Nuo mėmės iki superžvaigždės: Debesylos autobiografija

Labas, aš Danie­lius! 25-erių metų moky­mosi fana­ti­kas, prieš dve­jus metus bai­gęs sta­ty­bos inži­ne­riją KTU ir rašan­tis tink­la­raštį, kuriame esi dabar.

Nelai­kau savęs labai ypa­tingu: paty­ru­siu, pro­tingu, gra­žiu, juo­kingu ar kitaip gam­tos apdo­va­notu. Taigi ir rašyti apie save ne itin mėgstu.

Tačiau vis sulau­kiu laiškų iš įvai­rių skai­ty­tojų, 1 moky­tojų, žur­na­listų ar vos pažįs­tamų žmo­nių…

  • Danie­liau, kas tu toks?
  • Kodėl rašai šį tink­la­raštį?
  • Ko sieki iš jo ir savo gyve­nimo?
  • Ar visada buvai toks, koks esi šian­dien?
  • Koks tavo batų dydis…? 2

…Taigi, leisk, šian­dien per­ženg­siu savo ribas ir papa­sa­ko­siu isto­riją.

Aš tikiu, kad šis pasa­ko­ji­mas gali tave įkvėpti įveikti senas bai­mes ir pagy­venti kitaip nei įpra­tai. Jei nema­tai švie­sos ryto­juje – aš galiu pabūti įro­dymu, jog gerai pasi­sten­gus ją galima sukurti.

Nes kadaise tik­rai nebu­vau toks žmo­gus, kuriuo didžiuo­čiausi. Bet dabar suprantu, kad visa tai, ką išgy­ve­nau, mane pri­vedė prie šio momento – rašymo tau, mokymo, nuo­ty­kių ir augimo.

Kitaip tariant – įvyko trans­for­ma­cija, kurios nesi­ti­kė­jau.

Iš karto per­spėju: šiame įraše pasa­ko­siu inty­miau­sias savo gyve­nimo deta­les. Pana­šiai, kaip rašy­da­mas šiuos 33 pri­si­pa­ži­ni­mus. Vis­kas, ko pra­šau – per­skai­tyk šį pasa­ko­jimą iki galo…

…Ir palik komen­tarą apa­čioje.

Nesvarbu, ką para­šysi: pasi­da­linsi savo isto­rija, pako­men­tuosi manąją ar atsa­kysi į kitų debe­sy­lie­čių min­tis. Man svar­biau­sia, kad kažką para­šy­tum. Nes su kiek­vienu žodžiu žinosu, kad atsi­vė­riau ne vel­tui. :)

Labas! Aš Danielius ir man malonu su Tavimi susipažinti!
Labas! Man malonu su Tavimi susi­pa­žinti!

Štai mano istorija.

Vis­kas, kaip ir įprasta mūsų gyve­ni­muose, pra­si­dėjo lėtai. Įsi­vaiz­duok aštuon­metį vaikį – guli jis, štai, užsi­koręs kieme ant obels šakos ir aki­mis ryja dar vieną moks­li­nės fan­ta­s­ti­kos knygą. 3 Pava­sa­ris. Paukš­čiai gieda savo tre­les, o vai­kio mama kaž­kur kieme laisto gėlyną.

Iš kaž­kur ati­dūz­gusi bitė nutu­pia jam ant anta­kio. Tas, nesu­pras­da­mas, deja, koks tai vabz­dys, gru­biai nusi­brau­kia veidą…

Toliau seka tai, ko ir buvo galima tikė­tis. Aki­mirks­niu išti­nusi akis, skry­dis nuo medžio šakos ant krūmo ir vel­niop išskri­dusi knyga.

…Auč!

Toks vai­kys­tėje buvau aš. Pato­lo­giš­kai nedrą­sus knygų grau­ži­kas, netu­rin­tis nė vieno draugo (išsky­rus brolį) ir daž­niau­siai savo kam­ba­ryje ką nors konst­ruo­jan­tis iš popie­riaus bei kalno kitų medžiagų.

Prasukime laiką aštuoniais metais į priekį.

Aš – šešio­li­kos metų vai­ki­nas, jau turin­tis du drau­gus 4 ir mili­jonu ne-bijau-neno­riu-bend­rauti „pažįs­tamų“. Taip pat esu tas keis­tuo­lis, mokyk­lon vaikš­tan­tis neplauta galva, o liku­sias 18 valandų per parą mania­kiš­kai pani­ręs į inter­ne­ti­nius žai­di­mus ir por­no­gra­fiją. 5

Šis vai­kis neap­ken­čia visų pamokų, išsky­rus dailę ir fiziką. O bai­siau­sia jam – lie­tu­vių kalba, kurios nemėgsta vien todėl, kad moky­to­jos kėdėje sėdi Hit­le­ris su papais. Meta­fo­riš­kai, be abejo. Vai­kis dar nenu­tuo­kia, jog po ket­ve­rių metų gai­lė­sis, jog nieko šiose pamo­kose nesi­mokė.

Vaizdas keliais metais vėliau – atsiiminėju „Metų ateivio“ apdovanojimą mokykloje.
Vaiz­das keliais metais vėliau – atsi­imu „Metų atei­vio“ apdo­va­no­jimą mokyk­loje. Į šį apdo­va­no­jimą taip pat pre­ten­davo abu mano drau­gai! :-D

2011-tų metų Kovas. Dar du metai į priekį.

Likus mėne­siui iki devy­nio­lik­tojo gim­ta­die­nio, mažai pasi­kei­tęs mūsų hero­jus pirmą kartą įsi­myli. Vėlo­kai, tačiau, ei, kaž­kada juk rei­kia.

…Ir, tur­būt kaip ir rei­kėjo tikė­tis, ši mer­gina (vardu Gerda) visai manimi nesu­si­žavi ir pasiūlo likti tik drau­gais. Sutri­kęs ir sugniuž­dy­tas sutinku su pasiū­lymu, o grį­žęs vakare namo puolu daryti tai, ką moku geriau­siai – nar­šyti inter­ne­tus ieš­ko­da­mas atsa­kymo „Kaip ištrūkti iš draugų zonos“.

Atsa­kymo tuo­met taip ir nera­dau, tačiau nety­čio­mis apti­kau bega­li­nius pus­la­pius, semi­na­rus, moky­mus ir kny­gas apie mer­ginų kabi­nimą, psi­cho­lo­giją bei saviugdą.

Tuo­met dar nenu­tuo­kiau, ką man tai reikš atei­tyje.

Aš tik ban­džiau apgauti savo pir­mąją meilę, kuri man liko abe­jinga.

Bet mėnesiu vėliau…

Vel­niai žino kokiu būdu 6 mūsų hero­jus sutinka ant­rąją mer­giną. Nuo to laiko balan­džio ir gegu­žės mėne­siai jam tampa pačiais mėgs­ta­miau­siais.

Bir­želį bai­giu mokyklą ir paseku pra­mintu „Daryk, ką tėvai sako“ taku: pirmu nume­riu įra­šau sta­ty­bos inži­ne­ri­jos spe­cia­lybę. Antro nume­rio nera­šiau, nes tokio nesu­gal­vo­jau.

Liku­sią vasa­ros dalį pra­deda veikti kaž­ko­kia magija, gal dėl jau­nos mei­lės,
o gal dėl bega­li­nių saviug­dos straips­nių.

Pats neti­kė­da­mas savo pasi­kei­ti­mais pamirštu žai­di­mus, 7 pra­dedu rūpin­tis išvaizda, o kas­die­ny­bėje vis dau­giau vie­tos atsi­randa iššū­kiams.

Rug­pjū­čio 31-mą dieną, grį­žus iš šei­mos ato­stogų Kre­toje, bai­giasi 100 mano vasa­ros dienų. Išsi­ski­riu su pir­mąja mer­gina ir įstoju į sta­ty­bos inži­ne­riją. Pra­si­deda stu­den­ta­vimo era.

2012 metų sausis. Pusę metų į priekį.

Šį mėnesį pirmą kartą pagal­voju, kad stu­di­juoju visai ne tai, kas man patinka, o mie­liau užsi­im­čiau rašymu ar kito­kia kūryba. Tačiau pabi­jau ką keisti ir tęsiu ką daręs: pie­šiu fan­ta­s­ti­nius žemė­la­pius, mokausi bend­rauti su mer­gi­no­mis ir tyri­nėju reli­giją krikš­čio­niš­kuose Alfa moky­muose.

Per tuos metus mažai kas kei­čiasi.

Tačiau po 70+ pasi­ma­tymų su skir­tin­go­mis mer­gi­no­mis 8 ir dau­giau nei 300 naujų pažin­čių 9 pra­dedu suvokti, kad mer­gi­nos irgi žmo­nės. Cha… Tau gal juo­kinga, tačiau man tai buvo nau­jiena.

Pusmečiu vėliau vėl viskas keičiasi.

Jau ant­ra­kur­sis mūsų hero­jus visą savo lais­va­laikį lei­džia skai­ty­da­mas ir asme­niš­kai išban­dy­da­mas pata­ri­mus iš pus­la­pių, tokių kaip Zen Habits ar Art of Man­li­ness. Iššū­kiai ir moky­ma­sis jam tampa gyve­nimo dalimi.

Tų metų rug­sėjį aš suti­kau antrą savo gyve­nimo mer­giną, tačiau grei­tai su ja išsi­sky­riau ir tapome tie­siog geriau­siais drau­gais, kokiais esame iki šiol. Taip nutinka ne tik fil­muose.

Spalį iš moky­mosi rep­er­tu­aro išmetu mer­ginų kabi­nimo stu­di­jas.

Tą mėnesį suvo­kiau, kad man to nebe­rei­kia – mer­ginų nebe­bi­jo­jau, o ir neliko ką dau­giau šioje sri­tyje atrasti. Aišku, vie­tos tobu­lė­ji­mui buvo, tačiau to, ką turė­jau – pakako. 10

…O lap­kritį suku­riu naują tink­la­raštį ir pava­dinu jį Debe­syla.

Taip pradžioje atrodė Debesyla. Dabar gražiau, ar ne?
Taip jis pra­džioje atrodė. Dabar gra­žiau?

2013 metų vasaris. Dar keturiais mėnesiais priekin.

Tink­la­raš­tis ir būtybė vardu Debe­syla pra­deda įgauti savo spalvą. Nors pir­mais mėne­siais rašiau nedaug, o ir temos netu­rė­jau… Vasarį tai pasi­keitė – Debe­syla rado pir­mąjį šūkį ir misiją.

„Nuo šiol gyvenk leng­vai kaip debe­sis!“

Kaž­kur šią mūsų isto­ri­jos aki­mirką pra­dedu ieš­koti pana­šių tink­la­raš­čių. Ang­liškų randu begalę (įskai­tant temą įkvė­pusį Zen Habits)… Tačiau lie­tu­viškų ne tiek ir daug. Tuo metu jau buvo rašoma „Super Gen­tis“, bet tai buvo tik išskir­ti­nu­mas.

Pra­dedu suvokti: rašyti mėšlą gali bet kas, tačiau pateikti išban­dy­tas, moks­liš­kai ar bent asme­niš­kai patik­rin­tas žinias sugeba retas.

Bet tai neat­baido nuo išsi­kel­tos misi­jos. Nors koky­bės kelias ir yra kur kas sun­kes­nis, nei kopi­juoti teks­tus bei cita­tas ir kli­juoti tai ant nuo­traukų su maši­no­mis bei papais.

Pamažu bėga mėne­siai, o Debe­syla tai lėčiau, tai grei­čiau auga. Kei­čiasi ir rašymo gebė­ji­mai. Gali paly­ginti pro­g­resą nuo pir­mojo straips­nio  11 iki nau­jau­sio. Debe­syla pamažu pra­deda gar­sėti Lie­tu­voje.

Prasukime laiką iki šiandienos.

Debe­syla tapo mano dalimi. Kadaise vie­nas vai­kis turėjo mažytį pomėgį užsi­ko­rus medyje skai­tyti kny­gas. Tačiau vis­kas išaugo iki pus­la­pio, enciklo­pe­di­jos ar žur­nalo, 12 jun­gian­čio tūks­tan­čius augti trokš­tan­čių lie­tu­vai­čių. Debe­sy­lie­čių.

Ir štai…

Prieš kelias savai­tes žiū­rė­jau Gin­taro Varno spek­taklį „Biog­ra­fija“. Tai buvo vie­nas geriau­sių mano matytų spek­tak­lių Su vel­niš­kai geru klau­simu, kuris ilgai nekrenta iš gal­vos:

„Jei galė­tum pakeisti savo gyve­nimą, ar žino­tum, ką jame keisti?
Ar norė­tum?“

…Kuo toliau mąs­tau, tuo labiau įsi­ti­kinu, kad visgi ne – neži­no­čiau, ką keisti savo gyve­nime.

Nors mano gyve­ni­mas nebuvo nuo­sta­bus, tačiau jis atvedė mane iki šio taško. Kiek­vie­nas mano spren­di­mas atvedė iki to, kad rašau tau šį laišką. Ir kuriu šį tink­la­raštį, kuriu savo gyve­nimą, ban­dau padėti tau.

Aš tikiu, kad jei skai­tai šį tekstą, tur­būt nela­bai kuo ski­riesi nuo manęs. Taip, tavo gyve­ni­mas kitoks, bet tu irgi esi Debe­sy­los dalis. Tu mokaisi, augi, turi tikslų atei­čiai, iššū­kių dabar­čiai… Trokšti kurti savo gyve­nimą ir gyventi be vargų.

Tu esi Debe­sy­los dalis. Lygiai, kaip esu ir aš.

Ir nors mano pasa­ko­ji­mas čia sustoja, jis nesi­bai­gia. Mūsų gyve­ni­mai atvedė mus iki šio bendro taško! Dabar galime žiū­rėti į ateitį drą­siau. Nes pra­ei­tis buvo pra­ei­tis, o atei­tis neša tik gėrį, kurį terei­kia pag­riebti.

O kas dabar?

O dabar… Na, visų pirma, ačiū, kad per­skai­tei šį pasa­ko­jimą. Į jį sudė­jau visą savo sielą ir sten­giausi nepag­ra­žinti nė dale­lės. Kartu sten­giausi ir įkvėpti tave augti – tikiuosi man tai pavyko. :)

Vis­kas, ko dabar tavęs pra­šau – palik komen­tarą apa­čioje.

Nesvarbu kokį. Tau tai neuž­truks nė aki­mir­kos. 13 O su kiek­vienu atsi­lie­pimu galė­siu žinoti, kad atsi­vė­riau ne vel­tui.

Taip pat, jei dar nepre­nu­me­ruoji tink­la­raš­čio, ska­tinu pre­nu­me­ruoti čia. Taip gausi pra­ne­ši­mus apie nau­jau­sius įra­šus tie­siai į savo el. paštą.

O dabar, per­duodu žodį tau, debe­sy­lieti! ❤

Pil­nai tavo,


  1. Taip, tu nesi vie­nin­te­lis.

  2. Na, gerai, pas­ku­ti­nio klau­simo nieks neklausė. Bet mano išmiera 43-ia.

  3. Tur­būt „Plie­ni­nės žiur­kės“, „Fondo“ arba „Juo­do­sios gvar­di­jos“ seri­jas.

  4. Vie­nas jų – prog­ra­ma­vimo guru Hen­ri­kas, kuriam visada pavy­dė­jau cha­riz­mos, o ant­ra­sis – Erne­stas, šiek tiek pri­me­nan­tis Eriką iš „South park“ ani­ma­ci­nio filmo.

  5. /​b/​ yra jo namai.

  6. Taip, aš dar vis nenu­tuo­kiu, ką manyje matei, Lai­mona. Bet tu buvai ir vis dar esi nuo­stabi.

  7. Tai leng­viau, nei apra­šoma bai­siuose straips­niuose. Terei­kia gyventi taip, kad nesi­no­rėtų bėgti į žai­di­mus. Meilė visai padeda. (Tai­koma ir alko­ho­li­kams bei kitiems nar­ko­ma­nams.)

  8. Taip, aš skai­čia­vau.

  9. Šį skai­čių tik spėju.

  10. Dabar suprantu, kad išvis tai abe­jo­ti­nos ver­tės stu­di­jos. „Mote­rys irgi žmo­nės“ yra ste­bė­ti­nai taikli frazė – tie­siog atsi­pa­lai­duok ir nerei­kia čia tų triukų!

  11. Kurio spe­cia­liai netai­siau.

  12. Nesvarbu, kaip pava­dinsi.

  13. Nors jei nori pasi­da­linti ir savo pasa­ko­jimu – pra­šom!

333 netikėtos mintys... Prisijunk ir tu!

Rikiuoti pagal:   naujausius | seniausius | mėgstamiausius
wpDiscuz