Norėčiau, kad gyventi būtų tiek pat lengva, kaip ir apie gyvenimą galvoti, svajoti, sudarinėti sąrašus…
Jaučiu, kad per paskutinius dvejus (o gal jau trejus? kada tai prasidėjo?) metus daugiau laiko praleidau galvodamas ko norėčiau iš savęs ateityje, tarkim kokius iššūkius išsikelti norėčiau, nei tuos iššūkius sau keldamas.
Jei atvirai, turbūt yra tame logikos: svajonėms tereikia poilsio bei gardaus gėrimo. Įgyvendinimui – daugiau.
Galvoju… Turbūt, kad nesu toks vienas?
Ir kas manyje pasikeitė, kad nebenoriu siekti tų svajonių? Ar gali būti, kad aš pagaliau esu laimingas?
Ar tipiška, kad laimingas žmogus nustoja kelti sau naujus tikslus? Ar tipiška, kad saviugda bei „augimas“ tėra tarpinė stotelė?
Čia galėčiau išsikelti iššūkį: „Mėnuo, kai aiškinausi ar tipiška saviugda užsiimti tik kelis metus“. Bet, jei nuoširdžiai, man nusispjaut ant tokio iššūkio bei jo rezultatų. Kažkaip jaučiuosi laimingas ir be to.
Tai ar verta sau kelti iššūkius, jei šių nenori?
