Dienos tikslas: 1239 žodžiai. Parašyta: 1254.
„Pasirodo tai, kas maniau yra tikras miškas… O Dieve, aš idiotė.”
– Po velniųųų, – nusikvatojo Naoki, – na ir idėjos mums gimsta. Portalas, po velnių! Portalas!
„O tu Dieve, tai taip daug paprasčiau!”
Išsišiepus prišokau prie jo artyn per kamienines grindis, įšokau į tikro vandens šiek tiek pilną baseinėlį saugodamasi krioklio purslų, kurių ne itin jau ir pavyko išvengti, patraukus už kristalo galo ištempiau iš sienos. Pasukus tada visgi išlupau jį atgal, o keli mažesni kristaliukai išskrido iš atsilupusios kristalinės sienos.
– Dievaži, – sumurmėjau. Buvau visai be žodžių.
„Na ir idėja, kad tai buvo tikra… Dieve!”
– Man įdomu, ką tu pasakysi Babkių šefui ar kaip ten jis dabar vadinasi. – nusikvatojo Naoki delne. – Taigi mes ką tik sugriovėm jo sieną.
– Dievaži, – pakartojus vėl nusikvatojau.
Mano batai, kelnių galai ir džemperio kraštas arčiau krioklio spėjo jau peršlapti iki paskutinių siūlių. Ir aš stovėjau mažam baseinėlyje judančio ir kažkur dingsančio sienoje vandens laikydama savo Akmenį.
O miško horizonto sienoje buvo balta skylė ir ją juosiančios suskilinėjusių kristalų juostos, kreivės ir lūžiai.
– Na, turėsim tuomet pasakyti, kad kažkaip paslydau, – šyptelėjau aš. Šiaip pernelyg gerai dėl savo poelgio nesijaučiau, tačiau jaustis blogai irgi nesinorėjo bei nebuvo reikalo. Taigi jaučiausi tiesiog taip – gėdingai.
Išlipau iš baseinėlio ir papurčiau šlapią rankovę. Nuo šios nubiro keliasdešimt lašų, bet ji vis tiek liko šlapia.
„Na, vis tiek įmesiu tada plaut reiškia…”
– Tu turėsi pasakyti, manęs niekas, išskyrus tave, negirdi, – pataisė Naoki.
– Ai taip… Hm.. O, Džo? – apsižvalgiau aplinkui, ieškodama, kur ta skalbimo dėžė su skyle. Ir štai, ji buvo viename kampe – atrodė kaip skylė oloje, tik.. Na, olose skylės nebūna visiškai apvalios ir neturi apvalių durelių. Bei mygtukų olose.
– Naoki. – kaipmat pataisė mane jis.
– Džo, – neatlyžau. – O… Tai kodėl tave girdžiu tik aš?
Džo kelias akimirkas patylėjo. Jau pradėjau galvoti, kad jis klausimo neišgirdo, taigi pradėjau jau žiotis klausti ar girdėjo arba pakartoti. Bet jis visgi sutrikusiu balsu atsakė.
– O… Aš tiesą sakant pats visai nežinau. Geras klausimas… Gal tai susiję su tuo, kad aš tavo kraują geriu? Tu taigi įkišus savo purviną ranką sūkurin ją pakeliui kažkur įsipjovei, vėjo gūsis turbūt atnešė tavo kraujo čiuršklę iki manęs, o aš iškart pajutęs tai ir atgijęs įsikabinau tau rankon.
„Aha, pamenu… Ir ignoruosiu tą purviną, ji visai nebuvo tokia.”
Žengiau pro vonios duris atgal į kambarį ir apsižvalgiau kokio staliuko. Man reikėjo kažkur pasidėti Naoki, kad galėčiau nusirengti.
– O tau niekas nieko nesakė, kai tave sukū… – pradėjau kausimą, bet neišdrįsau jo pabaigti. Tai skambėjo labai keistai ir nemaloniai.
– Kai mane sukūrė? – tarytum mintis perskaitė jis, – Deja, man tai niekas nieko neminėjo. Mane… Hm… – sumykė jis.
Priėjus užrakinau celės duris ir patikrinau paspausdama rankeną ar šios neatsidaro. Jos neatsidarė. Tada apsisukusi grįžau į vonią ir susiradus bei rankomis apčiuopdama kartai blyksinčią sieną – ekraną radau tikrą atbrailą arba akmenį Naokiui pasidėti.
– Nejauku kalbėti? – po pauzės paklausiau vis dar laikydama jį delne.
– Šiek tiek, – lyg susigėdęs tarė jis. Ir tada energingiau pridūrė:
– Bet aš galiu pasakoti! Mane… Sukūrė laboratorijoje, Miesto Ginklų gamybos skyriuje. Viena didelė komanda. Jie bandė kurti geriausią pasaulyje ginklą, kaip ir visa jų turbūt laboratorijos esmė buvo bei turbūt dar yra.
Atsirėmiau nugara į sveiką sieną netoli durų ir palinksėjau galva klausydama jo. Jis man to nepasakojo.
– Tačiau aš buvau… – kiek vėl susigėdęs akimirką nuskambėjo Naoki, – …Nepavykęs eksperimentas. Aš buvau mąstantis. Na, toks, koks esu dabar.
– Ir todėl tu…? – paraginau jį nutilus. Kažkokių detalių trūko, kad viską suprasčiau iki galo.
– Na, nežinau, ar aš galiu kalbėtis tik su specifiniais žmonėmis TODĖL, kad esu protingas. Gal tai labiau tik kažkas kito. Bet aš, kaip matai, ar tiksliau girdi – su tavimi kalbuosi.
– Aha… Pala, tai neįprasta?- netikėdama papurčiau galvą.
Naoki atsiduso.
– Ai taip, o aš maniau, kad aiškinu tokius elementarius dalykus… Na, taip, tai neįprasta. Joks žinomas kristalas negeba kalbėtis su kitais. Gal yra tokių, bet niekas tokių negamina. O aš kalbu. Aš esu! Esu! – išdidžiai nuskambėjo jo žodžiai.
– Tu esi ginklas, – tarstelėjau. Ir iškart suvokiau, kad tai galbūt nelabai mandagiai galėjo nuskambėti.
Naoki patylėjo.
– Esu ginklas. Tiesa. Bet esu ir asmuo… Gile, kas aš tau labiau, – netikėtai paklausė jis, – ginklas ar asmenybė?
„Tai turbūt asmenybė?”
Šiek tiek pagalvojau.
– Asmenybė, turbūt? – nebūdama tikra, ką jis nori išgirsti labiau, atsakiau.
– Ačiū, – švelniai tarė jis, – jau akimirką pagalvojau, kad tu būsi tokia, kokie buvo tie Tarybos nariai… Šie išsigimėliai pamatę tai, kad jėgas aš gaunu tik gavęs žmogiško kraujo (na, ir nedaug jie kraujo ant manęs bandė, daugiausiai dažniausio, nes žmogiškas kraujas buvo vienas dažniausių jų laboratorijose) ir paskaičiavę, kad tai neapsimoka masinei tokių kaip aš gamybai.. Mane išmetė į netinkamų ginklų šiukšlyną po Arena. Tą sūkurį. Brrrr.
Naoki net juodai pakeitė spalvą ties šiais paskutiniais žodžiais.
„Jam turbūt labai nepatiko ten būti?”
– Kiek laiko tu buvai tam sūkuryje?
– Nežinau, – atsakė jis. – Gal kelis mėnesius. Gal metus. Gal net kelis metus… Pirmas dienas aš maniau, kad jie mane ten išmetė tik laikinai ir kad tuoj apsigalvos bei iškels… Arba kuris iš dešimčių ir šimtų praeinančių ir negrįžtančių kovotojų mane paims… Tačiau nieko. Niekas negrįžo, niekas manęs ir nepaėmė, nes vis dar buvau sūkurio kažkur pačiam centre, kurio niekas nebūtų pasiekęs. O laikas ten bėga… Labai lėtai.
Naoki visas pilnai bene pajuodavo, jame tik probrėkšmiais švietė rausvos ir pakaitomis žalsvos juostelės bei bangelės.
„Jo, nekas… Nekas tikrai…”
– Užjaučiu, – pratariau. Daugiau nežinojau, ką daugiau pasakyti ar kaip jį nuraminti. Jį paglostyti ar ką, velniai žino, padaryti?
– Tai štai… Testavimo metu laboratorijoje pasirodė ir tai, kad mane girdi tik vienas asmuo. [[Tik niekaip niekas nespėjo susieti, kaip jis susijęs]]. Iki dabar – taigi akivaizdu, visi, kurie su manimi bendravo, jie gi buvo davę man kraujo…
Naoki vėl pradėjo atgauti savo natūralią rausvai žalsvą spalvą. Taigi jį padėjau ant atbrailos ir pradėjau nusirenginėti šlapius drabužius. Gerai, kad man jau prieš ateinat į celę su Antonio užsukome antrą kartą pas gydytoją, kuris man sutvarkė bei nuėmė tvarsčius ir aptepė kažkokia smirdančia, odą klijuojančia mase. Ši, sakė, ją suklijuos, tačiau dvokia per visus drabužius. Meh.
– Tai irgi buvo nelabai gera mintis ar savybė masinei gamybai, pasirodo. Saugumas, šizofrenija ir dar kažkas – tokios frazės tada buvo svaisčiojamos. Įsivaizduoju, kad tą patį kalbėjo ir jų valdžia, – juodos spalvos pliūpsnis vėl perėjo per Naoki.
– O… Kaip tu išvis toks atsiradai? – paklausiau jo, nusirengus viršutinę drabužių dalį – džemperį – ir šį įgrūsdama skalbyklės skylėn.
– Koks? Kaip pavidalas ir kiautas ar kaip asmenybė? – perklausė jis atgalios švystelėdamas geltonai.
„Tai kaip pavidalas tai aišku, turbūt kaip ir visi kiti kristaliniai daiktai visur…”
– Kaip asmenybė? – atsirėmusi į sieną ranka timptelėjau kelnes žemyn.
– Na, nežinau… – sumurmėjo jis, – aš tiesiog ėmiau ir atsiradau. O kaip atsiradai tu, kaip asmenybė?
Sustojau vidury viso kelnių movimosi manevro ir atsistojusi pagalvojau.
„Na, tiesiog atsibudau.”
– Na taip, – palinksėjau pritardama, – tiesiog atsidarau. Atsibudau po Arena ir tiek. Esu dabar.
– Tai va, – lyg ir laukęs tokio atsakymo pakartojo Naoki, – ir tikiu, kad visiems taip. Niekas neatsiranda galvodamas, kad jis yra kažkoks nepilnas ir jam dar tik reikia atsirasti. Kažkaip manau, kad visi atsiranda jau tikėdami, kad jie yra pilni. Aš irgi atsiradau toks. Kaip ir tu, matau.
Palinksėjau patempus lūpą pritardama Naoki ir kadangi jokių kitų klausimų jam nesugalvojau ėmiau toliau nusimaudinėti kelnes. Šias irgi įmečiau skalbyklėn. Likau visai nuoga. Tik gerai tai, kad visai nebuvo šalta – nors keli krioklio pursliukai pasiekė ir mane, bet jie buvo labai šilti. Maloniai!
– Uždaryt ir spaust mygtuką, sakė? – paklausiau priešais skalbyklės skylę dirbtinėje oloje.
– Taip, teisingai, – atsakė Naoki ir tuoj pridūrė:
– Prasiplauk ausis, kad po to kitą kartą nereiktų klausti, gerai?
Prunkštelėjau ir trinktelėdama uždariau dureles, kurios tyliai krustelėjo. Tada paspaudžiau mygtuką ir pasigirdus labai tyliam ošimui išsitiesiau.
– Gerai, be abejo. Tave gal irgi reikėjo išplauti kartu su drabužiais?
– Oi taip, aš labai mėgstu vandenį, – sarkastišku balsu atsakė jis.