Protas iš savo pamatų nėra ramybė. Jis yra amžinas problemų kūrimo ir sprendimo šaltinis.
Kad ir kaip keista, jis pats sukuria problemą ir po to bando mus įtikinti, jog žino, kaip reikia ją išspręsti ir kad apskritai ją reikia spręsti.
Pats protas labai retai būna ramus, jis visada yra ne dabartiniame momente.
Protas visada stengiasi arba eiti į ateitį ir kurti projekcijas, arba eiti į praeitį ir būti visada ne čia. Tokiu principu – laimė visada rytoj arba buvo vakar.
Mes esame ne tik mūsų protas.
Mes esame tai, kas jį patiria, kas stebi jo visus pasirodymus ir leidžia jam būti tokiu, koks jis yra. Tik pats protas gali neleisti sau būti tokiu, koks jis yra.
Dažnai pastebiu, jog žmonės, išmokę kokį nors vieną metodą, padedantį tvarkytis su jausmais, „stringa“ amžiname proto tobulinime. Nenuostabu, juk didžioji dalis mūsų visuomenės garbina tobulus protus, gebančius kurti ir racionaliai argumentuoti kiekvieną gyvenimo ar jo diskusijų žingsnį.
…Atrodo, jog jeigu sugebi geriau žaisti gyvenimo kortomis, gali būti laimingesnis.
Bet ar manote, jog po pasiekto tikslo nebebus sekančio tikslo?
Ar, nuoširdžiai pažiūrėjus, mes tikrai norime to tikslo? O gal, vis dėlto, mes norime ramybės?
Protas gali prigalvoti mums begalę uždavinių. Tikslą tiksle po tikslo ir dar du tikslus po to. Tai niekada nesibaigia.
Bet mes nesame tik mūsų protas, mes esame tai, kas patiria protą, kas jį pastebi.
Pastebėkite, kad kuo labiau panyrame į protą – tuo labiau komplikuota, tuo sudėtingiau, tuo daugiau kyla klausimų, tuo daugiau chaoso, tuo mažiau laimės. Kuo labiau už proto – tuo ramiau, tuo dažniau esame čia, tuo geriau būti dabartiniame momente, tuo lengviau džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar.
Leiskite protui žaisti ir kurti savo dainas ir retkarčiais pastebėkite, jog jūs esate ne tik jis, bet ir tai, kas patiria jį, o tai yra amžinas ramybės šaltinis.
