Kada beprotiški iššūkiai tampa beprotiškais? Kinkų drebinimo dažniai

#365 tekstai #drąsa #fikcija
Pamąstymai ir juodraščiai

Dienos tikslas: 207 žodžiai. Parašyta: 231.

Štai du klausimai: a) Kada iššūkis tampa beprotišku? Ir b) Kada beprotiškas iššūkis tampa pernelyg beprotišku?

Kaip tau atrodo? Kur slypi ribos tarp įpročių, paprastų veiksmų ir „Dieve-padėk-ne“ iššūkių? Ar gali būti, jog vieno virtimas kitu geriausiai apibūdinamas tavo kinkų drebėjimo dažniu?

Štai pavyzdžiui:

1) Įprotis – kai kinkos nedreba. Dažnis lygus 0 Hz, nulis procentų mūsų įsivaizduojamoje skalėje. Tai tvirtas, tačiau kiek nuobodus gyvenimas.
2) Paprasta veikla – kinkos dreba 50 Hz dažniu. Apie penki procentai.
3) Neįprasta veikla – kinkos dreba 100 Hz dažniu. Dešimt procentų.
4) Iššūkis – kinkos dreba jau net visai pastebimai, apie 350 Hz. Trisdešimt penki procentai.
5) Beprotiškas iššūkis – kinkos dreba tiek, kad tenka prilaikyti. Tai daugmaž 600 Hz arba 60 procentų skalės!
6) Beprotiškumo viršūnė – kai kojos, švelniai tariant, neatlieka savo funkcijų ir iš tavo smegenų plaka varškę. Ar jogurtą. Brrrr, ra-ta-ta. Tai 850 Hz, 85 procentai.

Ir tada…

7) Noras mirti. Arba kai atsisakoma idėjos. Ne todėl, kad norėtųsi jos atsisakyti, o todėl, kad kūnas panaudoja tramdomąsias priemones ir apsisisioja iš baimės – 1000 Hz kinkų drebėjimas.

…O kuriuo dažniu savo kinkas drebini tu?

Ar gyveni įpročių gyvenimą, kur kinkos nedreba, tačiau nėra ir augimo? O gal esi tas, kuris kartais išlenda iš savo kiauto ir pasiekia bent 350 Hercų ribą? O gal eini aukščiau?

Aš tikiu, kad iššūkio dažnis yra geriausias dažnis kasdienybei. Nes tai padeda augti. Būtent todėl šį mėnesį ir kartoju atsiribojimą nuo interneto. Kad kojos drebėtų, o galva dėtų žinias į smegenis – tą irgi galima įveikti.

Kaip atrodo tau?

Dažnius matuojantis,
Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.