Dienos tikslas: 746 žodžiai. Parašyta: 371.
Du žingsniai. Sienos buvo jau visai prie pat ir jaučiau, kaip tuojau jos atsirems man į nugarą ir nustums… Į šį milžinišką smulkintuvą.
„O Dieve.“
Užsimerkiau, įkvėpiau. Iškvėpiau. Ir atsimerkus atmečiau ranką… Ir tiesiai į audrą!
Oplia! Turiu!
Pradėjau traukti tai, kad ir ką paėmiau… Kai staiga kažkas apsivijo mano ranką ir ją gerokai suspaudė! Iš netikėtumo vėl paleidau, kad ir ką laikiau, ir staigiai ištraukiau ranką laukan.
Kitos trys sekundės buvo tokios greitos, kad vos supratau, kas įvyko. Vos tik ištraukiau ranką, netikėtai tas beprotiškas zyzimas fone liovėsi, ginklai nustojo kristi, o tie, kurie dar buvo ore – kaipmat sukrito bedugnėn. Bedugnė per akimirksnį užsitrenkė taip, kad net žemė sudrebėjo ir iš velniai žino kur pasigirdo šaižus vyriškas balsas:
– O taip, mažyte! Oooo taaaaaaaaippp!
* * *
Ir tą akimirką pastebėjau, kad kažkoks ilgas siūlas ar virvutė apsivijo mano ranką! Atšokau nuo salės centro šalin žingsniu atgal ir pasibaisėjus papurčiau savo ranką.
Tačiau pasirodo, kad ant rankos nebuvo vien tik siūlas – prie jo galo buvo pritvirtintas ir kažkoks nesunkus, bet beveik pusės mano galvos dydžio raudonas akmuo!
„Aaah!“
Pradėjau dar labiau purtyti ranką, tačiau siūlas nė kiek neatsileido, o akmuo niekur neskrido, nepaisant judėjimo.
– ĖĖėėė, kūtvėla, liaukis! – sušuko vėl kažkas.
Aš pagriebiau siūlo galą su akmeniu ir pabandžiau jį nusitraukti nuo rankos. Nepajudėjo. Tada pradėjau vynioti jį nuo savo rankos, bet jis ir čia nepajudėjo. Viso to metu dar ir salė kažkaip transformavosi, rodos vėl plokštėjo, kilo ir grįžinėjo į savo įprastą būseną.
– Liaukis, po velnių! – sušuko vėl balsas ir siūlas aplinkui ranką susiveržė dar stipriau.
– At… Stok! – sušukau atgal. Net nežinau, kam būtent sušukau, bet turbūt labiausiai siūlui.
…Ir siūlas pradėjo atsilaisvinti nuo rankos lyg nuo kokio virbalo. Švyst, švyst ir galiausiai liko tik kaip siaura apyrankė, o akmuo man net nepastebint įšoko į delną.
– Oooooo, kaip geraaa! – pasigirdo balsas ir nušvito raudonas akmuo mano rankose.
„O dieve. Kas per velniai!?“
Išpūčiau akis į raudonąjį akmenį. Ir tada vėl pradėjau pašėlusiai purtyti ranką.
– Eik velniop! – dabar sušukau jau akmeniui.
– Pati tu ir eik! – atrėžė tas.
– Atsiiiikaaabiink, – purčiau ranką toliau.
Kai netikėtai pastebėjau, kad… Ginklų krioklys viduryje salės seniausiai pasibaigęs, o jame tik grindys ir vėl šviečianti skylė viršuje. Girdėjosi ošimas.
Į nugarą galutinai įsirėmusios sienos pastūmė mane salės centran… O grindys pradėjo kilti į šviesą.