#SielaAkmenyje (37)

365 tekstai fikcija Siela akmenyje
Pamąstymai ir juodraščiai

Dienos tikslas: 1342 žodžiai. Parašyta: 1343.

– O, tikrai? – apsimečiau staiga nesupratusi jo sarkazmo ir tuoj puoliau prie jo, tarytum ketinanti pakišti jį po kriokliu kartu su savimi.

– Ei, ei! – sušuko jis, – tu ką, pradėjai sarkazmo nesuprast? Tau ką, didelėmis raidėmis ant savęs išsiraižyti, kai esu sarkastiškas?

Nusijuokiau iš tokių žodžių ir įsivaizdavus tokias raides ant Naoki.

– O galėtum? – nusikvatojau.

– Jei labai suerzintum, turbūt taip. Bet tik žodžius „eik šikt”.

Prunkštelėjau.

– Na gerai, gerai, gero laiko ant atbrailos tuomet, – pamojau Naoki žaismingai pirštais ir žengiau artyn krioklio.

– Aha, nenuskęsk. Neturėčiau po to su kuo kalbėtis – čia visi kažkokie sektantai šioje vietoje.

Vėl nusijuokiau. Krioklio vanduo buvo šiltas ir malonus. Tarytum kaip tik prisitaikantis prie mano mėgstamiausio. Arba kažkaip labai tiksliai pamatuotas.

Buvo kažkas labai atgaivinančio ir malonaus praustis po dušu, jo neturėjus jau kelias dienas. Prakaitas, senos žaizdos, dulkės ir kitoks purvas bei tas vaistų ar klijų dvokas plovėsi nuo manęs. Ir pirmą kartą pajutau, kad visgi ne taip jau blogai viskas šiame pasaulyje, po to, kai išlindau iš po Arenos bei iš jos išbėgau kokio tai teroristinio akto metu ar kaip man pasakojo.

Vanduo bėgo mano bent jau kiek liesesniu kūnu nei kada ankščiau ir aš jaučiausi gyva. Ir tas apgaulingas judantis gamtos paveikslas buvo visai gražus. Tik gal būtų buvęs gražesnis be baltos išmuštos skylės vidur jo, kažkur ties dangumi virš judančio upelio.

* * *

– Laikas keltis, Šiška, – išgirdau Naoki balsą.

Atsimerkiau ir pasisukau lovoje tolyn nuo jo. Tarpduryje celės stovėjo Antonio, apsirengęs nauju, dabar melsvu kostiumu ir mažu portfeliu rankoje.

– Kartoju, kelkis, – pamojavo jis ranka.

„O šūds!”

Miegas lovoje daug patogesnis, nei miegas praradus sąmonę kažkur vidur miesto kažkoioje neaiškioje gatvėje. Taigi turbūt nenuostabu, kaip pramiegojau pirmus Antonio žodžiu.

Skubiai atsilošiau ir pasitempiau kartu antklodę aukštyn, kad neapsinuoginčiau priešais Antonio.

– Kaip tu čia atsidūrei? Kaip tu išvis duris atidarei? Rodos aš jas uždariau? – susiraukus išpyliau Antono veidan visa tai. Atsakymai išties buvo įdomūs.

– Jas atsirakinau, – lyg natūraliausią dalyką atsakė Anrontio, – tu neatsiliepei į beldimą. O mums jau laikas keliauti. Kelkis, renkis, turi apie penkias minutes. Palauksiu už durų. Pirmyn!

Šis pamojo ranka prisidėjęs ją prie kaktos ir apsisukęs užtrenkė su trenksmu duris.

– Tu miegojai kiečiau, nei koks… Na, nei aš, nei akmuo, – sarkastiškai pakomentavo Naoki.

– Tu taigi išvis nemiegi, rodos, – žvilgtelėjau į jį atsakiau.

– Na gerai, pasitaisysiu, lauko akmuo, – pasitaisė Naoki. Geriau nebuvo iš tokio jo pasitaisymo, bet, na, ką gi padarysi, tiks ir toks.

Apsižvalgiau kambaryje. Jame nuo vakar niekas nepakito. Taigi atmetusi kaldrą… Sudrebėjau tuoj ir grįžau atgal po ją.

– Brr, – tariau pasipurtydama.

– Keturios minuuutėėėss, – išdainavo Naoki.

„Jam turbūt matomai nėra jokio skirtumo. Liurbis.”

Sukaupiau jėgas ir iššokau iš lovos.

„Šūds. O kur mano drabužiais? …Skalbyklėje!”

– Blemba, – nusikeikiau betipendama ant kojų pirštų galų link vonios. Grindys kažkodėl buvo netgi visai atvėsusios. Nežinia kodėl.

Atsidariau vonios duris ir mane vėl užplūdo garsai, kvapai bei vandens keli purslai atskriejo artyn. Kaip išjungti tą krioklį, jei įmanoma išjungti, taip ir vakar nebuvau radusi. Taigi vakar taip ir palikau jį bėgti, lygiai kaip ir radau…

„Galbūt duris uždarius ir nebūnant viduje patalpos, jis pats nustoja bėgti. Kažkaip. Nežinau…”

Pritipenus akmeninėmis grindimis prie skalbyklės akimirką pasimeldžiau, kad drabužiai viduje nebūtų dar visiškai drėgni ar išvis pilni vandens. Bei paspaudus mygtuką ir atrakinus dureles jas patraukiau.

Ačiū visiems įmanomiems dievams, viduje skalbyklės vandens nebuvo. Ir pagrabaliojus ranką įkištus joje… Ištraukiau visiškai sausius drabužius!

„Jėga!”

– Trys minuuutėėėėėėės, – nuskambėjo Naoki balsas iš kito kambario.

– Minutės tai greit nebėga, nesvaičiok! – atrėžiau jam.

Tačiau visgi pagreitinau tempą ir numetus drabužius ant grindų puoliau vilktis kelnes ir džemperį. Kažkaip trūko kažko tarp odos ir kelnių, nes šių klynas įsispausdavo kartais labai man į… Klyną… Bet tai nebuvo tragedija.

„Tik daug lengvumo ir papildomas vėdinimas.”

Apsirengus šokau pro duris kambarin. Žvilgtelėjau į ant sienos pakabintą veidrodį. Tie tamsūs ratilai apie akis išties nei nusiplauna, nei pamiegojus dingsta.

– Kūtvėla kaip visados, – pakomentavo Naoki iš savo kampo ant lovos.

– Šą! – atšoviau tvarkydamasi plaukus.

„Ai, tiek to. Sueis.”

Apsisukus grįžau prie lovos ir puoliau ieškoti Naoki tarp patalų.

– Aš čia! Nejau nematai! – išgirdau Naoki kalbantį kažkur kitame lovos gale.

Ir tik capt! Pažįstamas jausmas – pažįstama jau virvelė staiga apsivijo riešą ir pajutau trauką atskriejant artyn besisukančiam Naoki.

„Ai, o!”

– Skubi, – tarė man Antonio, atvėrus duris. Jis rūkė cigaretę ir stovėjo atsirėmęs į sieną prie mano durų.

„Jis čia rūkė?”

– O tai blogai?- paklausiau dar stovėdama tarpduryje ir žengdama pro slenkstį laukan.

– Ne, – papurtė galvą jis, – bet tik rodo, kad nemoki skaičiuoti laiko ir pasirodyt būtent tada, kada reikia.

– Na, tu sakei, kad davei TIK penkias minutes, – uždariau duris ir šios klanktelėjo. Antonio atsistūmė nuo sienos pamodamas pirštuose cigarete ir tuoj nelaukdamas pradėdamas žingsniuoti iki lifto.

– Eime, – tarė jis, – vien tik todėl, kad daviau penkias minutes nereiškia, kad reikia per jas pasirodyti greičiau. Kas, jeigu po penki minučių reiks tau kur pasirodyti šiandien? Ar irgi pasirodysi iš anksto ir galbūt visą planą sugriausi?

„Jis rimtai klausia ar juokauja? Nesuprantu iš jo balso…”

– Na, aišku, kad ne, – papurčiau galva.

– Tai va, – linktelėjo ji ir nutilo.

„Tai… Hm. Gerai… Nelabai supratau.”

Žingsniavome į liftą tylomis. Įlipom ir pradėjom lygiai taip pat tyloje leisti.

– Man įdomu, ką pagalvos kambarių tvarkytojas, jei čia tokių yra ar šiaip Babkių Karalius, kai pamatys skylę sienoje, – šmaikščiai pakomentavo Naoki iš už riešo.

Prunkštelėjau.

„Ha, rimtai!”

– Kažkas juokinga? – į lifto seną užgesindamas savo kristalinę cigaretę paklausė Antonio.

– Ne, – papurčiau galvą.

„Jis kažkoks šiandien pasikeitęs. Rimtesnis ir surimtėjęs ar ką.”

Atidarius lifto durims patraukėme prie metro linijos. Kitų žmonių, kaip ir vakar, nemačiau.

– O kodėl aš niekur čia nemačiau žmonių kitų? Kodėl taip tylu čia? Tai atrodo didesnis pastatas, negi jis skirtas tik keliems mums, – paklausiau rūpimo klausimo jam tą akimirką bespaudžiant metro iškvietimo vagonėlio mygtuką.

– O tu taigi čia esi slaptai, nejaugi vakar to neminėjom? Tu čia esi išskirtinė viešnia, slapta ir svarbi. Miestui šiukštu nevalia sužinoti, kad tu čia esi, – neatsisukdamas paaiškino jis.

„Hm. Mat kaip… Taigi visi žmonės… Jie slepiasi? Ar juos kažkas nuo manęs paslėpė ir kažkur padėjo? Kaip įdomiai…”

– Tai visi žmonės… Jie kažkur… Kur jie? – nelabai supratau.

– Paprasčiausiai YYY automatinė sistema taip suplanuoja visų darbuotojų ir gyventojų dienotvarkes, kad šie nesusidurtų su tavimi ir tiek. Kelios minutės po to, kai mes iš šios stoties išvyksime, čia jau bus pilna žmonių. – mostelėjo aplinkui ranka Antonio ir aš puoliau įsivaizduoti, kaip vos tik išvažiavus iš visur lenda žmonės ir džiūgaudami laukia savo metro vagonėlių, – Tačiau dabar kol kas dienotvarkė jų tokia, kad vis atsiranda kas nors, ką jie galėtų nuveikti. Arba pasinaudoja vienu šių liftų, sistemų ir keliavimo būdų. Ar, pavyzdžiui, sistema padaro jiems sveikatos dieną su pasivaikščiojimu.

Antonio nusijuokė, o jo juokas aidu atsimušė nuo stoties akmeninių skliautų.

„Kaip keistai…”

– Čia žmonės gyvena pagal labai griežtą dienotvarkę?

– O kaip manai, kodėl taip reagavau, kai keliom minutėm ankščiau išėjai iš savo kambario? – atsisukdamas šyptelėjo trumpaplaukis. Kažkaip jo veidą stebėti buvo labai keista, kai didžiąją dalį mūsų bendravimo matau jį iš profilio ar nugaros.

Nebyliai palinksėjau galva.

– Kai gyveni Mieste, tai greit atpranti nuo šios dienotvarkės. – pratęsė po trumpos tylos jis, – Tačiau čia, YYY mieste, visi gyvena vadovaujami Miesto sistemos. Produktyvumas, efektyvumas, kokybiškumas ir panašiai – visa tai Babkių Karaliaus idėjos.

„O jis neatrodė labai produktyvus ir efektyvus – gi tiek laiko praleido bendraudamas su mumis vakar.”

Jam nutilus nieko neatsakiau ir taip toliau stovėjome stebėdami bėgius ir tuščią salės sieną priekyje. Metro vagonėlis kažkaip ilgai neatvažiavo.

– Kai jau tokia suplanuota sistema, tai traukiniai kažkaip ilgai nevažiuoja, – pakomentavo Naoki.

„Metro vagonėlis. Bet tiesa, tiesa…”

– Tai šiandien vėl pas Babkių Karalių dabar? – pabandžiau prablaškyti tylą.

Ir tą pačią akimirką nušvitus šviesai švilpdamas atlėkė vagonėlis pro vieną skylę ir cypdamas sustojo priešais mus. Man plaukai net pasišiaušė nuo vėjo, atėjusio kartu su visu tuo judesiu.

Vagonėlio durys atsidarė, o viduje jau buvo Rūta.

– Ne, – atsakė po pauzės lipdamas vidun Antonio, – tiesiai į raketnešį iki Miesto. Jau ir taip šiek tiek vėluojame.

Pasekiau kartu su Antonio į vagonėlį ir prisėdau ant suoliuko šalia jo priešais sėdinčią Rūtą. Ji vilkėjo tą patį, ką ir vakar.

– Planą papasakosiu dabar. Ir laikykis, skiesim greitai, – prakalbo Rūta.

Ir kartu su jos žodžiais tą pačią akimirką vagonėlis pasipurtė ir taip šoko priekin, kad vos nenusibaladojau ir nenusiridenau juo iki galo. Tik paskutinę akimirką spėjau susigriebti kėdės atlošą ir atsilošti prisitraukus atgal.

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.