Dienos tikslas: 703 žodžiai. Parašyta: 725.
Vėliau.
Ar dažnai sau sakai šį žodį?
Ir ar dažnai suvoki, kad taip tik meluoji sau?
Vėliau. Tikrai pradėsiu ir pabaigsiu.
- Kai baigsiu mokyklą;
- Kai įstosiu į universitetą;
- Kai gausiu diplomą;
- Kai surasiu mylimąjį;
- Kai susižadėsim;
- Kai susituoksim;
- Kai išsiskirsim;
- Kai užaugs vaikai;
- Kai bus gera akcija;
- Kai bus geresnis oras;
- Kai nereiks dirbti;
- Kai mane išmokys;
- Kai…
Arba, kitaip tariant, „Kai bus nuotaika“.
Tik nuotaikos niekada nebūna. Nei meninei kūrybai, nei verslo kūrybai, nei savo santykių ir požiūrio į pasaulį kūrybai. Nėra nuotaikos, nors tu ką.
Ir tai tęsiasi, tęsiasi, tęsiasi…
Bet ar tikrai „Vėliau“ yra taip blogai?
Taip.
Bet juk kartais vėliau išties būna geresnė situacija, lengviau pradėti ir panašiai!
Taip.
…Ar kartais sau neprieštarauji?
Ne.
Nes vien todėl, kad palaukus dvejus metus kompiuteriai bus pigesni ir greitesni ar, sakykime, vidutinis lietuvio atlyginimas priartės prie europietiško, nereiškia, kad laukti yra verta.
Taip, tu gali palaukti.
…Dievaži, oi, kai kurie mūsų oho kiek kantrybės turi! Nuo vaikystės turi svajonių, tačiau nugyvena iki 90-ties jų nepaleisdami!
Tačiau ar verta?
Jei nori parašyti knygą, gali palaukti, kol mokėsi tai daryti. Galbūt tiki, kad nerašant išmoksi rašyti. Bet laikas nesustoja. O jėgų (tau) – mažėja. Jų greitai visai neliks.
Kai kurių svajonių niekada neišpildome.
Tačiau aš nebandau tavęs užmotyvuoti.
Taip, galėčiau rėkti tau ir stūgauti: „Tu gali! Padaryk! Pirmyn! Kada, jei ne šiandien? Neleisk savo svajonėms ir likti svajonėmis!“.
Panašiai, kaip šis herojus:
Galėčiau taip pat klausti ar tai, ką darai DABAR, yra svarbu. Sakoma, kad mes didžiąją dalį gyvenimo praleidžiame atidėliodami – užsiimdami bet kuo, tik ne tuo, kuo reikia.
Girdėjau istoriją apie vyrą, kuris du metus bandė mesti rūkyti. Jam visi aiškino, kaip čia blogai, žmona verkė, bendradarbiai visai palaikė, tačiau… Nieko. Tada vieną dieną jo šešiametė dukra atėjo išsigandusi, pažvelgė į jį ir tarė „tėtuk, aš nenoriu, kad tu mirtum“. Vyras nuo tos akimirkos daugiau niekada nesurūkė nė vienos cigaretės.
Panašiai, kaip koks vienuolis.
Bet geriau pažvelkime į tavo troškimus, kuriuos tikrai išpildysi „Vėliau“.
Dvi svajonių rūšys.
Prieš dvi dienas gyvai susitikau su debesyliečiu, dirbančiu laidojimo paslaugų įmonėje, o kartu – trokštančiu tapti fotografu. Jis trokšta fotografuoti. Tačiau nežino, kaip pereiti nuo laidojimo paslaugų iki meninės fotografijos ir uždarbio iš jos.
Jis norėtų, tačiau vis ieško to „Vėliau“.
…Tačiau „Vėliau“ pats neateina. Ir iš senų svajonių lieka:
a) Pradėtos siekti;
b) Nepradėtos siekti.
Kaip su pirmosiomis pasibaigė – aš nežinau. Galbūt po dienos suvokei, kad ši svajonė ne tavo, galbūt tai virto gyvenimo pašaukimu, kaip man netyčia pašaukimu tapo rašymas.
Kaip su antrosiomis pasibaigė – žinau. Nes arba tada visą likusį gyvenimą (iki pasimiršimo) svajojai, arba išmetei ją iš galvos ir tiek.
Man būtų smagu, jei pažvelgtum į savo „Vėliau“ troškimus.
Ir pažvelk – ar galėtum tai pradėti šiandien?
O galbūt galėtum imti ir tiesiog svajonę išmesti iš galvos? Panašiai kaip aš, nepamiršęs, kad idėjos turi galiojimo laiką, išmečiau iš galvos idėją keliauti po visas visas pasaulio šalis?
(Kam man keliauti po kitas šalis, jei vien Kaune dar yra tiek daug neaplankytų vietų ir nesutiktų žmonių? O ką ir kalbėti apie likusią Lietuvą. Du su puse milijono žmonių – visai nemažai!)
Galbūt tavo „Vėliau“ gali tapti „Šiandien“?
Ir jei turi svajonę leisti dienas skaitant knygas… Nes tau, po velnių, patinka skaityti knygas…
…Tai ar galėtum skaityti bent po 10 minučių kasdien? O po 50? Gal po 100? Minučių, ne gramų.
Nesivaikyk laimės žiburio kažkur kelio gale.
Geriau užžiebk jį čia – savo širdyje. Savo namuose, savo kasdienybėje.
Jei nori fotografuoti gamtą – fotografuok. Kartu nepamiršk savo verslo vadybos darbo ir dirbk. Laisvu laiku fotografuok. Dirbk. Fotografuok. Dirbk. Fotografuok. Aštuonias valandas dirbk. Keturias fotografuok. Dirbk. Fotografuok. Išmesk televizorių. Dirbk. Fotografuok. Dirbk dar daugiau, nes nespėji su darbais. Fotografuok dar daugiau, nes idėjos nesibaigia. Dirbk. Fotografuok.
…Ir netyčiom pastebėsi, kaip tapai Mariumi Čepuliu.
Jis norėjo fotografuoti gamtą, nes tai jam patinka. Tai nėra jo darbas, ar bent nebuvo 5-erius metus iki šiol. Jis dirba kažkokios įmonės direktorių vadyboje. Jis dirbo ir fotografavo.
Aš.
Dirbu draudimo agentu, brokeriu, kartu su savo teta ir pusbroliais. Suderinu draudimus automobiliams, namams, gyvybei, kelionėms, turtui – kam tik nori. Gaunu eurų. Grįžęs namo ar darbo pertraukų metu rašau. Rašau kaip išprotėjęs.
Kaip Stephen King ar Hemingvėjus.
Ir žiū, vienu metu geros svajonės tampa gyvenimo dalimi. Blogąsias išbandai ir išmeti.
O svajonių, kurių, pasirodo, nesvajoji…
…Irgi atsisakai. Lieka tik troškimai, kuriuos kadaise norėjai išpildyti „Vėliau“, tačiau jau įgyvendinai vakar. Tik tie gausūs gyvenimo pasiekimai.
Nesivaikyk savo laimės žiburio. Užžiebk jį šiandien.
Ir nereikia to „Vėliau“.
Šiandien,
Danielius