Dienos tikslas: 754 žodžiai. Parašyta: 759.
– Nuostabi kova! – pasigirdo sodrus pranešėjo balsas per visus arenos kristalus-garsiakalbius – Nuostabi! Ar man pritariate!?
Minia suklykė iš džiaugsmo ir energijos. Lukas neatsiliko.
– Tuomet gerai, nes šiandienos žaidynės dar nesibaigė! – minia vėl suūžė – Nes jums turime išskirtinę kovą. Ar norite ją pamatyti dabar pat!?
Minia suklykė vos ne dvigubai garsiau. Nežinau, kaip tai įmanoma, bet pasirodo – įmanoma.
– Tuomet pristatau jums kovą tarp vienos moters… – pradėjo vedėjas ir padarė dramatišką pauzę, – …Ir mūsų šios dienos jau trečią kartą čempiono, Ovidijaus Trešniausko [[Ovidijus dažnai spjaudo kauliukus?]]!
Viena figūra – Ovidijus, pakilo iš nugalėtojų aikštės, pagriebė savo kristalinį kūjį, nusimetė savo apsiaustą ir užšoko ant transporto kristalo, kuris dar net nebuvo spėjęs priskristi iki aikštelės. Minia džiūgavo, nes ne kiekvienas kovotojas drįsdavo TRIS kartus dienoje rizikuoti savo gyvybe dėl pinigų ir kristalų.
– Na, apie Ovidijų jūs jau žinote ir patys, – nusijuokė pranešėjas per garsiakalbius, – taigi, leiskite papasakosiu apie moterį, kuri tuoj stos priešais jį!
Akies krašteliu pamačiau, kad virš arenos praskrido dar keli kariniai automatonai, bet jau nebekreipiau į juos dėmesio. Arenoje tuoj prasidės Žaidimas.
– Ši mergina buvo Miesto Tarybos narė… Tačiau ji drįso tiesti ranką į mūsų Didžiojo miesto Šulinį ir jo galią! – pranešėją pertraukė įsiutusios minios šūksniai, taigi jis palaukė kelias akimirkas ir dar entuziastingiau tęsė, – Taigi Mūsų didžioji Taryba pašalino šios moters atmintį ir atidavė ją Žaidimui. Jeigu ji laimės – bus ištremta į kitą Pasaulio galą. Jeigu pralaimės – jos siela bus ištrinta nuo šios žemės paviršiaus.
Minia suriaumojo. Lukas šalimais vėl mosikavo rankomis beveik kaip malūnas. Gerai, kad dabar jo nematė nei viena mergina, kurią jis vakar bandė sužavėti klube, nes dabar tikrai jos nebūtų norėjusios su juo bendrauti. Nusijuokiau.
– Taigi… Pristatau jums… Gilę, eks miesto Tarybos narę!
* * *
Grindys virpėjo ir dundėjo, keldamos mane aukštyn. Pažvelgiau į mane įsikabinusi daiktą, padarą, kristalą ar nežinia, kaip jį kitaip pavadinti. Jis blyksėjo raudonai ir tabalavosi į visas puses.
– Leisk man įšokti į tavo ranką, – tarė jis.
Nudelbiau jį žvilgsniu, apsižvalgiau į aplinkui žemyn slenkančias sienas ir visgi nusileidau. Nors mano ranka spėjo apibėgti kraujais, nuo pirštų iki kažkur po juoda drabužio rankove, pats kraujavimas, rodos, liovėsi.
Taigi, pasilenkusi timptelėjau siūlą, apsivijusį ranką… Ir jis staiga pradėjo pats vyniotis ir įsisupęs įšoko delnan bei vėl ryškiai nušvito raudona šviesa.
– Mmm! – sumykė lyg iš malonumo akmuo.
– Kas tu toks? – vis dar susierzinusi paklausiau. Sau pačiai nuskambėjau ramiau ir užtikrinčiau, nei jaučiausi. Aplinkui dundant žemei, garsėjant paslaptingam ošimui ir keliaujant nežinia kur, buvo sunku išlikti ramiai.
– Aš esu Naoki Goro Tišimura Kamato Tajama!
„Tai nieko neatsako.“
– Ne… Ta prasme, kas per daiktas!? – atitraukus rankoje jį nuo savęs pradėjau apžiūrinėti.
– Esu Naoki Goro Tišimura Kama… – vėl pradėjo akmuo, tačiau spėjau jį pertraukti.
– Ne, ta prasme… Kas tu per DAIKTAS? – pakartojau pabrėždama paskutinį žodį tiek, kad turbūt ir idiotui būtų aišku, kad ne vardo klausiu.
– Na tai ir esu Naoki Goto Tišimura Kamato Tajama! – išpyškino tas atgal.
Atsidusau ir suspaudžiau jį stipriau rankoje. Šį kartą kristalas nebuvo minkštas kaip Jokūbas, labiau kietas, tvirtas ir kampuotas, kaip ir buvo galima tikėtis žvelgiant į jo išvaizdą.
– Ei, ei, liaukis spaudusi, kūtvėla!
– Tu juk žinai, ko klausiu, ar ne?
Akmuo nusijuokė ir atleidęs savo siūlą šiek tiek atsivijo nuo mano rankos. Dabar pamačiau, kad jo šonuose buvo griovelis, į kurį tas siūlas ir sulysdavo ir turbūt susisukdavo. Visgi trumpą galą jis užmovė man ant rankos, tačiau tam kol kas nesipriešinau.
– Aišku, kad žinau, durne tu, – nusijuokė jis vėl pašiepdamas.
– Ei! – sušukau vėl jį šiek tiek paspausdama, – Aš ne durnė! Tu pats toksai!
Akmuo nusijuokė.
– Gerai, gerai. Esu aš tavo ginklas. Ir pažvelk aukštyn, man rodos tau manęs prireiks. Labai prireiks.
„Ką?“
Pažvelgiau aukštyn. Ir išties, gelsvą šviesą pradėjo keisti balta… Ir viršuje matėsi kažkas balto ir šviesaus. Girdėjosi kažkoks kažką neaiškaus kalbantis vyriškas balsas ir tai sumažėjantis, tai padidėjantis ošimas.
Tvirčiau sugniaužiau Akmenį, nes tai buvo vienintelis daiktas, kurį turėjau. Ir Akmens šiluma bei kietumas suteikė šiek tiek tvirtumo.
Pajaučiau, kad vėl pradedu prakaituoti.
* * *
Kuo aukščiau viršun, tuo daugiau šviesos plūdo į mano skylę, kuri, kaip dabar supratau, buvo didelis liftas į nežinia kur. Pagaliau pradėjau matyti ir slenkstį viršuje, prie kurio kilau. Ir, pasiekus beprotiško ošimo lygį, pagaliau pamačiau kažką viršuje. Sieną… Pastatą… Bokštą… Kažką!
„O Dieve, kur aš esu?“
– Laikyk mane, – ramiai pasakė Akmuo. Tačiau man to sakyti nereikėjo, jau ir taip buvau į jį įsikabinusi. Vis dar nežinojau, ką laikau rankose, bet aišku, kad tai bent jau tvirta. Gal, jei prireiks, kam nors praskelsiu galvą.
– Taigi… Pristatau jums… – išgirdau vyrišką sodrų balsą, tačiau minia perrėkė viską, ką jis sakė vėliau ir todėl nesupratau, ką jis pristatė. Akmuo rankose blykstelėjo.
Aikštelė po manimi toliau dundėjo, o aš vis dar kilau aukštyn.