Dienos tikslas: 407 žodžiai. Parašyta: 550.
Ką dabar? O dabar geras metas išsirinkti, kokioje platformoje dėsi savo turinį! Apie turinio formatus dar aptarsime vėliau, bet pilnavertiškame tinklaraštyje tau tilps viskas – ir raidės, ir iliustracijos, ir garsai, ir video įrašai.
(Ar net parduotuvė, jei norėtum tokią susikurti.)
Jei turi feisbuko anketą, o tikėtina, kad tokią turi, kaip ir pusė Lietuvos gyventojų, rodos, vienas logiškiausių žingsnių būtų savo feisbuko puslapio sukūrimas arba anketos pavertimas vieša.
Juk tai atrodo taip paprasta – tekstus rašai ant savo sienos…
…Ir tada visi naujieji tavo draugai juos mato!
Didelė dalis lietuviškų turinio kūrėjų taip ir daro. Andrius Tapinas, Ilzė Butkutė, Beata Tiškevič, net Dalia Grybauskaitė ir kiti mūsų visuomenės herojai toli iš feisbuko nežengia. Net jei kažką parašo bei sukuria kitur – tai lieka tarytum šalutinis darbas, kurio nuoroda pasidalina feisbuke.
Bet aš esu įsitikinęs, kad feisbukas nėra jau tokia gera platforma kokybiško, ilgaamžio (O kokio dar nori? Prasto ir trumpalaikio?) turinio skelbimui.
Štai kodėl:
Turinys Feisbuke yra trumpalaikis. Jis pasimeta ant bendros sienos (taip, net tavo draugams ne visus asmeninius įrašus rodo), pasimeta grupėse, pasimeta, nes srautas viską nepaliaujamai stumia žemyn. Iš esmės – senesnis nei viena para turinys yra iškart pamirštamas, nes joks sveiko proto žmogus nevažiuoja siena žemyn tiek toli, kai nepaliaujamai atsiranda pranešimai apie naujesnius įrašus. Gali pabandymui paskelbti kokį mažą įrašą ir stebėti, kiek kartų jį pakomentuoja kitą dieną.
Kalbant apie radimą – Google neseka Feisbuko įrašų. Ar tiksliau – išvis nerodo feisbuko, jei labai tiksliai neįvedei paieškos raktažodžio. Pavyzdžiui, jei pabandytum įvesti „kaip išsivirti kiaušinį“, tau išmestų viską, išskyrus feisbuką. Ir taip tau nuplaukia visi tie žmonės, ieškantys atsakymų pas Visažinį. Google taip pat tinklaraščius iš esmės irgi vertina geriau, geriau net nei savo Google+. Laiko, kad tinklaraščiai kokybiškesni.
…Pats Feisbukas neranda savo įrašų. Jei pabandytum ieškoti savo įrašų per feisbuko paieškos laukelį, tai jų nerastum. Ką kalbėti apie kitų žmonių įrašus. Taip pat, jei ieškotum puslapių, kuriuose rašoma kažkokia tema – rastum juos tik tada, jei tai minima jų pavadinimuose. Todėl kai kurios moterys ir persivadina save Geliniais nagų lakavimais.
Feisbuko turinys nėra vertingas tekstu. Nėra vertingas psichologiškai, nes auksas tarp krūvos šlamšto neišvengiamai atrodo prasčiau nei ant tuščios pakylos… Ir nevertingas dėl to, jog feisbuke neegzistuoja teksto formatavimas, patogios nuorodos ar išvis kažkoks būdas pristatyti turinį savaip. Jei nori, gali žaisti su tekstu, bet tai lyg lapų šlavimas į sakinius – ne taip gerai, kaip sakinių iškalimas marmure.
Feisbukas visada gali pagriebti tave už kiaušų. Metaforiškai. Ir tu nieko nepadarysi, jei taip atsitiks. Visas turinys, kurį dedi į Feisbuką priklauso jam (ar bent jis valdo nuorodas iki tavo turinio). Ir jei kurią dieną jo įkūrėjai nuspręs, kad „dėjau, susirenkam babkes ir varom“… Tai nieko negalėsi pakeisti ir viskas, ką sukūrei nuplauks pavėjui, nes turinio tu iš esmės neturi.
Papildomai: Feisbukas nėra saugus. Jei tavo grupę ar profilį kažkas sumanys užspaminti skelbimais apie paskolą – lengvai jų neatsikratysi. Jei kažkas užgrobs tavo anketą – greito kelio atgauti valdžią irgi nebus. Tokie dalykai nutinka nedažnai, bet jie nutinka. Ir netgi žmonėms, kurie šiaip virusų nekolekcionuoja.
„Mano nuomone, geriausia yra turėti ir Feisbuko paskyrą ir tinklalapį. Nes kitaip gali nutikti kaip man – po įsilaužimo praradau feisbuką ir visus skaitytojus.“
– Inga Aukštakojienė, po jos anketos nulaužimo šį gruodį.
Kuriant tinklaraštį kitose platformose šių bėdų gali išvengti. Turinys priklausys tau, su juo galėsi daryti ką nori – jis bus ilgaamžis. Vieną kartą sukūrei – penkis metus džiaugiesi.
Arbatžoles į puoduką beriantis,
Danielius