Dienos tikslas: 901 žodžiai. Parašyta: 935.
Akmuo atsiduso ir blykstelėjo jau silpniau.
– Džo. Arba vadink mane tiesiog Džo.
„Džo.1/
Mano galvoje kažkas lyg pokštelėjo. Nuo tokio vardo, kur galima būtų nusilaužti liežuvį – iki vardo, kurį turbūt galėtų ištarti ir atsiminti kiekvienas.
– Džo, – pakartojau aš. – Ar tau viskas gerai?
– Ne, ar aš atrodau, lyg man viskas būtų gerai? – kaip visada pasigirdo sarkazmo gaidelės jo balse, – Aš tik… Kai neturiu jėgų užmiegu. O visas savo jėgas išnaudojau.
Akmuo patylėjo.
– O kur mes esame? – pridūrė jis. – Aš pamenu tik kaip…
Jis vos blykstelėjo.
„Kas nutiko Akmeniui? Kodėl jis toks silpnas?“
– Kaip? – pasijutau vėl išsigąstanti.
– Nesvarbu, – nukirto jis, – turiu pasakyti svarbesnį dalyką. Labai atsiprašau, kad tai nuo tavęs slėpiau.
Aš gurkštelėjau seiles. Gabrielė turbūt buvo man miegant mane pagirdžiusi, nes dabar bent jau buvo seilių, kurias galėčiau nugurkti.
– Jėgas aš gaunu iš tavo kraujo.
„Kraujo?? Mano??“
– …Ką? – išpūčiau akis. Atitraukdama Akmenį šiek tiek toliau nuo savęs.
Rodos savo tokia reakcija Naoki išgąsdinau, nes šis puolė tuoj greitakalbe aiškintis:
– Na, nebūtinai tavo kraujo, bet aš atgijau nuo tavo kraujo ir tavo kraujas labai skanus ir aš norėjau tau padėti kovoti tai aš jį siurbiau. Aš…
Džo pritilo, turbūt laukdamas mano reakcijos.
Nežinojau, kaip reaguoti. Ir tiesą sakant pasijaučiau išnaudota. Panašiai, kaip atsibudusi velniai žino kur, kažkokios Arenos tamsiuose požemiuose, ar kaip naudota kažkokiai nelygiai kovai Arenos viršuje, ar kaip atsibudus prieš akimirką čia.
„Bet kartu jis man ir šiek tiek padėjo…“
– Tu galėjai pasakyt! – gal kiek pernelyg nusiskundžiančiu balsu visgi sušukau.
„O jis rimtai galėjo pasakyti! Kodėl nepasakė?“
– Kodėl nesakei ankščiau? – pridūriau tuoj.
Akmuo blykstelėjo šiek tiek ryškiau rausvai.
– Nenorėjau tavęs išgąsdinti! O ir… Tu tiesiog laikei mane ranka, kuri ir taip kraujavo. Ir prižadinai mane iš tos nuobodžios velnio skylės po Arena.
„Skylė po Arena… Kiek jis ten laiko buvo?“
Aš tik žvelgiau į šį Akmenį. Tada padėjau jį ant netoliese buvusios lentynėlės ant sienos ir apsidairiau. Man reikėjo pagalvoti, ką daryti su šiuo Akmeniu.
„Juk kraujas buvo mano, o jis ėmė ir jį siurbė… Dėl to aš turbūt ir nukraujavau, kaip Gabrielė sakė!“
Jaučiau, kad nebegaliu pasitikėti šiuo Akmeniu. Ankščiau negalėjau, dabar irgi negaliu – ką dar jis gali man padaryti ir nepasakyti? Užvaldyti mano kūną? Kažką su juo padaryti? Išvis manimi kaip pasinaudoti? Aš juk net nežinojau, kas jis toks per padaras, daiktas ar žmogus!
– Ei, aš atsiprašau! – išgirdau tylų Džo balsą iš jo gilumų.
Aš nusisukusi pažvelgiau į ant sofos krašto dar vis padėtų drabužių krūvelę. Tada, vis dar neatsakydama į ginklo žodžius, atsistojau, pasitryniau tvarsčiais susuktą savo kūną ir labiau maudžiančias dalis, šiek tiek pasirąžiau ir pasiėmusi drabužius pradėjau jais rengtis.
Tai buvo pilkos spalvos su raudonais kampuotais dryžiais tvirto audeklo apranga. Rodos tvirtesnė nei ta, kuria vilkėjau pirmai. Stebėtina, bet šios kelnės ir džemperis su kapišonu apsirengus staiga kiek pasitraukė ir prigludo prie kūno idealiai. Pajudinau rankas ir kojas – tai tikrai buvo gerai.
Akmuo daugiau nieko man nesakė ir tylėjo. Arba galbūt taip nusilpo, kad išvis nieko nepasakė. Bet kaip supratau – jei kažkaip jam vėl duočiau kraujo, jis turėtų atsigauti… O atsigavęs daryti nežinia ką.
Apsirengus man vis tiek trūko batų ar kažko kito ant kojų. Apsižvalgiau aplinkui kambarį. Tada apėjau sofą.
„Ai štai, kažkas panašaus!“
Pasilenkiau žemiau, prie kažkokių neaiškių daiktų prikabinėtų sienos. Gilintis, kam tie daiktai reikalingi, visai nenorėjau, nes buvo svarbesnių dalykų, į kuriuos galėčiau pasigilinti.
Iš po supamo raudono krėslo apačios ištraukiau du baltus žemus ir lanksčius batus. Jie kažkaip stebėtinai tiko prie likusios aprangos, ar bent taip mano akimis žiūrint atrodė.
Ir tuomet dūžtančiai staiga atsilapojo kambario durys. Pro šias įlėkė Gabrielė su dvejais maišeliais. Spėjau maisto.
– O, apsisprendei! Tau tinka. – konstatavo ši, pamačiusi mane, laikančią batus rankose ir palinksėjo galva, – O batus, taip, gali imti, jeigu tiks tavo kojai. Pamiršau prieš išeidama tau rasti juos.
Tada ji, lyg vaidindama, palinksėjo galva ir su maistu nužygiavo iki stalo, esančio kitame kambario gale. Pasilenkusi pritūpiau ir pradėjau autis batus.
„Kažin, kas bus dabar ir ką ji man suplanavusi?“
– Parnešiau kelis burgerius. Vieną vienaragio mėsos, kitą mamuto. Tikiuosi mėsą valgai? – pasiteiravo ji akivaizdžiai jau per vėlai, nes maistą tai buvo nupirkusi ir atnešusi.
– Taip, valgau! – palinksėjau galva. Nelabai nutuokiau, kas čia per gyvūnai ir kas jų per mėsa, nes apie tai ničnieko neprisiminiau. Bet pilve kirminas reikalavo bet ko. Svarbu valgyti.
Galiausiai apsimoviau batus ir atsistojau. Batai, nors gal kiek spaudė, tiko. Vis geriau, nei bėgioti vien su tomis kojinėmis, kuriomis buvau apmauta Arenoje ar apskritai būti basai. Dar net neišėjus į lauką čia, patalpoje, kojoms buvo pradėję darytis šalta.
Priėjau prie Gabrielės, sėdinčios prie mažo apvalaus staliuko ant vienos kojos, šalia palangės ir spintos, iš kurios ji traukė man drabužius.
Prisėdau ir pažvelgiau į maistą. Gabrielė savo burgerį jau kimšo burnon, o priešais mane liko ant lėkštutės padėtas taip pat atrodantis sumuštinis.
– Oi! Atleisk! – pilna burna, prisidengusi ją ranka, sustojo valgyti Gabrielė, – Aš juk nepaklausiau kurio iš burgerių norėtum labiau! Atsiprašau!
– Nieko tokio, – pakračiau galvą, – man nesvarbu. Ačiū už maistą.
Paliečiau pirštu burgerį. Pilve kažkas garsiai sugurgė, o Gabrielei pabandžius nusišypsoti pilna burna ir vėl puolus kramsnoti ėmiausi darbo ir aš.
„O Dieve! Maistas!“
Sumuštinis buvo skanus, labai skanus. Nors į skonį mažai kreipiau dėmesį, nes taip norėjosi pabaigti valgyti. Tobula.
Bevalgydama pažvelgiau į Gabrielę. Ta žiūrėjo į mane. Susigėdusi nukreipiau akis pro langą. Tačiau po akimirkos vėl pažvelgiau į ją. Ji vis dar žiūrėjo į mane.
Ji, matyt, matydama mano sumišimą prunkštelėjo.
– Gėdijiesi? – pilna burna paklausė ji, o keli maisto gabaliukai išskrido ir nukrito ant stalo, – Kaip apranga? Patogu?
Aš tyliai energingai palinksėjau. Šis sumuštinis buvo stebėtinai sotus. Arba mano skrandis nuo ilgo nevalgymo buvo susitraukęs iki aguonos dydžio ir į jį niekas netilpo. Visgi, suprasdama, kad nežinia kada vėl gausiu valgyti, kimšau maistą pamažu ir per jėgą.