Leisk, nuteiksiu tave pesimistiškai: Kad ir ką darai ar nori padaryti, pasaulyje yra 7 milijardai (su puse) būdų, kaip tau gali nepavykti ir kaip gali patirti pralaimėjimą.
Ir garantuoju, kad tūkstančiai šių klaidų yra įmanomos:
- Jei kuri verslą – gali sukurti kažką, ko niekam nereikia ir bankrutuoti.
- Jei bandai kepti keksiukus mylimajam – gali neatspėti, kokius keksiukus jis mėgsta arba šie gali sukristi.
- Jei ruošiesi parašyti knygą – gali jos niekad nebaigti ir veltui iššvaistyti laiką.
- Jei nori pradėti fotografuoti žmones – fotografijos gali jiems nepatikti. Labai.
- Jei nori pradėti tinklaraštį – tave gali laikyti dar vienu idiotu internete.
- Jei nori mesti rūkyti – tau gali tiesiog pritrūkti jėgų.
Nesvarbu, ką darai, tu gali suklysti. Suklysti taip, kad veltui būsi išmetęs pinigus, laiką ir jėgas. Ar, galbūt, net daugiau.
Na, ar jau baisu?
...Tau turėtų būti. Jei tik galvoje turi šiek tiek (ar daugiau) proto.
Turbūt visi kuriantys žmonės tai patiria – viską stabdančią baimę. Baimę suklysti ir NIEKO nepasiekti. Panašią į tą, kurią jautė Ikarusas iš mano dailės mokytojo mėgtos antikos istorijos apie skrydį link saulės.
Jei kažko sieki, spėju, kad visai norėtum įgyvendinti savo tikslus. Na, o kartu – garantuoti, kad dar vieno bandymo neišmesi veltui.
...Ir lauki.
Lauki.
Lauki.
Lauki.
(Skaityk šiuos žodžius dar bent 15 minučių. Kad prisimintum visus savo laukimus, atidėliojimus ir perdėtus planavimus.)
Galbūt lauki tinkamo momento.
...Tačiau būtent tai žudo tavo šansus ką nors pasiekti.
Nedarymas: užtikrintas būdas suklysti.
Viena mano artima draugė nori keliauti po pasaulį ir iš to užsidirbti. Ji nenori studijuoti nuobodžios specialybės nuobodžioje kolegijoje, ji nenori ten bendrauti su nuobodžiais žmonėmis ir nenori leisti dienas savo mažam, nuobodžiam miestelyje.
Išties, aš ją sveikinu:
Pirmą dalį noro ji pildo gan sėkmingai. Ji jau metus keliauja po Europos šalis ir miestus, esančius daug toliau nei Lenkijoje. O dar šiandien ji svajingai kalbėjo apie savo būsimą kelionę į Paryžių.
Tačiau antrą dalį? Na, tą, kur susiimi ir iš savo hobio pabandai uždirbti eurą ar du?
...Nepradeda. Bijo. Vengia. Skundžiasi ir kuria pasiteisinimus.
„Kam įdomu mano kelionės“, sako ji. „Aš visai nedaug keliavau“, tuojau prideda. Ir nesvarbu, kad ji keliavus daugiau nei galėtų atpasakoti per pusę dienos, ar nesvarbu, kad jos kelionės pilnos įdomių bei juokingų nuotykių, ji vis vien randa būdų pasiteisinti.
Ji bijo suklysti.
Nežinau, ko tiksliai – aš visgi minčių neskaitau – tačiau atrodo, lyg bijotų taip, kaip savo svajonių bijo tiek daug kitų žmonių. Ji viena iš daugelio sustojusių atidėliotojų. 1
Ir ji turi du pasirinkimus:
- Pradėti ir galimai nieko nepasiekti…
- …Arba nepradėti ir garantuotai, šimtu procentų garantuotai, nieko nepasiekti.
Arba kitaip: pirmu keliu jai gali pavykti, o antru – tikrai nepavyks. Garantuotai. Ką ji rinksis? Ar svarbiau... Ką rinksiesi tu?
Tai gal šiandien... Gera proga?
Juk:
- Tu gali pradėti kurti verslą – ir išmokti kažką naujo. Sužinoti, kas veikia ir kas tikrai neveikia… Arba gali nepradėti ir toliau save kankinti neišpildytais norais.
- Tu gali pabandyti iškepti keksiukų – ir netyčiom atrasti mylimojo mėgstamiausią skonį… Arba gali net nebandyti, o Jis ar Ji negaus progos patirti tavo begalinę meilę.
- Tu gali pradėti rašyti knygą – ir ją parašyti per vieną mėnesį. Tiesiog iš užsidegimo… Arba gali niekada nepradėti, o tavo mintys ir jausmai taip ir liks pasaulio neįvertinti. Gal tau lemta būti žinomu rašytoju?
- Tu gali pradėti fotografuoti žmones ir atrasti, kad fotografuoti architektūrą daug smagiau… Arba gali to nedaryti ir niekada neatrasi savo didžiausio gyvenimo hobio.
- Tu gali pradėti tinklaraštį – ir sutraukti skaitytojus, kurie lauks vis daugiau tavo idėjų… Arba gali nepradėti, o pasaulis tavęs neatras.
- Tu gali pabandyti mesti rūkyti – ir atrasti, kad tai nėra taip sunku… Arba gali nepradėti, nes pastovus kosulys ir geltoni dantys tau jau įprastos gyvenimo dalys.
Be abejo, svajonių ir baimių gali sugalvoti ir daugiau.
Aš nežinau, ko bijai tu, bet aš žinau, kad viso pabaigoje tai neatrodys taip blogai, kaip atrodo dabar.
Lengviausias būdas suklysti ir nieko nepasiekti yra įprotis nepradėti. Galų gale, joks žingsnis, žengtas tavo kelyje link tikslo, nebus toks svarbus kaip pirmasis. Tam patikrinimui žengei link šilčiau ar šalčiau.
Juk tu tai žinai. Gal tik apsimeti, kad štai nuo kito pirmadienio viskas pasikeis. Nors tuomet atrasi dar daugiau pasiteisinimų atidėliojimui.
Todėl pradėk. Dar šiandien.
Ir užduotis tau. Komentaruose žemiau pasidalink:
- Ką ilgą laiką NORĖJAI padaryti?
- Ir ką PADARYSI dar šiandien, prieš nueinant miegoti?
Na, o tuomet, be abejo, laikas žengti mažą, mažą žingsnelį. Kol tavo idėjos dar nemirė. Ir kol nemirei tu.
Juk padarysi tai dėl savęs, tiesa?
Galbūt panašių į tave?↩
Sveiki!
Prieš keletą savaičių, naktį eidamas pro uždarytą prekybos centrą pamačiau daug benamių, miegančių šalia parduotuvių vitrinų. Tuomet susimąsčiau, koks būtų gyvenimas gatvėje. Bandžiau įsivaizduoti save jų vietoje. Bet tik tiek. Po kurio laiko ši mintis sugrįžo ir užsibrėžiau „tikslą” iki šio Liepos pabaigos gyventi gatvėse bent savaitę. Gal skamba ir keistai, bei kvailai, tačiau aš to noriu.
Gyvenu beje ne Lietuvoje. O kadangi greitu metu grįšiu į Lietuvą, tai ir sąlygos man palankios šiam eksperimentui. Tik vat niekaip neperlipu per save. Vis žadu jog pradėsiu ruoštis tam, bet niekaip nepradedu. Dar turiu mėnesį laiko tam ir tikiuosi jog išdrįsiu!
Geros dienos!
O benamiai nesiruošia tokiais tapti.
…Taigi nėra ko čia ruoštis, tiesiog pabandyk! :))
Gal ir keistai nuskambės, nes matau seniai šitą komentarą rašei, bet gal atsiliepsi 😀 Labai sudomino Tavo šis „tikslas”, nes benamių situacija pati domiuosi, savanoriauju benamių dienos centre ir kaip tik neseniai žiūrėjau kelis vaizdo įrašus kaip žmonės užsienyje darė tokius eksperimentus. Irgi pamąsčiau kaip būtų įdomu pačiai tame kailyje atsidurti. Ar pavyko perlipti per save ir tai įvykdyti? Be galo įdomu kaip sekėsi ir kokie įspūdžiai, jei vis dėlto pavyko 🙂
Danieliau, būtent tavo ‘Debesyla’ įkvėpė ir mane pagaliau pajudinti kudašių iš komforto zonos. Ačiū! 😀
*Šilti ir smarkūs apkabinimai!*
Aciu,uz nuosirdzius pakumsciavimus,pajudint ranka,smegenys,o gal sikna?Zodziu save!Tai veikia!
Nesustok, Vitalija!
…o Jūs galėkit…galėkit…spirkitės…irkitės…NEPERVARKIT 🙂
*****
…užburto
rato ,
nerimo
lauke ,
apmąstymų
pieva
vis veši ,
smilgos
minčių ,
link
užribio
linksta…
klajoju ,
po pievą ,
su smilgom ,
svyru…
persisvert ,-
vis dar ,
nebegaliu…
*****
2011-12-30
Ačiū, Algirdai!!
Turiu galvoj mintį kurti fb grupę. Šiandien pradėjau pasiruošimo darbus. Mintis jau sena, bet Danieliaus pamąstymai įkvėpė pradėti. Ačiū!
Pasidalink nuoroda, kai sukursi!
Viskas, metu rukyt, nėr čia ko….
Bam! Padaryk tai! 😉
Kai supratau, kad jei kažką pradėjęs, meti, dėl to nestresuoji, o paskui dar kartą, jei reikia ir dar kartą pabandai, tai ne taip sunku pradėti; juk vieną kartą gali ir pavykti, tiesiog prieš pradėdama niekada nesakau „Na dabar tai jau tikrai padarysiu iki galo ir 100 % teisingai….”; pažįstu save – nesu tokia principinga, kad iš kart padaryčiau, ką noriu, bet stengiuosi savęs per daug negraužti, kai nepavyksta ir nebijau pabandyti dar kartą (kalbu apie tokius dalykus, kaip sportas, sveika mityba ar rūkymas). Juk nebūtinai bėgioti kas dieną gal užtenka 2 kartus per savaitę, o jei visą savaitę lyja ar turiu kitų reikalų – nieko- pabėgiosiu kitą savaitę, bet svarbiausia vis tiek bėgti, juk nesiekiu tapti maratono bėgikė, tik lengvai pasportuoti 🙂
Gerai sakai, Lina! :))
O ka daryti kai visiskai paluzes, kai atrodo jau reikia psihologo pagalbos, bet tuo paciu supranti, kad pats del visko ir kaltas. Tavo mastymas yra tavo galvoje ir sprendimai priklauso nuo susiformavusiu smegenu. Man jau 30 gryztu po darbo ir galiu gultis i lova ir laukt kitos dienos…ir taip iki savaitgalio kol susitinki su draugais ir sugalvoji ka veikt kartu, bet monotonija jau atsibodus (alkoholis, klubai, sportas) ir viskas kartojasi ir kartojasi. Darbas slegia nieko nedarant, bet ir nera ka daryti, nebesimato perspektyvu (atlyginimas palyginus geras, o tai ir stabdo kazka keiciant) jau atrofavo smegenys, darau kas priklauso roboto stiliumi. Panos neturiu ir nereikia nes galvoje sukasi, kad nieko nevertas ir esu pesimistas nuo jaunystes ir zinau, kad su manim sunku ir atrodo to nepakeisi, sypsotis nebeiseina, suruges veidas niekam nepatinka, bet kiti juk nesuvokia, kad man visduje sunku ir .t.t ir viskas ratu sukasi ir kas blogiausia neturiu jokiu tikslu, nebenoriu nieko, nebematau niekur prasmes net prasmes gyventi… pavydziu tiems kurie keliasi su sypsena turedami maziau uz mane ir gyvendami paprasciau nei as.
Argi pats neatsakei į savo klausimus?
Atsakymus tu jau žinai. Užtat dabar pritaikyk juos – tai bus tavo kelionės pradžia 🙂
Gal skambės kiek banaliai, bet labai noriu keliauti po pasaulį: pamatyti gražiausius gamtos kampelius ir suprasti koks nuostabus mūsų pasaulis. Trokštu sutikti naujus žmonės ir išgirsti jų istorijas, patirti įdomius potyrius ir taip save tobulinti. Noriu pakeliauti po skurdžias pasaulio valstybes, kad suprasčiau, kaip vis dėl to aš gerai gyvenu. Noriu įamžinti visus savo nuotykiu kokiame blog’e ar filmuke.
Pagrindinis dalykas kuris mane stabdo yra baimė. Baimė viską mesti ir išvažiuoti. Baimė ,jog neturėdamas darbo bei pinigų, nežinosiu kaip save išsilaikyti. Baimė viską palikti ir išeiti iš savo komforto zonos. Baimė kažkur klajoti, nežinant kaip išgyventi. Nors labai noriu keliauti, bet ši mintis atrodo vėjavaikiška ir nebrandi, dėl to visada ją nustumiu į šalį (į širdies gilumą) ir bandau save atrasti kituose dalykuose nors dažniausiai man nepasiseka savęs realizuoti.
Ką aš galiu padaryti dar šiandieną, tai pradėti viską nuo mažų žingsnelių t.y. vaikščioti į organizuojamus žygius, gal būt pačiam suorganizuoti žygį, ieškoti bendraminčių kelionių tematika, ieškoti vidinės drąsos ir motyvacijos ir aišku ieškoti pigių skrydžių į kitas šalis 😀
Čia gal kiek reklama, bet paskutinį kartą skridau su Skrendu.lt – rekomenduoju pigiems skrydžiams. Ir nesustok, Grinvydai!
❤❤❤
(:
Laba. Ačiū už viską, ką čia perskaičiau. O radau Jus, kai visažinio Gūglo užklausiau „Kaip parašyti knygą”. Mat, anksčiau podažniai išgirsdavau, kad gerai rašau ir privalau parašyti knygą, dvi ar net tris. Tyliai jausdavaus kokia tai išskirtine ir numykdavau tema „na ką jau ten aš, šiaip rašinėju…” Dabar liaupsių negirdžiu, nes ką esu priskvirbinus paišeliu, tarai lyg ir paseno, prarado aktualumą. Tai ir skaityti niekam neduodu. Galiausiai kažkur prasirado poreikis tuo rašymu dalintis. Dabar jau tik sau. Rašau vien dėl rašymo, o ne dėl rašymo ir negausus paskaitymo. Kaip būdavo anksčiau. Beveik tikiu, kad pavyktų. Jei ne pagrindinės bėdos – tinginystė, bei „dirbk ir baik” savybės neturėjimas.
Užkniso pranašiški sapnai, nors imk ir tikėk. Matyt, teks imt ir parašyt tą suknistą knygą. Antraip taip ir nesužinosiu ar sapnai pildosi. 🙂
Tai dabar mėginu savo mylimiausią hobį paverst darbu.
Ačiū, kad pasipainiojot.
Sveika prisijungus, aš tikiu, kad jei pasistengsi – tau tikrai pavyks šią knygą parašyti. Visi gali. Tik svarbu imti ir dirbti.
Pirma knyga (ar tuolab jos juodraštis) tikrai neišeis gerai… Bet tai ir nebaisu. Nes bus antros ir trečios.
Kviečiu pabandyti!
O jei reiks asmeninės pagalbos, tiesiog parašyk į emeilą!
Parašyti knygą.
Jau dabar darau, tai geriausia ką galiu padaryti prieš einant miegoti tai yra baigti rašyti, pasiruošti miegui ir pratęsti rašymą rytoj.
O! Kaip smagu, Rūta!! Sėkmės!
Noriu rytais vaikščioti, pradėsiu nuo rytojaus:)
Linkiu sėkmės!