Štai, kokios merginos mane traukia… Ir nejaugi aš nenormalus?

#365 tekstai #fikcija #meilė
Pamąstymai ir juodraščiai

Dienos tikslas: 209 žodžiai. Parašyta: 617.

Jau nuo pirmosios nakties, kai man atsistojo mažasis draugelis, aš turiu svajonę.

„I had a dream“, kaip sakė, Martinas Liutheris Kingas.

…Tik priešingai nei Martinui – tai buvo sapnas tiesiogine prasme.

Nepamenu, ką aš sapnavau pirmą kartą, tačiau veikėjos sapnuose kartojasi. Nebūtinai tos pačios, bet visos panašios savo išvaizda ir veiksmais.

Viename iš jų aš sapnavau merginą ant Žilinsko paveikslų galerijos laiptų Kaune. Tai buvo raudonplaukė mergina, kuri, rodos, skaitė knygą. Po to išsitraukė fotoaparatą, nupyškino kažkaip Kauno centre atsiradusius rokoko architektūros ženklus.

Kitame – tai buvo trumpaplaukė blondinė plonytė mergina, žaliomis ar mėlynomis akimis, aukštielninka gulinti pievoje ir stebinti debesis. Ji juokėsi, o aplinkui žydėjo pienės.

Trečiame – tai vėl buvo raudonplaukė, kiek ilgesniais plaukais, daugmaž iki pečių – tai buvo mergina bibliotekoje, sustingusioje laike.

Kuo šie sapnai panašūs?

Akivaizdu: visos tos merginos buvo šiek tiek berniokiškos.

Šiek tiek kaip aš ir šiek tiek ne visai. Jos buvo drąsios merginos, nebijojusios būti kitokiomis. Tik po dešimties metų pastebėjau šiuos panašumus.

Bet štai, kas man įdomu – ar mano sapnai normalūs?

Taip, esu narcizas. Ir esu mėgėjas galvoti. Sudėjus tuos du dalykus – mėgstu galvoti apie save. Save lyginti. Save analizuoti. Save tikrinti, ar dar galutinai neiškritau iš žmogiškumo ribų.

Žmonės, iš esmės, yra paprasti gyvūnai.

Sukurti dauginimuisi. Sukurti plėtimuisi. Kaip virusai, mes norime plėsti savo valdas ir padaryti kuo daugiau savęs kopijų. Kuo daugiau. O „roplio smegenys“ – primityviausios ir žemiausios, genais paremtos, išgyvenimui skirtos, smegenys stengiasi visą tai išpildyti.

Jos pastebi paprastus dėsningumus: vyrai, turintys galios, gali apginti šeimą. Moterys, turinčios didelius papus ir užpakalius yra vaisingos. Vyrai su raumenimis ir dideliais peniais taip pat gana vaisingi. Moterys ilgais plaukais sveikos ir išgyvens iki vaikų atjunkymo momento.

Ir roplio smegenys valdo mūsų jausmus. Daugeliui vyrų ir moterų, ypač paauglystės momentu, tai labiausiai dominuojančios smegenys.

Kaip manai, kodėl paaugliai vaikinai tuo metu vien apie papus ir katytes (ne gyvūnus) kalba, imituoja sekso garsus ir kitaip ieško sau genetiškai tinkamiausios partnerės? Kodėl paauglės merginos noriai demonstruoja savo krūtines ir kraipo bei trina savo užpakalius, visiškai pasąmoningai rodydamos, kad jos pasiruošusios?

Visa tai turi paprastą tikslą: kuo greičiau, kuo efektyviau ir kuo sėkmingiau pratęsti žmogišką giminę. Negražūs individai yra silpni, todėl jie neverti išlikti. Gražūs yra stiprūs, todėl skirti išlikti.

Ir štai čia kyla klausimas… O kodėl aš mėgstu merginas, kurios, atrodytų, nei vaisingos, nei geros vaikų augintojos? Juk mano sapnuotos merginos (ne, ne logiškai išmastytos, o tų pačių roplio smegenų sufleruotos) buvo… Net ne moteriškos?

Jos neturėjo didelių papų (mano didžiausi fantazuoti buvo išties, rodos, „vidutinio“ dydžio. Man atrodė milžiniški). Jos neturėjo didelių galinių bamperių. Jos nebuvo ilgaplaukės. Ir nebuvo panašios į mano mamą. Ar kad ir kaip Freudas ten mąstė.

Prisipažinsiu, aš visai nenutuokiu, kodėl merginos man patinka tokios, kokios patinka. Visiškai to nesuprantu. Net dabar rašau šį pamąstymą tikėdamasis prieiti logišką išvadą, tačiau man nepavyksta.

Štai galvoju – aš niekada nebuvau tas vaikinas, kuris fantazuotų, kaip eis ir ištratins pirmą papuolusią merginą. Ne todėl, kad mane kas taip auklėjo ar panašiai (abejoju, jog to įmanoma išmokyti), o turbūt todėl, kad visada buvau pilkai aseksualus. Toks, kuris, kol nepažįsta žmogaus, negali realiai įsivaizduoti akto.

Tačiau kuo tai susiję su mano moterų skoniu? Kuo? Kur logika? Aš jos nematau. Ankščiau buvau mėgstantis galvoti ir gan uždaras paauglys. Ar tai kuo susiję? Neatrodytų.

Taigi, štai mano klausimas ateičiai – kodėl man patinka tokios merginos, kokias aš sapnuodavau būdamas paauglys… Ir su kokiomis dabar jau logiškai bandau susipažinti?

Ar tame yra logikos ir mano roplio smegenys tiesiog skiriasi nuo daugumos smegenų? O gal aš koks išskirtinis individas, pasmerktas mirti? Galbūt mano roplio smegenys mane veda į išgyvenimą kaip kokio tikrojo genties vedlio? O gal aš kuriu naują žmonių gentį, kuri turės įveikti tuos, kuriems patinka standartai?

Evoliucija ir genai – tai velniškas narkotikas. Nuo pat paauglystės to nesuvokiu.

Apmąstantis seksualumą,
Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.