Combo streaks metodas: Atrodo, kad nemokėjau rašyti (III dalis)

Straipsnio autorius: Danielius Goriunovas / Debesyla

Danielius Goriunovas / Debesyla

Dalinuosi ką patyręs, nes kažkas paprašė.

Kategorija: Iššūkiai

Ir tada aš vis dar rašiau. Štai dar keli atnaujinti tekstai iš archyvų. Kur galėjau – stilių palikau, kad galėtum matyti skirtumą su dabartiniais tekstais.

Sausio 21. Pasakojimas apie Berniuko salą.

Sala nebuvo kažkuo ypatinga…

Arba ne – buvo.

Tai buvo sala nepažinto ir niekur nepažymėto vandenyno, apsupta tylių ir vos banguojančių vandenų.

Juose turbūt nebuvo jokių povandeninių srovių. Virš jų – jokių vėjų.

Tik rūkas, begalinis rūkas, neleidžiantis geriausiomis dienoms nieko įžvelgti toliau nei puskilometris, o blogiausiu atveju – pusžingsnis.

Tas rūkas buvo toks, kuris salai suteikdavo savotišką pauzę. Laikas joje tarytum sustodavo ir nejudėdavo… Nors akivaizdu, kad judėdavo. Berniukas rytais atsikeldavo, užsiimdavo savo kasdieniniais darbais, o vakare eidavo miegoti. Kas dieną tai kartodavosi, o kisdavo tik dienos orai ir kasdieniniai darbai.

Saloje nebuvo jokių kitų gyventojų, išskyrus berniuką. Kadaise jų būta, kaip akivaizdžiai galima nuspręsti iš likusių miestų, miestelių, trobesių ir užklimpusių bei pusiau užžėlusių automobilių.

Saloje netrūko įvairiausių paukščių, kurie buvo ypač baikštūs (berniukui tai atrodė įprasta) ir gyvūnų, kurie buvo dar baikštesni.

…Na… Gerai, sakydami, kad saloje berniukas buvo vienintelė protinga (protingesnė nei, tarkim, šernai miške) būtybė, galbūt šiek tiek meluotume…

Nes saloje taip pat gyveno Kiti.

Nepažįstami, nežinia kada atsirandančios ir dingstančios būtybės… Kurių berniukas niekada nesuprato.

 

Sausio 27. Ką aš rašau, kai aš rašau.

Priešingai, nei tu gali pagalvoti, rašydamas aš nesijaučiu tarytum rašyčiau.

Nesijaučiu ir taip, tarytum kalbėčiau.

Nesijaučiu ir taip, tarytum kalčiau žodžius į akmenį, kur jie liktų iškalti amžiams.

…Bet.

Kai aš rašau… Aš jaučiuosi, tarytum dainuočiau.

Tarytum paukštis griežčiau, spiegčiau, čiurliuočiau, kvytuočiau ar kitaip leisčiau treles.

Kai aš rašau… Aš jaučiuosi, tarytum būčiau paukštis.

Nedidelis, ne itin gal ir margas, bet čiulbėti mėgstantis. Kaip koks žvirblis ar panašus paukštėkas.

Sausio 28. Rytinis laiškas [cenzūruota].

Tik primenu, kad būtų labai faina iš tavęs išgirsti atsakymą šiandien. Kad nereiktų jo pačiam sugalvoti. c:

Žinai, blogai jaučiuosi, kad taip iš tavęs to reikalauju.

Suprantu, kad nenori galvoti. Sukti galvos. Kad tau sunku ir skaudu tai daryti…

…Bet aš irgi esu žmogus. Visgi, jau keturis mėnesius bendrauju su tavimi, rašau, štai, atvirus ir begalinius laiškus, norėdamas išspręsti bėdas… Tačiau tu vargiai ar kada skiri savo jėgas, kad atsakytum į mano mintis savosiomis. Na, taip, matau, jog kartais skiri jėgų, jog atrašytum (vietoj to, kad miegotum ar svaigintumeisi)… Bet dažniausiai vis tiek į mano klausimus atsakai „galbūt“… O tai nieko, iš esmės, juk nereiškia…

Ir aš nebežinau, ar taip darai dėl to, jog nori, kad sprendimus priimčiau aš, ar dėl to, jog nenori galvoti ir po to gailėtis. Ar saugaisi, kad neskirtum man savo minčių, ar tau tiesiog taip nesigauna, nes bendraut nesinori.

Nežinau, gal tarp tavo draugų, šeimos ir ex-mylimųjų tai buvo įprasta, kad jiems bandant su tavimi kalbėtis, tu jei ir atsakai, tai atsakai, kad per sunku atsakyti… Galbūt tau išties tai natūralu.

Bet bent jau aš… Jei įdomu, be abejo, aš šiuo atžvilgiu jaučiu nepagarbą.

Na, nei tavo draugas, nei mylimasis, nei dar nežinia kas, aš nesijaučiu.

Ir suprantu, kad tau reikia laiko, kad mėgsti bendrauti lėtai, kad svarbiausiai būti atviriems ir džiugiems, kaip geriausiems draugams… Ir dievaži – man visa tai patinka!

Tačiau man tavo paslaptingumas jau nusibodo… Perdėta tai, perdėta.

Ta prasme, dievaži – kaip aš turėčiau suprasti tave, kai man parašius tu po to nė iš šio, nė iš to dingsti pusei savaitės… Tačiau feisbuke laiminga vaideniesi, o vakarais laisva nuo darbo raganauji? Kai vieną akimirką siunti fainus sms’us (Kad ir „mau.“ stiliaus), o kitą nebeatsakai? Kai prašai, kad parašyčiau laišką, o parašius sakai, kad tau per sunku galvoti, pagalvosi vėliau… Tačiau vėliau nepadarai, ką pažadėjai?

Na, žodžiu. Pagauni, apie ką aš? c:

…Atsakyk taip – ir toliau tęsime savo nuotykį. Būsiu laimingas, kad gavau bent vieną atsakymą iš tavęs. Vėl galėsiu tapti laisvu ir vaikišku Danieliumi, kaip būnu su savo draugėmis. Atsakyk ne – ir aš tave pamiršiu. Galėsi padaryti, ką kadaise siūlei ir nepastebimai pranykti.

Atsakyk galbūt – ir sprendimą padarysiu aš. Tiesa… Nežinau, kiek jis bus tavo naudai, bo aš irgi žmogus ir noriu apsisaugoti nuo savo jėgų ir laiko švaistymo. Kai darau, darau visa širdimi… Ir noriu, kad, jei bendraučiau su tavimi, tu irgi to trokštum. Kad pastoviai nesijausčiau lyg rašantis/kalbantis/prašantis/duodantis/besidomintis/darantis per daug o.o

Hm.

Kažkaip per rimtai ir per ilgai gavosi… Neturėjo taip būti 😀

 

Vis dar rašęs,
Danielius

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Galite pasirašyti slapyvardžiu – visiškai anonimiškai.