Pirmą kartą čia?
Atnaujinta:

Mėnuo, per kurį parašiau fantastinį romaną (50 tūkst. žodžių per mėnesį)

Vis­kas pra­si­dė­jo prieš dve­jus metus, kai aš, nuspren­dęs, kad gyven­ti tie­siog malo­nų gyve­ni­mą yra per­ne­lyg švaistū­niš­ka, pra­dė­jau neįma­no­mų iššū­kių metus.

Tai buvo metai su 12 skir­tin­gų iššū­kių. Ir pas­ku­ti­nis – 2014 metų lap­kri­tį, buvo NaNoW­ri­Mo išban­dy­mas. 50,000 žodžių isto­ri­ja per vie­ną mėne­sį. Arba vie­nas mažas roma­nas, para­šy­tas nuo pra­džios iki galo.

Kad būtų įspū­din­giau, leisk, pasi­nau­do­siu pre­ky­bi­nin­kų triu­ku ir šį skai­čių pada­lin­siu iš die­nų bei valan­dų:

Netin­gi­niau­jant tai 1667 žodžiai kas­dien arba 1,7 žodžio per minu­tę, ski­riant aštuo­nias valan­das mie­gui.

…Aha. Nema­žai.

Kodėl nusprendžiau išbandyti savo jėgas rašant romaną per tokį trumpą laiką?

Idė­ja šiam iššū­kiui, kaip ir kitiems neįma­no­miems iššū­kiams, iški­lo pačią pas­ku­ti­nę aki­mir­ką. Taip, tai buvo tokie spon­ta­niš­ki metai.

Prieš­pas­ku­ti­nę rug­sė­jo die­ną suži­no­jęs, kad mano spa­lio išban­dy­mas bus susi­pa­žin­ti su 100-tu žmo­nių Čeki­jo­je, 1 iškart supra­tau, ką veik­siu lap­kri­tį. Kadan­gi spa­lis – bend­ra­vi­mo mėnuo…

…Šiuos metus galiu pabaig­ti rames­niu, man įpras­tes­niu ir, sie­kiant rašy­to­jo karje­ros, tiks­lin­ges­niu užsi­ėmi­mu.

Pavyz­džiui, galiu para­šy­ti savo pir­mą­ją kny­gą.

Nes esu toks – šiek tiek užda­ras, mėgs­tan­tis namų ramy­bę ir, kai seka­si, die­vi­nan­tis kla­via­tū­ros tap­š­no­ji­mą. Tai kodėl ne?

Tie­sa, kar­tu lap­kri­čiui iškart susi­pla­na­vau ir papil­do­mą pra­mo­gą. Kadan­gi taip va rašy­siu, tai… Kodėl nepa­si­sten­gus atstum­ti visų žmo­nių, kurie norė­tų su mani­mi bend­rau­ti?

Tai­gi, pasi­nau­do­jau Ūsuo­to lap­kri­čio 2 pro­ga bei pra­dė­jau augin­ti ūsus. Tuos pačius, kurie tapo mano pre­ki­niu ženk­lu.

Tai gali būti šiek tiek fotošopas. Tačiau galbūt tai nėra fotošopas ir aš tikrai dalyvavau Thermopylae mūšyje 480 metų prieš kristų. Kas gali žinoti?
Tai gali būti foto­šo­pas. Tačiau gali ir nebū­ti, o aš tik­rai daly­va­vau Ther­mo­py­lae mūšy­je 480 metais prieš Kri­stų. Paklausk isto­ri­kų.

Tai kaip man sekėsi rašyti romaną?

Kas gimė iš mano iššū­kio, papa­sa­ko­siu jau greit. Tačiau pir­ma, atkur­siu savo kelio­nės eigą, kad žino­tum kaip vis­kas vyko.

Prieš iššūkį…

Kadan­gi tiks­lą sugal­vo­jau dar spa­lio pra­džio­je, iki rašy­mo pra­džios likus mėne­siui, pra­dė­jau pama­žu ruoš­tis išban­dy­mui. Tai nebu­vo kaž­kas labai nau­jo – tai buvau daręs ankš­čiau metuo­se

…Pra­dė­jau kas­dien rašy­ti.

Ne roma­ną, ne – tai­syk­lės tai drau­džia. Tačiau: laiš­kus mer­gi­nai, kurią buvau įsi­my­lė­jęs, pamąs­ty­mus sau, kelis slap­tus straips­nius drau­gams ir pana­šius eks­per­i­men­tus. Tų teks­tų beveik nie­kam ir nero­džiau.

Šis maža­sis pasi­ruo­ši­mas iššū­kiui rei­ka­la­vo tik to, kad kas­dien para­šy­čiau bent po 50, 100, 200, 400 arba 600 žodžių, kas­kart didi­nant kie­kį, jei ketu­rias die­nas iš eilės pavyks­ta para­šy­ti tiek, kiek užsi­brė­žiau. 3

Ir taip, net didžiau­sias slenks­tis pas­ku­ti­nę spa­lio savai­tę – 600 žodžių – yra mažiau nei 1667 žodžiai, kuriuos turė­jau rašy­ti tik­ro­jo lap­kri­čio metu. Tačiau tai buvo tre­ni­ruo­tė, kad įpras­čiau rašy­ti, kad pasi­ruoš­čiau tik­ra­jai roma­no kūry­bai.

Savaitė iki lapkričio…

Likus maž­daug savai­tei pra­dė­jau tai, kam pagal NaNoW­ri­Mo tai­syk­les 4 turė­jau skir­ti visą spa­lį. Pra­dė­jau gal­vo­ti…

…O ką, po per­kū­nais, išvis noriu para­šy­ti?

Tai geras klau­si­mas, kai keti­ni surink­ti 50 tūks­tan­čių žodžių isto­ri­ją, o try­li­kos metų tam netu­rė­si.

Mano vidi­nis dia­lo­gas buvo toks:

Aš: Man rei­kia sugal­vo­ti, ką rašy­siu. Ką aš norė­čiau rašy­ti?
Kitas aš: Rašyk kaž­ką Mura­ka­mio sti­liu­mi. Tau juk Mura­ka­mis patin­ka!
Aš: Ei, šau­ni min­tis! Bus labai mis­tiš­ka, lėta ir žemiš­ka. Labai natū­ra­lu ir daug žodžių. …O apie ką isto­ri­ja?
Kitas aš: …Isto­ri­ją sugal­vo­si eigo­je. „Leisk savo vei­kė­jams kur­ti isto­ri­ją“, kaip sako­ma. Tai­gi, pir­ma pra­dėk rašy­ti, tada ir pagal­vo­sim apie tai.
Aš: Okey, vidi­nis aš! Die­va­ži, tu gud­rus.
Kitas aš: Ačiū, žinau.
Aš: Haha! …Tai… Norė­tum kada nuei­ti į pasi­ma­ty­mą?
Kitas aš: …
Aš:
Kitas aš: …Tu supran­ti, kad kal­bie­si su savi­mi, ar ne?
Aš: …Ai taip. Atsi­pra­šau.
Kitas aš: Jo, eik išsi­mie­got. Ir liau­kis su savo keis­tais pokš­tais.

Na, ar kaž­kas tokio. Išties nela­bai pame­nu, ką tuo­met gal­vo­jau, bet užtai dabar gal­vo­ju:

…Ką, po vel­nių, aš tuo­met gal­vo­jau???

Rim­tai. Pra­dė­ti roma­ną netu­rint jokio pla­no? Net neži­nant, kokie bus mano pag­rin­di­niai vei­kė­jai ar kokio­je aplin­ko­je vyks veiks­mas? …Ar aš dur­nas? Ar iš tos obels kri­tau stip­riau, nei maniau? 5

Na, pasi­ro­do buvau toks dur­nas. Nors nepla­nuo­ti atro­dė genia­li min­tis, eigo­je pama­čiau DIDELIUS šio požiū­rio trū­ku­mus.

Savo roma­no hero­ję sugal­vo­jau pas­ku­ti­nė­mis spa­lio valan­do­mis, iki rašy­mo likus maž­daug sep­ty­nioms. Taip pat apsi­spren­džiau, kad veiks­mas vyks Kau­ne, Šilai­niuo­se. Kitą teko gal­vo­ti eigo­je.

Ir tada netikėtai atėjo lapkritis!

…Kurio 30 die­nų kar­to­ja­si pagal tokią ruti­ną:

  1. Atsi­bun­du.
  2. Pri­si­me­nu, kad šian­dien turiu para­šy­ti 1667 žodžių tęsi­nį isto­ri­jai. Min­ty­se (arba gar­siai) sude­juo­ju ir rie­biai nusi­kei­kiu.
  3. Visą die­ną stu­di­juo­ju, skai­tau nie­kus inter­ne­te, kuriu Debe­sy­los dizai­ną, kurį matai dabar, 6 ir kitaip ati­dė­lio­ju rašy­mą.
  4. Maž­daug pir­mą valan­dą nak­ties supran­tu, kad dau­giau nebe­ga­liu ati­dė­lio­ti.
  5. Atsi­dūs­tu ir nusi­lei­dęs iki pir­mo­jo Era­smus stu­den­tų bara­ko aukš­to, bei pra­si­bro­vęs pro nie­ka­da nemie­gan­čius ispa­nus nusi­per­ku kak­a­vos iš kavos auto­ma­to.
  6. Pra­de­du rašy­ti paros dalį. Nei­nu mie­go­ti, kol nebai­giu.
  7. Maž­daug 3–5 valan­dą nak­ties (ar ryto?) griū­nu lovon. Mie­gu iki dešim­tos arba vie­nuo­lik­tos valan­dos.

Kai kurio­mis die­no­mis rašau bib­lio­te­ko­je iki vie­nuo­lik­tos valan­dos vaka­ro, kai ši užsi­da­ro. Bet dau­giau šia­me iššū­ky­je nie­ko ir nebu­vo. Tik kas­dien ban­džiau para­šy­ti rei­kia­mą isto­ri­jos tūrį.

„Tai ar spė­jai baig­ti savo roma­ną? Ar pavy­ko?“

- Gal­būt tu

…Taip, spė­jau!

Ir savi­mi didžiuo­juo­si.

Taip, buvo sun­ku. Kas­dien kęs­ti kam­ba­rio­ko 3D prin­te­rio triukš­mą ir tra­giš­ką kavą bib­lio­te­ko­je, kur­ti die­nos sce­na­ri­jų sėdint sta­ty­bos inži­ne­ri­jos paskai­to­se… Išvar­gi­na.

Tačiau tai pada­riau. Gal­būt iš aklo užsi­spy­ri­mo.

„O ar paro­dy­si ją? Jau išlei­dai savo kny­gą?“

Eee… O tai jau ne tiek malo­nus klau­si­mas. Ne, nepa­ro­dy­siu. Ir ne, jos neke­ti­nu išleis­ti, pavie­šin­ti ar kitaip demonst­ruo­ti.

Nes mano roma­nas buvo siau­bin­gas. Dėl kelių prie­žas­čių:

Rašyti-romanus-išmokstama-tik-rašant-romanus

Ko išmokau per mėnesį su NaNoWriMo ir ką galėčiau patarti tau?

Štai, kas atvy­ko į mano suvo­ki­mą: 7

Pirma: Rašyti romanus išmokstama tik rašant romanus.

Many­tum – ei, kadan­gi rašau šį tink­la­raš­tį ir jo straips­nius, mėne­sį jau kas­dien rašiau ir mėgs­tu skai­ty­ti daug kny­gų – tai tik­rai turė­tų būti leng­va. Taip iš pra­džių ir aš maniau. Tačiau kly­dau.

Rašy­ti ilgą isto­ri­ją yra visai kas kita, nei rašy­ti straips­nį, atsa­kan­tį į kelis įdo­miau­sius klau­si­mus.

Tai visai kas kita, nei rašy­ti ant feis­buko sie­nos. Tai kita, nei pasa­ko­ti drau­gui links­mą ir įdo­mią isto­ri­ją.

Antra: …Ir tai labai gera žinia tau.

Nes, jei nori para­šy­ti savo roma­ną, tau nerei­kia ypa­tin­gų įgū­džių. Tau nebū­ti­na eiti į kur­sus, skai­ty­ti kny­gas ar atlik­ti magiš­kus rašy­to­jų ritu­alus su vis­kiu ir rūka­lais. 8

Tau terei­kia tik pra­dė­ti ir žiū­rė­ti, kas gau­sis. Žinios atei­na ban­dant.

Garan­tuo­tai kaž­kas gau­sis. Gal­būt ne pats geriau­sias roma­nas pasau­ly­je, kaip man nepa­vy­ko para­šy­ti tik­rai įdo­maus kūri­nio, bet tai bus roma­nas. Tavo, nuo­sa­vas, pil­nas.

O kiek sene­lių gali pasa­ky­ti savo anū­kams, kad jie kaž­ka­da para­šė kny­gą? Ar norė­tum būti tokiu sene­liu?

Trečia: Geros idėjos ateina vaikštant ir valgant kebabus.

Tai turė­tų būti kokios keb­a­bi­nės šūkis: „Trūks­ta idė­jų? Užkąsk keb­a­bo!“. Tai paty­riau per nak­ti­nius pasi­vaikš­čio­ji­mus iki keb­a­bi­nės ir atgal.

Jei­gu trūks­ta idė­jų – pra­si­blaš­kyk.

Pažiū­rėk geriau­sią visų lai­kų ani­me, 9 kuris mane įkvė­pė dar vie­nai kny­gai ar pada­ryk kaž­ką bepro­tiš­ko. Man tai padė­jo, tai­gi tikiu, kad gali padė­ti ir tau.

Ketvirta: Jei praleidai dieną – nesustok ir tęsk toliau.

Daly­kai nutin­ka. Nutik­da­vo ir man. Tačiau vie­na pra­leis­ta die­na ar pen­kių tūks­tan­čių žodžių trū­ku­mas likus savai­tei iki iššū­kio pabai­gos dar nereiš­kia, kad tu pra­lai­mė­jai.

Gali­ma kny­gą para­šy­ti ir per savai­tę. Tik tur­būt mie­go­ti teks mažiau.

Kny­gą para­šy­ti įma­no­ma. Ir kelios die­nos, pra­leis­tos dėl ligos, gimi­nai­čio ves­tu­vių ar dar ko nors išblaš­kan­čio, nėra nuo­ty­kio pabai­ga. Tęsk. 10

Penkta: Nori rašyti greitai? Nežiūrėk į tekstą.

Geriau­siai rašo­mą teks­tą susi­ma­žink iki tokio dydžio, kad ekra­ne nebe­ma­ty­tum, ką būtent rašai. Taip nekils pagun­dų tai­sy­ti ir save vis per­trau­ki­nė­ti.

Aš savo teks­tą nusta­čiau į 4 pt dydį. Beveik nema­to­mą.

Ar tik­rai nori savo kas­die­ni­nį valan­dos truk­mės rašy­mą pra­tęs­ti iki pen­kių valan­dų, nes kas kelis žodžius tau knie­ti kaž­ką patai­sy­ti?

Jei rašai ant popie­riaus, 11 tai gali taip pat rašy­ti grei­tai, arba pri­ra­šy­tus lapus užversk ir pasi­dėk į spin­tą.

Šešta: Turėk planą. Nes knyga be plano – be ryšio.

Nors aš para­šiau 51,2 tūks­tan­čio žodžių… Jie nela­bai turė­jo ką bend­ro. Taip, tai buvo vie­na isto­ri­ja – ji turė­jo pra­džią, vidu­rį ir pabai­gą… Tačiau aš neži­nau, ką iš jos gali­ma pasi­lik­ti. Ką isto­ri­ja sako.

Ir tai buvo klai­da, kurią aš pada­riau.

Tai, kas vyko pra­džio­je, pabai­go­je tapo visai nesvar­bu. O tai, kas vyko pabai­go­je, buvo keis­tai nesu­si­ję su pra­džia. Ir mano siu­že­tas, kurio ne itin buvo daug, 12 galu­ti­nai išsi­laks­tė po pir­mų die­nų. Auč.

Pasi­stenk turė­ti pla­ną. Nebū­ti­na vis­ko susi­ra­šy­ti skie­me­nų tiks­lu­mu, užten­ka ir bent trum­po pla­no. Idė­jos. Vie­to­vės. Vie­ni­jan­čio pojū­čio.

Kelios akimirkos iki baigiant romaną!
Kelios aki­mir­kos iki bai­giant roma­ną!

Tau turiu gerų žinių. Tavo roma­nas bus geres­nis.

Nes jei nori pra­dė­ti savo isto­ri­ją, tai nesi išskir­ti­nis žmo­gus. Esi kar­tu su kitais Tam­pan­čiais rašy­to­jais, Nanow­ri­mo nariais, ar rašy­to­jais, bijan­čiais rašy­ti. Ir tu gali sem­tis žinių iš tų žmo­nių. 13

Gali net­gi para­šy­ti man asme­niš­kai. Aš padė­siu.

Kodėl? Na… Aš irgi noriu pama­ty­ti lie­tu­viš­ką kny­gą arti­miau­sio kny­gy­no len­ty­no­se ir žino­ti, kad padė­jau ją para­šy­ti. ;)

Pabai­gai turiu mažą klau­si­mą tau.

Ar rašy­si? Ar pri­si­jung­si šį lap­kri­tį prie Nanow­ri­mo? O gal nesi­jung­si, bet rašy­si atski­rai? Ir ar pra­dė­si gal­vo­ti idė­jas savo isto­ri­jai, kurią norė­tum papa­sa­ko­ti?

Jei taip – para­šyk komen­ta­rą apa­čio­je ir pasi­svei­kink! O gal­būt ir pasi­da­link idė­jo­mis, skam­ban­čio­mis tavo sie­lo­je.

Tau rašan­tis,


  1. Ir apie tai, kaip sekė­si, pasa­ko­jau straips­ny­je „Kaip išmo­kau bend­rau­ti ir sukū­riau 87 nau­jas pažin­tis per 27 die­nas“.

  2. Lie­tu­vo­je Barz­do­tas, nes mes tur­būt vis dar bijo­me ūsų?

  3. Aš mėgs­tu įvai­riai pažais­ti su savo iššū­kiais – vie­nuo­se kas­dien išlei­džiu 1% ilges­nį straips­nį, o kituo­se, kaip matai, skai­čiuo­ju sėk­min­gas die­nas iš eilės ir pana­šiai. Kodėl? Nes gi sma­gu!

  4. Kurios nėra tokios jau ofi­cia­lios. Apie tokias beveik išvis neuž­si­me­na­ma!

  5. Obels, apie kurią tau pasa­ko­jau čia: „Neti­kė­ti gyve­ni­mo poky­čiai arba Debe­sy­los atsi­ra­di­mo isto­ri­ja“.

  6. Taip, jį 100% susi­kū­riau pats. Nau­do­tas WordP­ress unders­co­res pag­rin­das.

  7. Taip, šis saki­nys spe­cia­liai toks medi­nis. Juk galiu pažais­ti poe­tą, ar ne?

  8. Nors tie­sa, niko­ti­nas pade­da susi­kaup­ti ir akty­vuo­ti sme­ge­nis. Apie tai pla­čiau rašė bio­ha­ke­ris Simas Bal­čiū­nas: „Niko­ti­nas padi­di­na pro­ti­nį akty­vu­mą“. Rūky­mas nėra gerai, tačiau niko­ti­nas mažo­mis dozė­mis – pade­da.

  9. Na, neži­nau ar jis pats geriau­sias, tačiau man šiais metais pati­ko. Tai ani­ma­ci­nis seria­las apie mer­gai­tės tap­ima mote­ri­mi, pasau­ly­je, kur sek­su­a­lūs dra­bu­žiai yra tabu ir kar­tu ska­ti­na­mi. Taip pat pri­dėk per debe­sis šau­nan­tį hiper­bo­liz­mą ir humo­rą iš kovos sti­liaus ani­me.

  10. Matei ar skai­tei kada „Žie­dų val­do­vo“ seri­ją? Fro­do su Semu nesu­sto­jo.

  11. O tai nėra blo­gai, dalis NaNoW­ri­Mo daly­vių taip para­šo visą roma­ną; rin­kis pato­giau­sią sau meto­dą.

  12. Iš esmės tai buvo isto­ri­ja apie mer­gi­ną, kuri ieš­ko din­gu­sių tėvų. Pake­liui pakliū­na į auto­a­va­ri­ją, sutin­ka gydy­to­ją, kaž­kas įvyks­ta, tėvus rodos ran­da. Arba ne. Pabai­ga.

  13. Pavyz­džiui debe­sy­lie­tės Vik­to­ri­jos, para­šiu­sios savo 100-ties pus­la­pių kny­gą per 7 die­nas.

27 nuomonės... O ką manai tu?

avatar
naujausius seniausius mėgstamiausius
Sandra

Svei­ki.
Ačiū, Debe­sy­la už įkvė­pian­ti teks­tą. Nuo seno gal­vo­je man kir­ba idė­ja para­šy­ti kny­gą, tačiau vis pra­dė­jus susi­ra­s­da­vau įdo­mes­nės veik­los. Šį kar­tą nors star­tuo­siu lap­kri­čio 8d., bet žadu pasi­vy­ti ir pri­si­imu iššū­kį para­šy­ti kny­gą!!!

Kristina

Pui­kus mais­tas pra­dė­ti gamin­ti pačiai :) Iškep­ti ne tobu­lą, bet savo­tikš­ką isto­ri­ją. Vis­kas taip gra­žiai skam­ba ir atro­do nebau­giai… Gal rei­kės pamė­gin­ti. Šį mėne­sį.

Agne

Svei­kas, Danie­liau!
Pui­kus straips­nis! Pri­si­jung­siu:-)

D. G. Nathan

Šau­nu! Buvo bega­lo malo­nu skai­ty­ti, o ir įkvė­pi­mas atėjo isto­ri­jai, kurią šiuo metu turiu pra­tęs­ti. Labai džiau­giuo­si, kad para­š­ei kny­gą bei pasie­kei tiks­lo!
Tiems, kurie dar tik pra­de­dan­tys rašy­mą bei nori išban­dy­ti save, pri­im­ti kri­ti­ką, bei žino, kad gali bet kuriuo metu tie­siog susto­ti, siū­lau prog­ra­mė­lę – Watt­pad, joje aiš­ku dau­giau­sia paaug­lių kaip ir aš, nors yra ir suau­gu­sių­jų. Ši prog­ra­mė­lė ne tik man asme­niš­kai pade­da tobu­lė­ti, ieš­ko­ti nau­jų idė­jų, tačiau jūsų skai­ty­to­jai gali pateik­ti kri­ti­ką ar moty­vuo­ti jus rašy­ti toliau!
Dėko­ju, Danie­liau..

Karolina

Wow! Tik­rai geras iššū­kis ir geras straips­nis – nė nepa­ste­bė­jau keliems žmo­nėms užkliu­vu­sių „bepro­tiš­ku­mo“ pasi­kar­to­ji­mų Kadan­gi aš esu „dead­li­ne-žmo­gus“, tik­riau­siai ir man po egza­mi­nų (kad jau būtų rami gal­va) rei­kės pasi­da­ry­ti tokį iššū­kį – kny­gos idė­ja jau seniai laks­to gal­voj, vis kaž­kas pri­si­ku­ria ir labai viliuo­si, kad iki vasa­ros min­tys ne išb­lės, o susi­sis­te­mins į roma­no pla­ne­lį. Ačiū už moty­va­ci­ją, Danie­liau!

Virginija

Danie­liau, esi geriau­sia pasau­ly­je rekla­ma! Tu grei­tai turė­tum tap­ti mil­jo­nie­riu­mi! O kas dėl NaNoW­ri­Mo – džiu­gu, kad nuspren­dei vėl daly­vau­ti. O visus kitus žadan­čius ban­dy­ti ir daly­vau­ti kvi­čiu pri­si­jung­ti prie gru­pės NaNoW­ri­Mo lie­tu­viai.

Rimvydas

Svei­kas,
pui­kus teks­tas, kaip visuo­met nau­din­gos idė­jos.

Ne kar­tą buvo kilu­si min­tis paeks­per­i­men­tuo­ti su rašy­mu, mokyk­los vyres­nės kla­sės, uni­ver­si­te­to pra­džia buvo trum­pi teks­tai – seno­kai jau tai buvo :)

Bet tik paban­dant „išge­ne­ruo­ti“ kokią nors idė­ją, siu­že­tą – atsi­tren­kiu į sie­ną „kaž­kur tai jau gir­dė­ta, skai­ty­ta“. Ir kuo dau­giau skai­tai, tuo ryš­kes­nis šis jaus­mas…

Tad klau­si­mas tik­riau­siai tokis – kaip atras­ti ori­gi­na­lią idė­ją, siu­že­tą, isto­ri­ją?

Evaldas

Roma­no idė­ja mano gal­vo­je jau irgi senai suka­si. Pui­kiai žinau kaip atro­dys mano roma­no pabai­ga, esu para­šęs gal 10 pus­la­pių pra­džios, bet nie­kaip neky­la idė­ja kaip pra­džią sujung­ti su mano supla­nuo­ta pabai­ga, kad skai­ty­to­jui nebū­tų nuo­bo­du… :|

Aistė

Aš jau esu para­šiu­si 1 roma­ną (bet neiš­lei­du­si, jis tik sklan­do tink­la­raš­ty­je). Ir dabar ban­dau rašy­ti jo ant­rą dalį (bet ne tęsi­nio pavi­da­lu, o grei­čiau kaip nau­ją isto­ri­ją, bet su pana­šia pag­rin­di­ne esme).
Aš tai nemėgs­tu pla­na­vi­mo ir skai­čiau, kad yra 2 rašy­to­jų tipai – vie­ni pla­nuo­ja, kiti ne. Bet nėra taip, kad vie­ni rašy­tų geriau nei kiti. Aiš­ku, ir aš susi­dū­riau su ta prob­le­ma, kad nepla­nuo­jant kaž­kas nesu­tam­pa siu­že­te. Bet mano kny­ga tokia, kad joje gali būti nesu­ta­p­imų dėl pačios idė­jos. :D O kiek ban­džiau rašy­ti pla­nuo­da­ma, tai man labai grei­tai nusi­bos­da­vo ta idė­ja ir nebe­no­rė­da­vau tęs­ti rašy­mo.

monikamonika

Mie­las Danie­liau, seniai tave „subsc­ri­bi­nau“, bet tik šian­dien, atsi­ver­tu­si paš­tą, paspau­džiau ant nuo­ro­dos. Ir labai patai­kiau. Geras teks­tas, nepri­klau­so­mai nuo to, kiek kar­tų jame pri­dė­lio­jai „bepro­tiš­kai“. :)
Esu pra­dė­ju­si bent pen­kis dide­lius teks­tus. Ir nei vie­no jų nepra­tę­siau, nes, kaip pats sakei, vis skai­tau ir tai­sau, o tai­sy­da­ma sie­kiu idea­ly­bės (liū­liuo­ja rau­do­nos ban­gos po mano idea­ly­be, bet man patin­ka išgal­vo­ti žodžiai). Ir nie­ko nega­liu su savim pada­ry­ti. Kar­tais gal­vo­ju, kad rašy­me išlen­dan­tis per­fek­cio­niz­mas man nie­ka­da neleis para­šy­ti kny­gos, nes aš nega­liu tie­siog rašy­ti srau­tu. Pas­kiau­siai vis tiek vis­ką ištri­nu. Neklau­siu tavo pata­ri­mo, tik pasi­pa­sa­ko­ju, kaip kar­tais būna :)

Danielius

Vie­nam Debe­sy­lie­čiui labai padė­jo triu­kas susi­ma­žin­ti šrif­to dydį iki beveik neįs­kai­to­mo. Kai nega­li maty­ti gra­ma­ti­kos klai­dų – jomis nesi­rū­pi­ni ir rašai.

Ir pavyz­džiui, dir­bu kar­tu su Alex Mona­co. Ir jis rašy­da­mas teks­tus pir­miau išvis nie­ko netai­so – žiū­ri turi­nį, ne gra­ma­ti­ką. Pasta­rą­ją jau tai­so redak­to­riai.

Žodžiu, tai tikė­siuos tavęs šių metų Nano arba gal jau rašan­čios šian­dien!

(:)

Svei­kas. Esu tik­rai labai jau­na ir jau pra­ei­ta­met norė­jau daly­vau­ti nanow­ri­mo. Dėja apie šį iššū­kį suži­no­jau per vėlai. Dabar visus metus lau­kiu, lau­kiau iki tol kol nesu­pra­tau, kad norint para­šy­ti „nepa­lia­vą“ rei­kia pastan­gų, rei­kia lai­ko. Dabar aš bijau nespė­ti ar para­šy­ti visiš­ką nesa­mo­nę, bet ban­dy­siu, o gal pavyks? Labai ačiū, kad pasi­da­li­nai patir­ti­mi ir pata­ri­mais :)

Danielius

Nesvar­bu ar pavyks šiais metais sugal­vo­ti pla­ną, ar ne – pir­myn! Feis­buko gru­pė­je mūsų yra įvai­rių. Vie­ni pla­nuo­jan­tys (aš pra­dė­siu dau­giau, taip pat pla­nuo­ja Debe­sy­lie­ta Mile­na Koles), kiti visai ne (pavyz­džiui yra vie­nas 48 metų tėtis, kurio var­dą vis pamirš­tu).

Lai­ko rei­kės. Bet čia suveiks maniš­kis triu­kas „nenu­ei­ti mie­go­ti, kol nepa­ra­š­ei“. Tai keis­ta, bet vei­kia.

…nes juo­d­raš­tis svar­biau­sia. Kad nebū­tų pusė dar­bo 5 kar­tus iš eilės, kaip Moni­kai aukš­čiau.

(:)

Dar norė­čiau paklaust­kvai­lo klausimo(:D), o ten gali­ma lie­tu­viš­kai rašyt?

Danielius

Taip, tik­rai gali­ma! Aš ir rašiau lie­tu­viš­kai, nes taip man leng­viau­sia.

Danas

Klau­si­mas, Danie­liau. Kodėl tiek daug ir taip gau­siai to „bepro­tiš­kai“? Per tokį kie­kį pats žodis pra­ran­da savo tik­rą­ją reikš­mę ir tam­pa labai pana­šus į para­zi­ti­nę „ta pras­me“. Nesu­pyk, čia tik drau­giš­kas paste­bė­ji­mas – pata­ri­mas.

Danielius

Ačiū, Danai! Tie­siog tie metai su iššū­kiais taip vadi­no­si, tai norė­jo­si įžan­go­je pabrėž­ti, kad ne vie­nas atski­rai išban­dy­mas buvo, o eilė­je kitų – jau kiek nuvar­gus nuo vis­ko.

Vis­gi, dėme­sį atkreip­siu kita­me straips­ny­je!

P.S. Ko čia pyk­ti? ;)