Gyvenimo kalendorius – tai Tim Urban įkvėptas stoiško nihilizmo įrankis išgyvenantiems egzistencinę krizę. Šie kvadračiukai, tai savaitės nuo gimimo iki (tikėtinos, imant vidurkį Europoje) mirties sulaukus apie 80-tį metų:
Principas toks:
- Žiūri.
- Mąstai kiek, va, nedaug liko, o norisi tiek daug.
- Tai tave įkvepia veikti.
Išbandžiau tai ir aš. Nuo 2017 metų balandžio kiekvieną savaitę žymėjausi iksiuku arba savo tos savaitės labiausiai įsiminusiu įvykiu. Kaip į savotišką mikro-dienoraštį:
Ką patyriau? Ką išmokau?
- Kiekvieną savaitę žymėti ką esu nuveikęs… Buvo nuobodu. Pirmus kelis mėnesius jaučiau malonumą žymėtis, jaučiau kažkokią prasmę, bet vėliau tai tapo tiesiog įpročiu. Kad tai tapo beprasmiu veiksmu iš kurio nejaučiu naudos supratau tik 2023 metų birželį – tai turbūt šis įprotis nebuvo sunkus ar labai nuobodus… Bet džiaugsmo – nejaučiau.
- Nesijaučia, kad šis kalendoriaus pildymas kažkaip būtų padėjęs. Neradau gyvenimo prasmės, langelių pildymas egzistencialistinio nerimo nesumažino, net nejaučiu, kad geriau prisiminčiau šių metų įvykius. Pildžiau ir nejaučiu, kad kažką būčiau gavęs. Blogo irgi ne.
Tai tiek. Neturiu ką daugiau pasakyti. Buvo nuobodu, o naudos nepajaučiau.
Ką dar pasakyti apie šį kalendorių?
Nesugalvojau ką. Taigi paklausiau draugų nuomonių…
„Jei apie kalendorių po 6 metų neturi ką pasakyti, greičiausiai jis niekur tau ir nepadeda.“ + „Kiekvienai savaitei suteikdamas vienodą reikšmę, ji praranda kontekstą ir savo gylį. Juk žinai, kad kartais per savaitę nutinka daugiau nei per visus metus.“
Išties. Turbūt greitai šis iššūkis-įrankis tapo tik rutinos, ritualo dalimi. Nežinau kaip anksčiau šito nepastebėjau?
„Vietoj to kad džiaugtumeisi kiekviena diena, ar šiaip pasidžiaugtum savo mažais pasiekimais, pradedi save vos ne kaltinti jog nepadarei pakankamai ir tampi šioks toks hustle culture įkaitas.“
Irgi geras pastebėjimas. Ypač turint omenyje, kad gi pats parašiau knygą apie tinginystęs naudą, bet save tiek laiko pasąmoningai spaudžiau..? Nors, tiesa, metams įsibegėjus – didelės įtampos nebejaučiau. Man tiesiog buvo nuobodu.
„Toks LABAI LABAI suspaustas dienoraštis. Gal net paminėti gali, jog dienoraštis šiek tiek prasmingiau būtų.“
Kartais ir kelių žodžių užtenka, kad prisimintum savaitės įvykius. Bet, tiesa, keli žodžiai nenusakys gilesnių išgyvenimų.
Esu eksperimentavęs ir su įprastu dienoraščiu – rašiau apie du metus, po kurių reikalą irgi mečiau, nes nebemačiau prasmės. Eksperimentas su dėkingumo dienoraščiu irgi, gale, pasirodė pusėtinas (nors, man asmeniškai, naudingesnis nei šiaip pastebėjimų žymėjimas).
„Pažiūrėjus į kalendorių, dar geriau matai, kad ir kaip greit bėgsi, vistiek teks sustoti 80-ies metų.“
Gal tai ir yra ta žinutė, kurią būtų gerai prisiminti? Galbūt. Gaila, kad „Gyvenimo kalendorius“ man šios žinutės prisiminti nepadėjo.
Įdomu, priverčia susimąstyti.