Dienos tikslas: 203 žodžiai. Parašyta: 849.
Šiandien mane kalbino motyvatorius ir verslininkas Alex Monaco. Štai, kaip praėjo mūsų pašnekesys.
Danieliau, kuo tu skiriesi nuo kitų, rašančių apie saviugdą?
Tuo, kad nesu Ilzė Butkutė ir nesu kažkoks Alfa Patinas. Šie du kūrėjai yra pavyzdžiai žmonių, kurių kuriamas turinys man nepatinka iš principo – jokių įrodymų, jokio nuoširdumo, nuolatinis savo įsitikinimų grūdimas…
…Aš kurdamas stengiuosi lygiuotis į tinklaraščių Wait But Why, Super Gentis autorius ar į Niall Ferguson, parašiusį neįtikėtiną knygą „Pinigų triumfas“, o dabar vadinamą vienu iš 100 įtakingiausių metų žmonių. Stengiuosi lygiuotis į autorius, kurie remiasi:
a) asmenine patirtimi;
b) beprotišku atvirumu apie savo jausmus ir potyrius;
ir c) moksliniais tyrimais.
Taigi, stengiuosi sujungti visas tris minėtas gero rašymo dalis: potyrį, jausmus ir protą!
Dėl to aš prarandu ir dalelę skaitytojų – kai kuriems straipsniai yra pernelyg moksliški, kitiems norėtųsi gražios citatos ant nuotraukos su Milijonieriais. Kitiems dar kažkas netinka. Bet turiu savo publiką ir ja džiaugiuosi. Turiu savo Debesyliečius ir juos myliu. Jiems ir rašau.
Ko nori iš šio gyvenimo?
Norėčiau pasenti ir būti toks kaip Čekuolis. Aš jau dabar stengiuosi tapti protingu ir įkvepiančiu kaip jis, nepaisant kartais ir keistų jo pažiūrų.
Noriu susirasti žmoną ir su sukurti vieną ar kelis vaikus arba juos įsivaikinti. Man nesvarbu, iš kur vaikai – bet fuck, man norisi žmonos. Galbūt taip pasireiškia jaunatviški hormonai – visgi man 24-veri, todėl būtų keista, jei to nenorėčiau.
Noriu jaustis laimingas. Ir kadangi suvokiu, jog laimė ateina ne tuomet, kai nusiperki greitesnį automobilį, o tuomet, kai pradedi tikėti, kad esi laimingas… Tai paprasčiausiai toks ir esu! Paprasta.
Taip pat noriu, kad žmonės aplinkui mane irgi jaustųsi laimingi. Būtent todėl ir sakau atsitiktinius komplimentus praeiviams Kaune, o savo tekstais, mintimis ir žodžiais bandau įkvėpti, padėti kitiems. Jeigu jie to nori, be abejo. Juk jei grūsčiau per prievartą – nebūtų laimingi.
Ką parekomenduotum žmogui, norinčiam kuo greičiau pasikeisti?
Rekomenduočiau atsipalaiduoti. Ir tada nesikeisti. Nieko nedaryti. Dėk savo įsivaizduojamą dešrą. Ir nieko nedaryk. Visiškai. Nes jeigu taip labai nori greičiau pasikeisti… Kodėl to dar nepadarei?
Ar tikrai „trūksta žinių“ yra tavo trūkumas? Ar tikrai „neturiu drąsos“ tavo trūkumas? Ar tikrai „man reikia motyvacijos“ yra tas magiškas burtažodis, kuris, nepaisant to, kad nieko nereiškia, pateisina jokių veiksmų nebuvimo?
Ką tavo vietoje, tavo akimirką, tavo gyvenime, darytų boksininkas Mohamedas Ali? Ką tavo vietoje darytų Jėzus? Ir ką tavo vietoje darytų kiti kovotojai, kurias mes žavimės?
Jiems nekliudė tai, kad jei „nežinojo kaip“ kažką daryti. Tačiau kliudo tau?
Ne. Jei sakai, kad trokšti greičiau pasikeisti, tačiau jau pusmetį (ar mėnesį) to nedarai… Tai tu paprasčiausiai to nori nepakankamai. O jei nenori – kodėl nori užsinorėti?
Kiek laiko reikia, kad žmogus taptų tuo, kuo visada norėjo būti?
Mano pokytis užtruko maždaug 0.4 sekundės.
Daugiau nei 3 metus nuo tada, kai pradėjau rašyti Debesylą, aš norėjau tapti rašytoju. Ir galvojau „o, kad būčiau tas, kuris rašo ir jį skaito“… Aš to troškau ir apie tai svajojau. Planavau, kaip tai padarysiu, dariau, rašiau…
…Ir tada, prieš maždaug 9 mėnesius, šių metų pradžioje, man vieną dieną plikant juodos arbatos puoduką šovė mintis: „…Bet pala. Aš juk rašytojas! Juk aš TAI jau darau ir TAIP jau gyvenu!“.
Tai buvo suvokimas, trukęs vos ketvirtį akimirkos. Ir tai buvo mano pokytis, dėl kurio dirbau 3 metus. Ir jei nori pakeisti savo gyvenimą – tau irgi gali tekti dirbti 3, 4 ar 56 metus. Bet kai tai padarysi, viskas atsipirks.
Mano įsitikinimu, greitų pokyčių nėra. Net priklausomybę nuo rūkymo ar alkoholio (ar Heroino) įgauname ne per vieną kartą, o per daaaaug mažų „aš tik šiek tiek“ pabandymų. Priklausomybę nuo asmeninio augimo – irgi.
Taigi:
- Dirbk.
- Dirbk ilgiau.
- Dirbk dar daugiau.
- Pavargai? Gerai, pasiilsėk. …O tada dirbk.
- Apdovanok save – tu jau dirbi vienerius metus. Dirbk toliau.
- Mėgaukis. Nes kažkuriuo momentu suvokei, kad tikslą pagaliau pasiekei.
Kuo skiriasi laimingi šunsnukiai nuo nelaimingų?
Laimingi šunsnukiai yra tie, kurie turi gebėjimą stebėti save. Jie yra drąsūs, protingi, pažįstantys save. Jie laimingi, jie nuolat dalinasi savimi – nepaisant to, kad jie iš to nieko atgal negauna! Laimingi šunsnukiai yra tie, kurie gali būti pavyzdžiu visiems.
Aišku, neturėtume visi tapti šunsnukiais – negerai visiems siekti vieno idealo. Tačiau jie yra pavyzdys – tarpinis laiptelis į tikrą, nuoširdų asmeniškumą. Laiptelis į save.
Aš, pavyzdžiui, esu Laimingas danielius (lotyniškai „Dama dama“). Nes šunys man ne itin patinka, nuo vaikystės turiu jiems mažą baimę. O danieliai – įdomūs gyvūnai. Pagūglink!
Ką darytum, jeigu žinotum, kad rytoj į Žemę nukris kometa?
Turbūt parašyčiau kokį įrašą į Debesylą bei savo asmeninį feisbuko profilį, siekdamas nuraminti kitus. Kad viskas bus gerai – kad nieko tokio. Priminčiau Liūdnų slibinų dainas „Mylėkime pabaigas“ ir „Malka“.
…Viskas netrukus baigsis, tačiau mes turime laiką dabar.
Sėdėčiau kieme ir stebėčiau gamtą. Kaip ši užsiima savo reikalais, o kažkur fone klykia automobilių signalizacijos, kažkieno šūksniai ar ore tvyro keista, nesuvokiama panika. Stebėčiau gamtą, kaip ši net nenutuokia apie artėjančią pabaigą ir džiaugiasi, kad yra.
Ir, spėju, būčiau visai patenkintas.
Juk kai gyveni šia akimirka ir esi Laimingas danielius, kai tampi atviras sau, kai džiaugeisi dabartimi ir nelauki „stebuklingos“ ateities… Nesidžiaugti kasdienybe neįmanoma.
Kokie tavo artimiausi planai?
Pavalgyti, pamiegoti, parašyti žinutę tai vienai merginai, kurią trokštu suprasti ir apžavėti. Ir toliau rašyti, kurti, kalbėti ir dalintis.
Išties prisipažinsiu: planų stengiuosi nekurti. Nes jaučiuosi laimingesnis, kai jų neturiu. O ir ateitis neblaško bei negadina dabarties.
Tavo,
Danielius