Dienos tikslas: 1425 žodžiai. Parašyta: 1000.
Viename lietuviškame forume vyko žaidimas. Vedėjas veda, dalyviai pasakoja… ir įsijaučia į slaptus vaidmenis, panašius kaip žaidime „Mafija”.
„Kaip gražu miške, vasaros laike”
Rytai man visada patiko, visada jie buvo mano darbingiausia dienos dalis. Bet tik ne šis rytas, tik ne šis. Sėdžiu sudegusio namo verandoje ir niūniuoju vasariškas dainas. „Jei kas pamatytų tikrai pagalvotų, kad jau visai iš proto išsikrausčiau”, šasteli mintis. Šypteliu tai pagalvojęs. O tikrai – kas to nepagalvotų? Sėdi dvidešimt ketverių metų, neskusta barzda, sveikas ir drūtas vyras. Priešais savo paties sudegusį namą. Pinigai pavogti čigonų, o žmona pabėgus su turtingu šliužu žydu. Beveik kaip toje istorijoje „Romas ir Džiuljeta”, o aš sėdžiu kaip pabučiuotas ir niūniuoju dainas. Absurdas.
Tačiau visgi po kelių valandų sėdėjimo sukaupiu pakankamai jėgų net atsistojimui, nusispjovimui bei tos vienos ašaros nubraukimui. Dar vis šiek tiek suodinos rankos turbūt palieka žymę ant veido, bet man nusispjauti. Girdėjau mieste kažkokie bepročiai renka keliautojus (taipogi bepročius ir dar plius debilus) savo beprotiškai kelionei. Žadama: beprotiški pinigai ir beprotiški potyriai. Dar prieš dvi dienas dar būčiau pagalvojęs, kad, dievaži, nesu aš toks durnas…
* * *
Kiekvienas gyventojas sureagavo į vado rinkimus skirtingai. Vieni stebėjo kitus, kaip jie renkami, kol galiausiai atėjo jų pačių eilė. Kiti praėjo atranką gana nesunkiai. Treti kėlė pačiam vadui įtarimus, o ne atvirkščiai. Kad ir kaip būtų, į vado laivą buvo priimti 23 Dorneto gyventojai. Visi atrodė skirtingai. Laukia įdomi kelionė…
Kitą dieną, 6 valandą ryto, vadas su kapitonu šnekučiavosi apie kelionę – maršrutą, maistą, išlaikymą, bendradarbiavimą. Kiti komandos nariai neatėjo. O kažkas netgi dar snaudė. Į įplauką anksčiausiai atėjo ne komandos narys, o į kelionę susiruošęs gyventojas. Truputį keista pasirodė vadui, jog ne jo komanda atėjo pirma. Bet… koks gi iš tikrųjų skirtumas? Ar kas nors pasikeis, jeigu pirmi ateitų komandos nariai?..
Artėjant septintai valandai, rinkosi vis daugiau ir daugiau žmonių. O 6:55 vadas pašaukė, kad įliptų į jo numylėtą laivą ir ruoštųsi kelionei. Dar vienas kitas vos ne vos spėjo atbėgti į kelionę. Gerai, kad vadas buvo kantrus. O po penkių minučių, kaip tik lygiai 7 valandą (pagal kapitono laikrodį) laivas pajudėjo ir visi (turbūt visi) nustebę žvalgėsi, kaip atrodo vaizdas iš judančio transporto neįprastoje vietoje – upėje. Vaizdas po kurio laiko atrodė panašus į tokį: *laivas*
– Sveiki atvykę į mano laivą. – pasveikino vadas. – Mano vardas yra Raladis. Iš karto sakau, jog tikiu, kad vardas jums yra neįprastas. Tikiuosi, jog nepasirodys keista, jog ir savo laivui turiu vardą! Aš pavadinau „Sitrimas”. Gražiai skamba, o be to, asocijuojasi su galingu laivu.
– Ką žinau, gal truputį… – kažkas atsakė iš minios.
– Ne visiems, žinoma, asocijuojasi vienodai. Man taip, kitiems ne.
– Labai graži tema, – pradėjo TheGrizzly, – bet gal galima būtų sužinoti ir jūsų komandos narių vardus?
– Gera mintis, – pritarė Garou, – taip būtų daug lengviau bendrauti.
– Žinoma, jokių problemų. Kaip jau sakiau, bet pakartosiu dar kartą, mano vardas yra Raladis. Esu komandos ir laivo vadas. Ten, toliau, stovi Boneris, kapitonas. Nors titulas kaip ir turėtų reikšti, kad jis viską valdo, tačiau tik tiesiog gražiau skamba, jis atsakingas tik už maršrutą. Ne tik vandenyne, bet ir pačioje saloje.
– Aš matau dar vieną žmogų, sėdi vienišas, – prisijungė Toxiz.
– Bet raumeningas… Prie tokio silpnam geriau nelįsti, norint paerzinti, – pastebėjo Strazdas.
– Na, taip. Jis juokų nesupranta. – pritarė Raladis, – Jo vardas – Lederis. Visai nekalbus. Kalbėk, ką nori, jis neatsakys, jeigu nesupras, apie ką kalba eina, nors tu ką.
Šio grupės pokalbio metu, kai kurie gyventojai paprasčiausiai išsiskirstė, eidami apsižvalgyti nuo denio. Kai kurie nuėjo į kambarį. Kiekvienas gavo nuo vado po raktelį, kuris kiekvienas skirtas tik vienam konkrečiam kambariui. Grupėje liko ne tiek daug žmonių, kiek buvo iš pradžių. Iš pirmo žvilgsnio – kokie 14 + vadas. Beje, vadas nebuvo senas, jam – apie 30 metų. Kaip ir išlipimo metu, taip ir plaukimo metu jis dėvėjo mėlyną uniformą. Ne kaip kapitono. Mėlyni ilgomis rankovėmis marškiniai, mėlynos ilgos kelnės ir net mėlyni batai. Bet jie, panašu, buvo tiesiog nudažyti, kad viskas būtų vienos spalvos. Laivo kapitonas buvo gerokai vyresnis: arti 50. Kai kuriems sunku patikėti, jog jis dar gerai valdo kruizinį laivą, gerai juda, nors išore atrodo kaip paprastas senas žmogus (dėvi senus baltus marškinius, juodas dulkėtas kelnes). Raumeningasis, kaip kažkas davė jam pravardę, vilkėjo trumpus žalius marškinius, kurie slėpė dalį jo raumeningos rankos, taip pat juodas kelnes. Jis atrodė panašaus amžiaus kaip ir grupės vadas. Pokalbis tęsėsi toliau:
– Man labai džiugu matyti, jog sutikote keliauti su manimi. Jau vien už draugiją kelionėje galite mėgautis Lederio pagamintais patiekalais, vynu ar paprasčiausiu vandeniu.
– Lederis gamino patiekalus??? – nustebo R4m3nt4S.
– Mhm. Žinau, neįprasta matyti tokį žmogų. Tiesiog toks jo charakteris, taip jam patinka.
– Taip, tikrai neįprasta, – palingavo galvą vellniux.
– Tiesa, yra šioks toks šių saldumynų limitas, kad ir kaip gaila bebūtų, – kaltai pratarė Raladis.
– Kaip ilgai užteks?- pasitikslino mygatukas.
– Negaliu pasakyti. Galbūt pusei kelionės. Laimei, čia yra kaip ir „atviras” maistas, t.y. prieinamas visiems. Kiekvienas taip pat rasite truputį ir savo kambariuose. Ten bus vištienos dalis ir apie 100 ml vyno. Kaltas aš, kad geriau nepasirūpinau. Nespėjau. Arba mano laiko suvokimas kaltas. Kartais pamirštu, jog turiu vieną ar kitą dalyką, kuris, atrodo, yra toks svarbus, jog sunku būtų gyventi, jei neturėčiau. Galvojau, spėsiu nusipirkti iš miesto ar iš kur nors kitur beplaukdamas, bet vienintelė vieta, kurią pamačiau iki kelionės galo, tai jūsų miestelis.
– Nieko, – nuramino makrelion, – manau, kad užteks mums visiems.
– Plius mes gi ir savo dar turim, – pridūrė mortis.
– O! Tai gerai tuomet. Visgi patariu pradėti nuo „atvirojo” maisto, kaip aš jį vadinu. Ten kažkodėl visiems būna gardžiausia.
– Ačiū, – ugniokas ir dar keli kiti ir išėjo kiekvienas skirtingais keliais. Kai kurie paklausė Raladžio ir ėjo paragauti to skaniausio maisto. Viskas buvo padėta ant didžiulio medinio stalo. Kvepėjo tikrai skaniai. Kai kurie, nieko nelaukdami, iš karto sėdo valgyti, kad būtų sotūs.
Kiti, apsidžiaugę ir ištyrinėję savo kambarį, nusprendė patikrinti, ar patogi lova, koks vaizdas pro mažutį langelį. Taip pat patikrino ir maistą, kurį rado ant lentynos, prikaltos prie sienos. Šis maistas neatrodė toks šviežias, kaip ten, lauke. Kai kurie nebuvo tikri, aš valgyti tokį. Vištiena dar buvo truputį šilta, tačiau ar pakankamai iškepta? Klausimai kankino porą gyventojų, bet sprendimo reikėjo ieškoti greitai. Nespėję rasti atsakymo, greitai kiekvienas, kuris buvo savo kambaryje, rado ir nedidelį popieriaus gabaliuką. Lygus, baltas, tačiau netuščias. Ten tik buvo parašyta viena eilutė: „Ką manai apie Raladį, mūsų vadą? Parašyk apačioje savo nuomonę. Dėkui”. Ir kiek žemiau ranka nubrėžta linija. „Kas čia?”- nesuprato kai kurie. Pokštas? Rimtas klausimas? Kiekvienas dar kartą pamąstė, ką, kada ir kaip daryti, kai tuo pačiu metu kita grupelė mėgavosi viešuoju maistu.
Papildoma užduotis: pasirinkimai. Galimi variantai:
1) Sėstis prie lauke patiekto maisto (gardžiausio) bei neiti namo.
2) Mėgautis kambaryje patiektu maistu (vištienos gabalas ir/arba vynas) ir ignoruoti lapelį (ką darysite, galite rašyti patys).
3) Mėgautis kambaryje patiektu maistu (vištienos gabalas ir/arba vynas) ir atsakyti į lapelyje pateiktą klausimą.
4) Ignoruoti tiek lauke, tiek kambaryje pateiktus patiekalus.
* * *
Laivui sprūstant tolyn iš upės gniaužtų, pagaliau prakalba ir pats kelionės vadas. Drūtas vyras su išties ekscentriška apranga. Kalba trumpai, o įdomiausia kalbos dalis buvo laivo pavadinimas: „Sitrimas”. Turiu keistą įprotį šifruoti pavadinimus ir ieškoti pradinės reikšmės. Ir išgirdus šį, iškart šauna kiek nemaloni šifruotė „Aš mirtis”. Na, aišku, pirmas žodis ne visai „aš”, raidės kiek ne ta kryptimi kaip „mirtis”, bet vis vien. Kas per veikėjas tas Raladis?
Nežinau, ar čia nuo kelionės laivu, nuo minčių apie niūrius pavadinimus, po kalbos pasijaučiu tiesiog primuštas. Aišku, metaforiškai. Kažkur giliai viduje verda vis dar neišblėsęs pyktis ir niūrumas. Arba tai tik viena kitą ryjančios žarnos. Mažai kas gali įsivaizduoti, kokį džiaugsmą patiriu išgirdęs, kad laive visuose galuose prikišta nemokamo maisto. Kadangi aš su savim turiu tik tai, ką ant savęs nešioju (suodžius nuo veido ir rankų, beje, spėjau nusivalyti dar uoste) plius vieną surūdijusį peilį, maistas turbūt įgyja man daug didesnę reikšmę. Kartu su keliais kitais pakeleiviais nueinu pietaut bendrai patiekto maisto. Visgi, jei nieko neturiu, tai reiktų bent susipažinti su kitais.
* * *
Atsakiusiųjų nebuvo daug. Kad ir kas parašė tą laišką, daug atsakymų nesulauks. Pagrindinis dėmesys, visgi, nebuvo laiškas. Daugeliui buvo svarbi kelionė ir tikslo pasiekimas. Kai kam – svarbus ir poilsis. Raladis kalbėjosi su laivo kapitonu, aptarinėjo dar kartelį maršrutą, laiką, planą, kaip eiti per džiungles ir pan. Ilgai nediskutavo, nes jau, praktiškai, viskas buvo aišku. Tik patvirtino, jog vienas kitą tinkamai supranta. Vėliau Raladis nužingsniavo pas surinktą grupę (tiesa, ne visi buvo vienoje vietoje) ir pasiteiravo, ar skanūs patiekalai, „saldumynai”.
– Neblogas, – tarė Dark0l.
– Skanus, – taip pat savo verdiktą paskelbė An0nym0us.
– Kaip puiku. – apsidžiaugė vadas.,- Galvojau, kad mūsų Lederio gamintas maistas nepatiks.
– Kodėl? Visai gerai gamina, – nesuprato R4m3nt4S.
– Tiesiog… Na, aš tai įpratęs tokį valgyti, o va jūs… jūs esate visai iš kito žemyno, labai toli nuo mūsų namų, tai neabejoju, kad skiriasi ir maisto skoniai. Bet gal klystu.
Visi skaniai pavalgę, nusprendė apsižvalgyti po patį laivą. Kai kurie išliko visiškai ramūs, todėl trumpa ekskursija nieko nesukėlė. Tačiau kiti buvo kiek įtaringi, jog kažkas gali būti. Kažkokia paslaptis, žiauri, neatskleista grupės. Tačiau, kad ir kaip kruopščiai ir slaptai naršė, nieko rasti nepavyko. O gal nieko ir nebuvo anksčiau? Gal be reikalo įtaria vadą? Juk nieko nėra. Taip leisdami laiką, greitai atėjo vakaras. Nepastebimai. Toks ir vakaras: 21h, o jau tamsu kaip tamsiame kambaryje be langų. Laivo kapitonas visiems davė po žibalinę lempą. Užteko visiems, net keletas dar liko atsargai.
– Kaip vėlu. – tyliai pratarė Raladis Boneriui, – Mane nervina toks paros laikas. Tai nesimato, kur keliaujam, tai nesimato, kur laive judam… Nieko nesimato. Kaip aš galiu pakęsti visa tai? Nors gerai, kad dabar ruduo, o ne žiema, nes tai iš viso būtų juokinga. Net su lempom nesimatytų.
– Na, kodėl taip sakai? – nesuprato kapitonas. – Laive tai matosi normaliai, jei pasišvieti. Tik pritariu dėl išorės, beveik negaliu stebėti, kuria kryptimi plaukiame. Bet galiu tiesiog tiesiai plaukti ir viskas. Juk čia posūkio tai nėra…
– Tiesa. Tu valdai laivą, tu ir geriau žinai, kaip yra. Palieku tave, nes neturiu didesnės veiklos. Einu pasnausti. Prastai miegu, reikia kiek anksčiau gultis. Gal geriau išsimiegosiu. O tu ir taip beveik nemiegi, pastebėjau.
– Taip yra dėl to, kad labai smagu valdyti laivą, – su šypsena tarė Boneris, – dingsta miego noras.
– Tau tai smagu tuomet, – kiek nuliūdęs pasakė Raladis ir išėjo iš kambario į savo miegamąjį. Dar vėliau pasigirdo durų spynos užrakinimo garsas, o vėliau jau viskas nutilo.
Raladis išėjo miegoti antras. Pirmasis buvo „raumeningasis”. Jis visuomet eidavo miegoti aštuntą valandą. O keldavosi kone anksčiausiai. Dažniausiai tarp 5 ir 5:30. Tuomet eidavo plauti grindis, sienas, langus, kaip yra įpratęs. Tai buvo ir jo mėgstama veikla, nes daugiau neturėjo jokios kitos.
O grupė miegoti ėjo skirtingu laiku, bet visi vėliau už Raladį. Vieni ėjo 22h, kiti – 23h. Vieni ėjo noromis, pavargę, kiti – atvirkščiai. Bet privalėjo, kad būtų užtektinai jėgų. Ir vienintelis žmogus, kuris nemiegojo, buvo laivo kapitonas Boneris, užsiėmęs laivo valdymu.
* * *
Atrodo, kad niekas kitas nepastebėjo keisto laivo pavadinimo, apart to, kad kam skambėjo juokingai. Na, aš, tiesa, ir neklausiau, bet visgi turėjo būt koks drąsuolis tokioj kelionėj, ar ne? Vienaip ar kitaip, didžiąją puotos laiko dalį valgiau kiek tik galėjau. Labai tikiuosi, kad maistas nebuvo užnuodytas, bo taip greita mirtis būtų. Na, bent tiek, tiesa. Vis ne sudegt savam name.
Prisiminęs savo dabar jau dingusį turtą vėl paniurstu, atsiprašau nuo stalo ir išeinu laukan pakvėpuoti grynu oru. Kadangi ekskursijos man ne itin įdomios (o ir ką žiūrėt prakeiktam laive vidur jūros? Bangas jūroje, nes jų maža?), laisvą laiką praleidžiu skaitydamas kažkieno knygą apie plaustų statymą ekstremaliomis sąlygomis. „Ką, kaži kažkas ketina nuskandinti laivą?“, pagalvoju akimirkai. Netrukus nusijuokiu iš tokios minties – koks idiotas norėtų to ir dar geriau, kodėl? Jau vėlai vakare grąžinęs knygą, kur radau, nueinu į savo kabiną, kelias akimirkas apsižvalgau, kas gero joje, bei netrukus griūnu miegoti. Te naktis pailsina mano galvą ir kūną.
* * *
Atmosferoje buvo jaučiama baimė, menkumas, įtarimai… Didžioji dalis balsavo visgi įtariai žiūrėdami vieni į kitus. Net Raladis saugojosi, stengėsi nebūti visiškai šalia ko nors. Arčiausiai stovėjo Lederis. Laivo kapitonas neturėjo laiko žiūrėti grupės daromų sprendimų, kadangi sala buvo vos už poros kilometrų. Grupės vadas pažiūrėjo į visus lapelius, juos pavartė, patikrino, ar gerai perskaitė vardus ir susimąstė. Paskui pašaukė FoxconNHQ, kad eitų paskui jį pasikalbėti. FoxconNHQ kiek suabejojo, įtarė, kad nieko gero negali tikėtis. Visgi vadas nebandė jo iš karto nužudyti. Abu įėjo į jo kajutę, užsidarė duris ir pradėjo dialogą. Gaila, bet dialogo nebuvo galima išgirsti. Tuo tarpu iš laivo galo pasigirdo Bonerio šauksmas:
– Atplaukėme!
– Pagaliau, – tarė vienas iš narių, – neįmanoma iškęsti kraupios kelionės…
– Bet nereikia liūdėti, – pamatė gerąją pusę kitas keliautojas, – juk niekas nežuvo, sveiki… beveik visi. Tuoj pagis ir keliausime ramiai.
– Gal. Tikiuosi.
„Raumeningasis” susikrovė savo daiktus, kuriuos laikė savo kajutėje, stalčiuose ir pirmasis nusileido ant žemės. Sala nebuvo mažytė. Visiems išlipus, knietėjo apsižvalgyti. Bet vaizdas nebuvo įspūdingas. Vos ne iš karto, už keliasdešimt metrų, prasidėjo džiunglių pradžia. Vienintelis matomas objektas už medžių buvo tik ugnikalnis. Nebuvo didelis ir neatrodė, kad būtų veikiantis. Buvo ir neilgas kelias, sudarytas iš žvyro, smėlio. Pačios džiunglės nebuvo tankios.
– Ką gi, sveiki atvykę į mūsų kelionės tikslą. – praėjęs pro grupę tarė Raladis, – Ši sala, kiek žinau, neturi pavadinimo, nors pagalvojau, kad galiu suteikti, kad būtų informatyviau. Pavadinsiu Serdynės sala.
– Kokia??
– Serdynė. Čia atsitiktinis pavadinimas šovė į galvą. Nėra jokios prasmės.
– Koks skirtumas…
– Gerai, tikiuosi, kad pasiruošėte kelionei. Keliausime pėsčiomis, jau nebe laivu.
– Tai jau ir taip aišku.
– Na, taip, tas tiesa. Tik šiaip pasakiau. Man smagiau dėstyti faktus. Teks keliauti šiuo keliu tol, kol baigsis. Aš tikiu, kad jis veda link ugnikalnio…
– Mums reikės eiti link ugnikalnio?!
– Taip. Oi, pamiršau pasakyti. Atsiprašau dėl to. Bet juk jis nekanda. Nereikia bijoti.
Kelionė prasidėjo pėsčiomis. Ugnikalnis nebuvo toli, tad keliauti neteko ilgai. Visgi, pasiekus ugnikalnio papėdę, keliauninkai sustojo ir nustėro: kiek toliau matėsi kažkokie keisti gyviai… Ne žmonės. Tikrai ne. Jie degė. Tiesiogine to žodžio prasme. Negana to, griausmingai atrodantys padarai turėjo grandines ir neįprastos formos durklą (Spausti, norėdami pamatyti jų išvaizdą). Keliautojai tą akimirką suprato, kad reikia eiti tyliai. Visgi vienas iš grupės netyčia užkliuvo už medžio šaknies, įsitvirtinusios virš žemės, ir visu svoriu griuvo ant žemės:
– Kad tave vilkai užpjautų!!
Tą akimirką keistieji padarai, anksčiau tyliai stovėję ir žiūrėję į vieną tašką, staigiai atsisuko link grupės. Pamatę „įsibrovėlius”, jie, būdami 8, puolė grupę, kurią sudarė 24 žmonės.
– Na ir kelionės saloje pradžia… – tarė sau Dorneto gyventojas, besiruošiantis kovai.
* * *
Kaip ir maniau, balsavimo rezultatų ilgai laukti netenka. “Dievaži, grynai kaip musių valdove”, pagalvoju matydamas, kaip į savo kajutę nusiveda FoxconNHQ vadas Raladis. Akimirką šmėsteli ir mintis, kodėl FoxconNHQ, kai berods dauguma balsavo už Markelion, kaip, kad teko pastebėti iš žvilgsnių, bet savo abejonių nespėju išsakyti – Boneris sušunka, kad pasiekėme žemę.
Bandydamas nusiraminti mintimi, kad išbalsuotąjį turbūt tik palaikys laive iki kol grįšime su keliais kitais beturčiais, palaukiu, kol tie, turintys daugiau nei tai ką dėvi, susirinks savo daiktus. Laukt tenka neilgai ir jau netrukus mes žygiuojam ugnikalnio link. „Tikiuosi sekantis balsavimas nevyks renkantis, ką paaukoti ugnies dievams“, pajuokauju ir taip sulaukiu vos kelių sukikenimų. Ne, daugumai turbūt ne juokai galvoje. Bene juos taip išgąsdino Toxiz pasiūlytas naujasis Serdynės pavadinimas – Skerdynės?
Visai netrukus pasiekiam ugnikalnio papėdę. Siurprizas – apačioje jos ne kas kitas, o mistiniai vien pasakose minimi ugnies džinai. Prisipažinsiu, aš geras keturias minutes pastovėjau išsižiojęs, kol iš kitų reakcijų supratau, kad ne aš vienas tokias įtikimas iliuzijas matau. Lederis netrukus paragina mus eit tolyn ir kuo tyliau, ką mes ir padarome. Na, iki tol kol kažkas nugriūna ir sukelia daug didesnį triukšmą negu derėtų.
Vos tik pamatę, kad ugniažmogiai (taip lengviau juos vadinti juk) artinasi link grupės, suprantam, kad be kovos lengvai nebus. Ne itin diplomatiškai atrodo jų piktai besisukančios kuokos ir ugnies liežuviai, paliekami ten, kur eina. Ar gal praskrenda, nežinau. Vienaip ar kitaip, tai išgrūdu iš galvos ir imuosi darbo. Kadangi daiktų daug neturiu, improvizuoju. Kol R4m3nt4S bando aplieti ugninius vandeniu (kas galėjo pagalvoti, kad tai jų silpnybė) aš arba nukreipiu jų dėmesį kartu su Toxiz‘u, arba bėginėju šen bei ten, surinkdamas bent kiek daugiau vandens. Ak, panašiai kaip gesinant gaisrus. Tik čia gaisras paskui tave bėga ir kuoka bando galvą suknežint.
* * *
Turiu prisipažinti, mes įvarėme save į aklagatvį. Vėlgi metaforiškai, be abejo. Nors ir Raladis nesugebėjo pakankamai įrodyti, kad nėra koks pikta norintis spekuliuojantis žydelka, bet vien įtarimų kažką daryti neužtenka. Ne laukiniai visgi esame. Problema – ką daryti? Jei Raladis nori mus įvesti į spąstus… Tai kodėl? Nejaugi mano pokštai apie aukojimus ugnies dievams gali būti teisybė? Ir ką jis gali padaryti? Gal Raladis ir buvo tas, kuris puolė tuos žmones laive?
Antra, Boneris ir Raladis dar laive bendravo draugiškai.. Net jei išmestume Raladį laukan gyvent vieną džiunglėse.. Ar grįžę iki laivo jį rastume? Ir dar geriau – ar grįžus į jį patektume? Vargu ar kas iš mūsų visą kilometrą su trupučiu plauktų nuo kranto iki laivo vien tik jo užgrobti. Tuo labiau – užgrobti dėl kitų. Žinau viena, kad aš pats to nesugebėčiau, plaukimas ne mano sritis.
Po ilgų dvejonių pasiūlau pakeleiviams palikti jį grupėje kaip ir ankščiau (1). Tiesa, su viena didele išimtimi – stebėti jį, kad nesugalvotų ko pridirbti. Ai, ir tegu eina priekyje. Dėkui, dar vienų ugninių žmonių mums tikrai nereikia. O jeigu tai nesuveiks, visad galime tiesiog pakeliui palikti paklausę kelio, anokia problema.
Išsakęs savo mintis toliau stebėjau diskusiją valgydamas ir gerdamas. Kad ir prieš miegą nesveika.