekstai fikcija Siela akmenyje
Pamąstymai ir juodraščiai

Dienos tikslas: 938 žodžiai. Parašyta: 952.

Aš atsistojau stabiliau ir permetusi ginklą į dešinę ranką pasiėmiau jį taip, kad būtų patogu mesti.

– Aš neturėsiu kaip iš čia sugerti tavo kraujo, – sušnabždėjo Akmuo.

„Ai taip, tikrai.”

Žvilgtelėjau kairėn rankon. Kraujas pradėjo bėgti tik po kelių akimirkų ir rodėsi, kad Džo visą išbėgantį kraują tuoj sugerdavo.

„Kaži kiek jis kraujo išgeria?”

Bet toms mintims nebuvo laiko, nusprendžiau apie tai Akmens paklausti vėliau. Ištrūkusi iš čia.

– Pasiruošk, – pradėjo vis garsėjančiai rėkdama skiemenuoti Gabrielė, – būti už-do-mi-nuo-ta!

Netikėtai jos dildo pradėjo šviesti raudonai ir ilgėti bei plėstis. Gabrielė stovėjo laikydama jį dviem rankomis, išplėtusi akis stebėdama jo didėjimą ir stovėdama visa išsišiepusi.

„Kas per?? Jis dar didėja??”

Aš atmečiau ranką… Užsimojau ir mečiau į Gabrielę!

Džo sukdamasis sušvito raudonai ir bam! Gabrielė jį atmušė savo kardo smūgiu!

Džo grįžo rankon, o aš surikdama mečiau jį atgal vėl, iš kitos pusės! Tačiau Gabrielė atmušė jį ir šį kartą, visai ignoruodama mano smūgį.

„Kas per!?”

– Aš sakiau. Už-do-mi-nuo-ta! – suskiemenavo Gabrielė, – Pro mano skydą tu nepraeisi. O kai mano įrankis pakankamai išsiplės, aš tave sutriuškinsiu vienu smūgiu!

Gabrielė maniakiškai nusijuokė, o ginklas išties ilgėjo.

„Ką man daryti!?”

Aš nežinojau, ką daryti, kambarys kuriame buvau buvo velniškai mažas ir man jau pradėjo varyti klaustrofobiją. Ir nežinia kaip būčiau išvengusi jos smūgio. Užmečiau akį į duris ir pasileidau link jų.

– Na jau niekur tu iš mano namų neisi, be atsisveikinimo apsikabinimo! – Gabrielė sušuko.

– Atsargiai! – sušuko akmuo tą pačią akimirką.

Bet Džo perspėjo per vėlai. Rimbo kirtis nuėjo per petį ir nugarą.

Sušukau iš skausmo ir kritau žemėn. Ar beveik parkritau, nes tuoj atsistojau. Tačiau Gabrielės kardas, kuris pasirodo buvo lankstus kaip kokia gyvatė tuoj grįžo iš kitos pusės ir vožė dar kartą. Šį kartą per ausį ir visą žandą, palikdamas deginantį skausmą.

„Ne nu po velnių!”

Atsisukau ir įsiutusi sviedžiau Džo per visą kambarį į Gabrielę. Tačiau šį jį eilinį kartą atmušė. Sviedžiau vėl. Atmušė. Vėl. Atmušė. Vėl. Atmušė. Vėl. Atmušė. Vėl. Atmušė. Vėl. Atmušė. Vėl. Atmušė ir nusijuokė. Vėl, jau pradedanti dusti. Ir vėl atmušė.

– Aš tau sakiau gi, kad ne veltui mane priėmė į šį darbą!  Tokias tigres, kaip tu, aš turiu dažnai tramdyti. Manai tu pirmoji tokia!? – nusijuokė Gabrielė man šnopuojant.

– Žinau jos silpną vietą! – netikėtai sušuko Akmuo.

„Ką? Kur?”

– Ką, jau pavargai, mažyte? Norėtum į didžiosios motušės Gabrielės glėbį? – nusišaipė Gabrielė.

– Užsimok kaip įprastai. Bet kai pasakysiu „jau”, mesk mane į grindis. Turėsi būti kairiau sofos, tiesa, – tyliai pradėjo aiškinti man Akmuo.

Aš linktelėjau kelis kartus, nelabai suprasdama, ką būtent ginklas ruošiasi padaryti, bet po perkūnais, gi galima pabandyti. Jeigu tik taip pribaigsiu tą lervą.

– Ką, rimtai? Nori glėbin? – nusistebėjo išpūtusi akis Gabrielė, nuleisdama savo ginklą.

To man ir tereikėjo. Tuojau šokau kairėn, kiek tik galėjau, o tai yra vos vieną žingsnį, ir užsimojau mesti  akmenį į Gabrielę.

– Ah tu melage! – sušuko Gabrielė, pakeldama ginklą atgal ir susiraukdama.

Ir sviedžiau! Ranką iškreipiau taip lyg mesčiau įprastai, tačiau mečiau į grindis.

Džo nušvito mėlynai ir atsimušė nuo grindų per žingsnį nuo Gabrielės… Ir taukšdamas bei skeldamas žalias kibirkštis atšoko atgal į ją! Tik šį kartą tai buvo smūgis ne tiesiai, o iš apačios.

„Taip!”

– Ėsk šitai! – sušuko savo jau firminę frazę Akmuo vardu Džo. Ir vožtelėjo besisukdamas į apatinį Gabrielės žandikaulį.

Gabrielė net pakilo į orą nuo smūgio ir paskriejo stovėdama kelis žingsnius atgal, sušukdama iš skausmo. Tačiau mano smūgis čia nesibaigė, nes Džo tuoj pradėjęs suktis atgal grįžo į mano ranką ir aš jį vėl paleidau. Šį kartą Džo jau niekas netrukdė kliudyti Gabrielės ir šis trinktelėjo vėl pažerdamas žiežirbas tiesiai jai į krūtinę.

Gabrielę smūgis galutinai išmušė iš kojų ir ji visu savo svoriu krito ant nugaros, ant žemės. Jos galva vos per centimetrą nekliudė palangės. Spintose likę indai net sudrebėjo, Gabrielei atsitrenkus į grindis.

– Bwargh! – spjaudydamasi kraujais iškriokė gulėdama ji.

Ant žemės kraujo baloje voliojosi keli jos dantys.

„Man rodos daugiau ji nesipriešins.”

– Aš tau sakiau, kad žaidimų nežaidžiu, – pratariau aš, stovėdama su grįžusiu akmeniu rankoje ir žvelgdama į besiraitančią Gabrielę.

„O, kaip kietai pasakiau!”

– Pribaik ją! – mane netikėtai sušnypšdamas paragino Akmuo, blykstelėdamas raudonai.

„Pribaigt? …Ne, nenoriu…”

– Ne, ji to neverta, – pratariau.

Gabrielės visai nenorėjau pribaigti ar dar tuo labiau žudyti. Kodėl turėčiau tai daryti?

– Bet! – pradėjo prieštarauti Džo, – Ji tarybos narė. Ji viena iš tų, kurie įkišo mane į po Arena esantį tornadą!

– Ką? Taryba? Tave? – nustebau. Gabrielė besispjaudydama pažvelgė į mane, bet rodos ji jau neturėjo jėgų atsistoti ar noro ką dar daryti ir toliau šnopavo bei kraujavo.

– Aš tau nepasakojau? Taigi mane šio prakeikto miesto Tarybos ginklų skyrius prieš kelis ar keliolika, ar bala žino kiek metų sukūrė… – padarė dramatišką pauzę Džo, – …O tada išmetė it kokį daiktą ar šiukšlę į tą prakeiktą ginklų tornadą!

– Tave? – nustebau žiūrėdama į Akmenį. Išties nežinau, kodėl nustebau, nes jokios kitokios jo praeities versijos net nebuvau spėjus sugalvoti, bet, na, tai visgi buvo nauja. Ypač kai tavo pašnekovas yra tavo rankoje.

– Taip, taip, mane! – irzliai suburbėjo Akmuo, – O dabar padarykime tai iki galo! Kas ji sakė tokia esanti – gyvūnų laboratorijos direktorė??

Nelabai supratau, tai retorinis klausimas, ar rimtas.

– …Na, panašiai, – sumurmėjau, bandydama suprast, kuris tai variantų buvo.

– Tai va! – atrėžė jis, – Gyvūnų laboratorijose taigi testuoja gyvūnus ir tikrina, kokias jų magiškas galias būtų galima panaudoti magiškiems kristalams kurti. Tokiems kaip aš!

– Tokiems kaip tu? – nusistebėjau.

Gabrielė nusispjovė ir eilinį sykį prašneko kartu su Akmeniu:

– Tu supranti, kad šią akimirką, kol…

– Taaaip, tokiems kaip aš! Dievaži. Na…

– …tu šnekiesi su savimi, jau atvyksta Tarybos…

– …arba panašiems į mane. Ne tokiems…

– …sargyba, tiesa? – išsiviepė ji kruvina burna be jau kelių dantų.

– …protingiems kaip aš. – pasipūtėliškai atbėrė Džo.

„O Dieve, jie vėl kartu šneka! Nieko nesuprantu!”

Bandžiau vienu metu suvokti abu dalykus, kuriuos sakė abu kalbantieji. Tačiau tai buvo gan sudėtinga. Panašiai, kaip vienu metu galvoti apie tai, kaip išgyventi ir tai, kur apskritai aš šiuo metu gyvenu.

 

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.