Dienos tikslas: 920 žodžiai. Parašyta: 917.
„…O Dieve. Kas ji per žmogus!??”
– Ehm… – sumykiau, – nebloga?
– Norėtum išbandyti? – iškart nekantriai puolė pasisiūlyt Gabrielė.
„Šitai eina nežinia kur. Man tai nepatinka.”
Žvilgtelėjau į Džo, kuris vis dar gulėjo ant lentynos.
– Leisk, paimsiu smagiausią, – atsistojo staiga Gabrielė ir sukikenusi nuėjo iki sienos paimti vieno iš šių žaisliukų.
Vėl pažvelgiau į Akmenį, kol Gabrielė manęs nematė. Tada pro langą, į ryškiai lauke šviečiančią jau įsidienojusią saulę, tada į metalines kabineto-kambario duris.
– Štai, – tarė Gabrielė, nuimdama vieną violetinį pailgą kristalą nuo jo kabliukų lentynėlės ant sienos ir grįždama atgal.
Gabrielė grįžo ir atsirėmusi į sofą užpakaliu ir taip pakeliui užtverdama vienintelį kelią iki durų, ištiesė priešais mane savo žaislą ir jį man išsišiepusi parodė.
– O dabar žiū. – tarė ji, paimdama ir kelis kartus paglostdydma kristalą. Tas pradėjo pūstis ir keisti formą, – Tikro vyro penio formos, matai?
„O. Mano. Dieve. Šventas. Ne. Nenoriu. Kur. Išėjimas. Argh!?”
– Eee, – sumykiau pasisukdama kėdėje, artėjant Gabrielei.
Ši priėjo prie manęs ir, prisėdusi ant gretimos kėdės, padėjo savo ranką man ant šlaunies.
– Na tai kaip, parodysi, kaip tavo žaizdos? – vis dar išsišiepusi vaizdingai man mirktelėjo akimi Gabrielė.
– Aš… Atsisakysiu. – nežinodama, ką daryti ar sakyti, pradėjau. Ir tuomet stodamasi bei stebėdama ant Gabrielės kelių padėta daiktą išburbuliavau:
– Aš gal geriau jau eisiu kur.
Gabrielė netikėtai šiurkščiai pagriebė mane už rankovės ir patempė žemyn ant kedės, ant kurios šlumštelėjau.
– Eisi? – sarkastišku tonu pradėjo Gabrielė, o jos balse kaip ir pirmą kartą pradėjo girdėtis piktos gaidelės, – O kur tu eisi, brangioji? Taigi tu dar nepasveikai, o su tokiais papukais kaip tavo tuooojau tave kas gatvėje pagautų ir piktai, piktai išprievartautų.
– Aš vis tiek eisiu! – dar kartą pabandžiau stotis, tačiau ši mane tvirtai laikė ant kėdės.
– Na, na, – lipšniu balseliu, laikydama mane viena ranką ant šlaunies, o kita ant peties ir pirštais artėdama iki džemperio užtrauktuko pratarė ji, – nebūtina taip priešintis. Aš tik tavo draugė ir, žinai, tu man labai, labai patinki. Labai. Ar sakiau, kad tu labai graži?
– Aš… Atstok! – stipriau stumtelėjau Gabrielę ir pasipurčiusi išsprūdau iš jos nagų ir nubėgau iki sofos.
„Man reikia kuo greičiau iš čia nešdintis!”
Gabrielė tuojau atsistojo, išsišiepė ir pradėjo lėtai sliūkinti iki manęs. Aš tuojau apsižvalgiau aplinkui kambarį – ką man daryti. Durys buvo už manęs. Bet tiksliai, dar Akmuo!
Šokau prie Džo, o Gabrielė šoko ant manęs.
– Aargh! – sušukau aš, suspausta jos glėbyje. Visos žaizdos rodos atsivėrė, o nugarą perliejo žaibo greičio skausmo banga.
Tačiau Gabrielei mano šūksnis buvo nesvarbus. Ji paėmė savo dildo ir viena ranka laikydama mane per krūtinę, kitą įbedė man į tarpukojį.
– Na, nusirenk tas kelnes, – sušnopavo man į ausį balsu, kuris turbūt pasiekė savo blogiuko balso epopėją. Arba artėjo link to, – aš taigi mačiau tavo pyzdutę, kai tave nurenginėjau! Graži, maža ir rožinė ji, su juodu kailiuku aplinkui!
– Atsikabink! – sušukau aš ir toliau bandžiau ištrūkti iš jos gniaužtų. Kiekvieną kartą pajudant jos glėbyje, mano nugarą perliedavo skausmas.
„At-stok!”
Dar kartą trūktelėjau jos glėbyje ir pabandžiau nuslysti žemyn. Tik neslydau pro jos rankas, nes ji būtų mane pagriebus jau už kaklo. Pirmiausiai padariau tai, kam turėjau laisvą kelią.
– Ampf!- kandau jai į ranką, laikiusią mane per krūtinę.
O savo rankomis atstūmiau Gabrielės gniaužtus ir, jai surikus iš netikėtumo bei atsitraukus, išsprūdau.
„Akmens!”
Prišokau prie lentynos su Akmeniu ir jį pagriebiau. Tada stvėriau už išsikišusio siūlo ir atsisukdama užsimojusi sviedžiau Akmenį, kaip ir Arenoje, suktuku į Gabrielę.
Babah! Akmuo trenkėsi į Gabrielę ir parskrido atgal man į delną.
Tačiau tai nepadarė beveik jokios žalos Gabrielei. Ši net nesuriko.
„Ką? Tikėjausi daugiau!”
Gabrielė išsišiepė, palietė truputį paraudusį skruostą ir spjovė tariamą skreplį ant žemės.
– Tu tai vadini smūgiu? – išsišiepė ji.
– Kraujo! Man reikia kraujo! – įsiterpė Akmuo.
„Tiksliai! …Po perkūnais, be kraujo jis bevertis!”
– Na, jei tu mėgsti žaidimus šiurkščiai, aš tau parodysiu, kaip žaidžiama šiurkščiai, – grėsmingai pratarė Gabrielė, žengdama žingsnį artyn manęs.
Aš atsitraukiau prie pat lentynos, atgal nebuvo kur eiti. Tačiau Gabrielė tada pasilenkė ir pradėjo ieškoti kažko po lova.
„Kraujas. Man reikia kraujo. Kur gauti kraujo?”
Akimis naršiau per visą patalpą, bandydama rasti stebuklingą atsakymą. Ginklo akinančiai tylus, tačiau kažkur ausų gilumose girdimas kartojimas nepadėjo:
– Po perkūnais, tu žinai, ką turi padaryti. Aš atsiprašau. Tik norėjau padėti.
Gabrielė atsitiesė. Rankoje ji turėjo ilgą juodą… Irgi penį.
– Štai, pažvelk į mano daiktą! – iškilmingai tarė ji, – Mano didysis O! Ginklas, nešantis malonumą! Daiktas, vertas Pasididžiavimo vardo! Visas savo santaupas išleidau, kad įsigyčiau šį daiktą!
„Durys. Gerai. Šoku!”
Sukaupusi jėgas, šokau iš vietos, bandydama prašokti pro Gabrielės šoną.
Tačiau ši sureagavo į mano judesį ir, nepaisant savo ilgojo monologo, turbūt ištiesė man koją, nes aš tuojau pajutau laisvojo kritimo pagreitį ir kritimą veidu link spintos.
Taukkššt, atsitrenkiau į spintą ir jai sudrebėjus staiga iš viršaus, turbūt atsidarius spintos lentynoms, pabiro įvairūs rakandai ir nežinia kas.
Apsiverčiau ir kartu užsidengiau rankomis galvą, bandydama apsisaugoti. Kažkoks metalinis indas vis tiek užkrito ant galvos, bet tai jau nebuvo taip svarbu. Svarbiau buvo apsisaugoti nuo Gabrielės.
Atsimerkiau, o Gabrielė stovėjo prie manęs, palinkus virš manęs su dideliu savo vėzdu rankose. Ji išsišiepė. Gulėjau apsupta ir apkritusi visa krūva smulkmenų – indų, indelių, kažkokių prietaisų, pilkų kristalų ir panašiai.
Sugniaužiau Džo rankoje stipriau. Nenutuokiau, ką daryti, bet nujaučiau, kad geriausia būtų vos tik Gabrielė pajudės – blokuoti jos smūgį ir ridentis šonan. O tada, patartina, atsistoti ir bėgti. Arba kovoti.
– Mergiote, man jau nebeliko jėgų, ką daugiau galėčiau padaryti. Greitai nebegalėsiu, – tyliai pradėjo monologu Akmuo, tačiau jam kalbant prašneko ir Gabrielė:
– Tai kaip…
– …Ir kalbėti. Apliek…
– …Baigėsi jėgos bėgti? – išsišiepė Gabrielė.
– …mane savo krauju ir aš atgysiu. Tu jau žinai…
– Aš sakau tau, tu lengvai iš mano gniaužtų…
„Gabrielė jo negirdi ar ką? Nesuprantu, ką jie kartu kalba!”