Istoriją apie benamį: „Virš manęs vėl tos su*istos lubos“

#365 tekstai #fikcija
Pamąstymai ir juodraščiai

Dienos tikslas: 252 žodžiai. Parašyta: 262.

Ehh… Atsibudau ir virš manęs vėl tos supistos lubos. Pilkos, vietomis nuvemtos gipsą ir dulkes ryjančio pelėsio spalva. Ir primenančios man, kur esu.

Tuk, tuk, tuk, tuk, tuk!

Į duris kažkas energingai pasibeldė.

– Gedai, bliaat!, – užkriokė pažįstamas vyriškas balsas, – Tu vėl ten įlindęs? Lįsk lauk, tai privati teritorija!

Su paskutiniais jo žodžiais pasijutau, lyg mano galva sprogtų iš vidaus. Tai nebuvo didis pasikeitimas – jau nuo pat atsibudimo prieš kelias akimirkas tai jaučiau, tačiau galbūt tik dabar skausmą suvokiau…

– Gedai, tai paskutinis kartas. Šiandien dar gali išlįsti, o rytoj šią griuveną griaunam! Euroremontas,- nusijuokė to paties balso savininkas Algis.

Supistas Algis. Aš čia gi tik laikinai miegu – ir nejau jam skauda, kad šis buvęs sandėliukas biškį ilgiau pastovės? Jam ką, taip niežti viską išgriaut? Gal tuomet tegu ir savo namus nugriauna??

Jau išsižiojau jam atrėžti kažką bjauraus. Bet visgi užsičiaupiau – nachui, nesiruošiu dar kartą jam to kartoti, kad jis toks. Atsikvėpiau, apsiverčiau ant šono, nusisukdamas nuo rudų, sienoje kreivai stovinčių, durų ir kietai užsimerkdamas.

Užsimerkimas nepadėjo pašalinti galvos skausmo, bet nieko – svarbu, kas tas A… Silas atsiknistų. Bent šiandien. Vėliau kaip nori, bet tegu.

– Nu ir eik tu šikt,- suriko Algis, – jei ryt būsi, griausim su visu tavim viduje.

Pasigirdo vienas stipresnis gaudus smūgis į duris – turbūt spyrus – ir tuomet sušnarėjo žolės Algiui vis tolstant Algiui tolyn.

Atsikvėpiau.

Vėl atsiverčiau ant nugaros, pasitaisiau adialą, kuriuo buvau apsisupęs ir vėl pažvelgiau į pilkas, vietomis žalsvas ir bjaurias lubas. Tai man priminė mano gyvenimą šiuo metu.

Sukandau dantis ir vėl kietai užsimerkiau. Galvos skausmas nesiliovė. Įkyrios mintys taip pat.

Ar kada tai liausis?

Prasigėręs,
Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.