Dienos tikslas: 1397 žodžiai. Parašyta: 1399.
…Ir, pasiekęs ugnį, daugmaž toje vietoje, kur baigėsi skydas, pasisuko iki kitos sienos, taip skriedamas skersai.
Naoki sukeltas sukimasis sukėlė tornadą. Stebėjau tai išpūtusi akis. Ir aš net išgirdau, rodos, Antonio švilptelint.
„O Dieve, man reikia jo dažniau klausyti!”
Ugnis įsisuko aplink Naoki ir kilo link lubų, ant kurių paliko juodas ir rudas karščio bei suodžių dėmes. Beveik iš karto automatonai tuoj liovėsi leisti ugnį, turbūt pamatę, kad tai neveikia.
– Trauk! – sušuko Naoki iš ugnies kamuolio.
Ir aš po akimirkos trūktelėjau Naoki artyn vėl šiuo aklai pasitikėdama. Naoki išsprūdo iš ugnies sūkurio, o šis, netekęs savo sukimosi šaltinio išsiskaidė ore ir blykstelėjęs kaipmat dingo dabar jau pasmirdusiam ore.
Ugnies pliūpsniai vos nenudegino man antakių ar galbūt tai ir padarė. Nežinau. Ir laisvąja ranka prisidengiau nuo ugnies.
Naoki sukdamasis taip grįžo rankon, kad šios vos neišsuko atgalios.
– Aooh! – sušukau iš išgąsčio, nuostabos, nusistebėjimo ir viso netikėtumo kartu. Paskaudo rankos raktikaulio sąnarį, kai Naoki užlaužė ją atgal.
Tačiau jis tuoj grįžo kiton pusėn ir susiraitęs susisuko virve vėl prie rankos. Visa nuo ugnies buvo tiek įkaitęs, kad net džemperio rankovė ne tai kad praleido karštį, bet ir pradėjo rūkti bei smirdėti degančia guma.
– Šaunuolė! – išgirdau Rūtos balsą už savęs. Ne itin nustebusį, kaip ir ankščiau, tačiau tik turbūt nuoširdžiai sakantį komplimentus.
– Oho! – prašneko vėl moters balsas,- O tu nemažai išmokai, Gile.
„O Dieve, aš prisimenu! Taigi ji kalbėjo su manimi akimirką apačioje Arenos, kai aš ištraukiau iš sūkurio Naoki!! Tai tas moteriškas balsas!”
– Kas tu!? – sušukau balsui.
Antonio sugrojo vėl kelias natas gitara ir skydas vėl atsinaujino. Liūtis iš sienų liovėsi, tačiau kelio iki antrų durų dar buvo.
– Judam, judam, – kažką spaudinėdama savo akmenyse tarė Rūta ir mes toliau pajudėjome atbulomis iki durų. Automatonai iš lėto sekė paskui ir neatsiliko.
– Ne tavo nosiai, išdavike. – nusijuokė balsas. – O ir tuo labiau, katės urvuose pelės ilgai neišgyvena, kad joms būtų verta atskleisti visą istorijos siužetą, lyg prastoje knygoje.
Balsas nusijuokė vėl savo kimiu girgždesiu. Žvilgtelėjau už mūsų. Iki durų dar liko keliasdešimt žingsnių.
„Ką mes darysime, kai pasieksime duris ir mus prirems prie jų ta nesibaigianti minia automatonų?”
– O žinai, gi galėtum, – tarė balsui atsisukęs Antonio už mane.
„Jis gi turbūt nukreipia dėmesį, kol Rūta ką sugalvos. Labai tikiuosi, kad tai yra tiesa!”
– Na, galėčiau, bet ar turėčiau? – gudriai pasaldinus savo kimų balselį paklausė moteris. Kažkur tarp jos žodžių pasigirdo kažkoks brūkštelėjimas – lyg puoduku kas būtų pervažiavęs stalą. Ir tas garsas, atrodė, nuskambėjo kartu su jos balsu, o ne čia kažkur tarp mūsų.
Rūta tuo metu apėjo Antonio ir įsiterpė tarp jo ir manęs, einančios atbulom.
– Kai pasakysiu „Pirmyn”, apsisuksim… tiesiai… duris, – tarė ji pašnabždomis, tačiau kai kurių jos žodžių neišgirdau, – papurtykit galvas… supratote.
„Kai pasakys pirmyn, tada apsisuksim ir bėgsim link durų… Turbūt. Šūdas, negaliu gi klausti nieko!”
Toliau išlaikydama lėtą žingsnių tempą atbulomis papurčiau galvą.
– Eeee… – pirmą kart mačiau sutrikusį Antonio. Šiam turbūt buvo sudėtinga vienu metu galvoti du dalykus ir atsakyti kažkaip abiems vienu metu. Visgi jis papurtė galvą ir nusijuokė:
– Ne, neturėtum. Mes gi tik pelytės. Bet gi galėėėėtum. Tavo norai apriboja viską.
Iš garsiakalbių pasigirdo siurbtelėjimas.
„Dievaži, ji ten geria kavą ar arbatą, kol spendžia mums spąstus??”
– Tai va, norai, norai… – atsiliepė po pauzės moteris, – Deja, aš nenoriu. Bet žinot, noriu kito dalyko. Man patiko tavo, Gile, triukas su tuo akmenėliu, ar ką ten turi, ir ugnimi. Ką pasakytum, jei ugnies būtų daugiau?
„O Dieve! Ne!”
Sienos ūžtelėjo ir jose atsidarė dar daugiau eilių skylių, beveik per visą mėlynai mirgančią sieną. Ir po akimirkos jos praėjo šviesti geltonai.
– Jo, tai daugiau, nei man patiktų, – sumurmėjo Naoki.
„Oh tu pekla su violetiniais pekliukais!”
– Pirmyn! – sušuko Rūta.
Ir jos šūksnis buvo vos ne išsigelbėjimas man, nes aš visai nenutuokiau, ką būčiau dariusi, jei ji nebūtų to sušukusi.
Tučtuojau kaip sutarta apsisukau ir pasileidau link durų, kurios buvo dabar jau vos už kelių žingsnių už mūsų. Ir džiugu – išgirdau rodos teisingai Rūtos žodžius pirmai, nes Antonio pakartojo mano manevrą ir bėgo šalia, o priekyje mūsų Rūta iškėlus viršun kažkokį violetinį pailgą kristalą.
Sienos skylėms dar vis kaistant, Rūtos rankose kristalas sušvito akinančia šviesa ir pliūptelėjo kamuolį energijos priekin į duris.
Ir mums esant per daugmaž dešimt žingsnių iki durų, atsitrenkęs į jas įlaužė jas priekin, palikdamas mažą tarpą tarp durų.
– Ei! – pasigirdo nustebęs moteris šūksnis.
– Į tarpą, greičiau! – sušuko Rūta, bėgdama pirmoji. Tačiau sakyti to nereikėjo, nes skylės sienose jau rodos pasiekė švytėjimo epogėjų.
Rūta šmurkštelėjo pro tarpą ir durys, rodos, lyg sujudėjo. Tačiau neturėjau laiko kada galvoti, taigi bėgau šalia Antonio. Prie pat durų išbėgau priekin jį aplenkdama ir šmurkštelėjau paskui pro duris.
Ir daugmaž tą akimirką sienose skylės liovėsi švytėti… Ir pliūptelėjo su milžiniška ugnies banga.
Antonio šoko paskui paskutinis, sušukdamas iš skausmo. Ugnis rodos spėjo pasivyti jį ir jo nugarą.
O durys, šlumšteldamos pagaliau užsivėrė. Jose liko mažas plyšys, pro kurį plūstelėjo ugnis ir matėsi liepsnos viduje koridoriaus, tačiau spėjau atšokti atgal.
Antonio krito ant grindų ant kelių, trankydamas sau per pečius ir pakaušį. Šis rūko kaip velniai. Rūta tuoj prišokus padėjo jam užsigesinti, kol aš nesugalvojau dar, kaip į tai visą sureaguoti.
– O Dieve, mes dar gyvi! Tai neįtikėtina! – sušuko Naoki.
– Kalbėk už save! – suirzus ir nežinodama, ką daugiau pagalvoti, stebėdama besitapšnojantį Antonio sušukau jam atgal. Pamiršus, kad jį tik aš viena girdžiu.
Rūta pažvelgė į mane akimirką, bet turbūt pagalvojusi, kad jai pasigirdo, vėl palinko prie Antonio.
– Mano gitara! – sudejavo jis, nekreipdamas dėmesio į savo rūkstantį pakaušį ir pečius, ir nusimesdamas priešais save savo gitarą. Ši buvo visa pajuodusi ir vietomis smilko, o jos stygos buvo išsilydžiusios.
– Oho, – prašneko vėl moteris iš kažkur aukštai. Žvilgtelėjau, kur tai nuskambėjo viršuje…
…Ir sustojau išsižiojusi. Mes patekome į milžinišką raudoną salę, kurios viduryje kabojo kažkas panašaus į didelį kokoną, tik padarytą iš kristalinės akmenų medžiagos. Link kokono vedė laiptai iki kažkokios konsolės, tačiau aplinkui visur kokoną – tik plynos, panašios į kokoną medžiagos, raudonos grindys. Salės sienos buvo tokios pačios. Visa tai sudarė įspūdį, lyg tas kokonas, tai gyvo organizmo dalis.
„O Dieve, kas tai!?”
– Dink iš čia, – tarė atsistojusi ir atsitiesusi Rūta, pažvelgusi irgi aukštyn į ten, iš kur sklido garsas.
Ji išsitraukusi iš kišenės iškėlė žydrą akmenį ir jį sutraiškė pirštuose. Kad ir kur buvęs garsiakalbis sutreškėjo ir nutilo, moters balso nebesigirdėjo.
„Ką ji padarė? Ir pala, ne, kur mes??”
– Antonio, tau viskas gerai? – kreipiausi į jį. Ir tada pridūriau, Rūtai rodydama nykščiu atgal į raudoną kokoną:
– Ir kas ČIA?
Šie du atsakė vienu metu:
– Ne, mano gitara! – sudejavo Antonio, akivaizdžiai nesupratęs mano klausimo.
– Tai Serveris, – ramiai paaiškino Rūta, nusipurtydama žydrus kristalo gabaliukus žemėn.
„Ne apie gitarą klausiau. Ir, o Dieve, Serverius aš įsivaizdavau visai kitaip! Daug nuobodžiau, visų pirma!”
– Eime, neturime daug laiko, – tarė Rūta, praeidama pro stovinčią mane link Serverio panelės.
Tačiau aš likau stovėti, žiūrėdama tai į Antonio, tai į plyšį duryse, tai į Kokoną. Ir neapsisprendžiau, ką daryti dabar. Jeigu mano smegenys turėjo saugiklį, tada jį vėl išmušė akimirkai.
– Eime, greičiau! – atsisukus paragino mane vėl ji, – Antonio susitvarkys pats, o tu nenori to, kad ir kas ateis paskui. Mes ir taip turėsim pasinaudoti planu B ar C pabėgimui, nes A – pilnas ugnies ir robotų.
Aš pašokau iš vietos ir ristele pribėgau iki Rūtos einančios iki Serverio.
– Ką man daryti reikės? – paklausiau bandydama užlaužti galvą ir pamatyti Kokono viršų, bet jis paprasčiausiai buvo toks milžiniškas, kad šio nelabai matėsi. Matėsi tik smailėjančios raudonos kokoninės lubos.
Pats Kokonas švytėjo raudonai ir tarpuose vis sublyksėdavo. Jis pritvirtintas šimtų įvairiausių kristalinių juostų ir galbūt virvių nuo aplinkui jų esančių sienų skriejo ore ir nejudėjo, tačiau švytėjo.
– Čia. Yra. Daug kristalų. – konstatavo Naoki, – Ir man toks jausmas, kad tai nėra patys švariausi ir moraliausiai sukurti kristalai pasaulyje… Toks dydis… Ir jo paskirtis..!
„Ką jis turi omenyje? Nemoraliausias? Ar jis sako, kad šiam kristalui sukurti buvo panaudota kažkas labai nemoralaus?”
– Tau reikės šio dalyko. – nusimetusi kuprinę nuo pečių, šią atsargai padėjo ant žemės ir atsidarius ištraukė plokščią pilką kristalinį puodą, – Jį užsidėsi ant galvos. Tada tave prijungsiu. O tada tau tereiks tik daug galvoti apie savo atmintį, save, savo vardą, Miestą, YYY, ginklus ir panašiai.
„Eeee… Gerai…”
– Ir eikš greičiau. Kai tave prijungsiu, aš eisiu bandyt kaip sutvirtint duris, nes jie tuojau jas pradės laužyti. Dėka mūsų įsiveržimo, jos neturėtų taip lengvai atsidaryti – bet tarpas yra ir kol durys turi vyrius, tol jas yra įmanoma atidaryti.
Aš įsikišau Naoki į savo krepšelį, perbraukiau pirštu kelis kartus per sausai iščiulptą ir tvarkingai sukrešėjusį pjūvį delne, ir pasekiau paskui ją ant konsolės.
Ši turėjo vieną kėdę, krūvą nesuprantamų ekranų ir visą galybę visokių mygtukų.