Mano didžiausias troškimas – nebenuobodžiauti. Tai labai susiję su valios stiprumu.
Žinai, kai turi ką veikti, savaime įgauni inercijos, ir viskas tampa lengviau, atsiranda motyvacija eiti pirmyn ir gali sau leisti poilsį. O mano atveju, tas poilsis bereikšmis, nes aš tame tiesiog egzistuoju. Nei kuriu naujas pažintis, nei keliuosi anksčiau nei 12 val, nuoširdžiai mokausi ar skaitau, nugaliu savo ydas, nuoširdžiai atlieku pareigas.
Atrodo gyvenimas negali ištrūkti iš šios ankštos dėžutės, kurią aš kruopščiai dėl įvairių, ypač psichologinių priežasčių laikau uždariusi. Ir nepadeda nei pokalbis su psichologu (atrodė, apie nieką kalbėjom, na gal padarėm ir vieną išvadą, kad esu labai savikritiška), nei tai, kad lankiau šokius (jaučiu, neturiu tam talento, bet manau privalu leisti sau džiaugsmą išreikšti šokiu) ir mečiau neištverusi.
Štai, kai turim žodį nuobodžiauti, gal kyla kažkokių patarimų, kaip atsiverti patirčiai?
Mano atsakymas šiai skaitytojai:
…O kodėl nenori nuobodžiauti?
Aš žinau kodėl. Na, ar spėti galiu. Nes nuobodžiaudama – veikdama tai, kas turbūt tik tau pačiai smagu – nesijauti pakankamai gera.
Lyg žmonės, supantys tave, visad juda, juda, daro, dirba… Oi, visas feisbukas ir instagramas tik tą ir daro! Hustle ir produktyvumas!
Ooo tu… Veiki tik tai, kas tau pačiai smagu… Ot savanaudė. Ot neauganti. Atsiliekanti. Visi tave lenkia, o tu lieki kažkur vietoje. Taip, jei nieko nedarysi – būsi negera. Neprotinga. Negraži. Nepatraukli. Nepakankamai gera.
Reikia kažką daryti. Kažką didesnio. Dar. Tik kodėl šis dalykas, kuris mane traukia, neatrodo toks geras, kaip dalykas to žmogaus, kuris apie jį pasakoja ir giriasi ant viso svieto? Turbūt akivaizdu… Jie geresni, o mano tinginystė yra visa ko blogis.
Na, aišku, aš tik spėju taip. Per savo prizmę, vėlgi, žiūriu – jausmų tokių turiu dažnai. Net sau knygą pasirašiau, „Tinginio manifesto” vardu, kad atminčiau, jog tinginiauti ne tik svarbu, bet ir smagu.
Jei spėju teisingai, tada, kaip manai:
- Ar šių kitų žmonių pasiekimai tikrai tokie didūs ir geri, kaip jie atrodo paskelbti internetuose?
- Ar tikrai jausies geriau, jei pati pasiskelbsi daug dalykų, kuriuos padarei, o visi tau plos, nes spausti širdutes instagrame be galo lengva, tačiau vis tiek nesijusi, kad darai tai, ką norėtum daryti išties?
- Juk turbūt supranti, kad tavo tikroji galia ateina tuomet, kai gyveni pagal Savo norus, ar ne? Jei būtum superherojus – ar tikrai tau reiktų būti ir stipriai, ir magiškai, ir mokėti pavirsti labai maža ar didele, kad galėtum atlikti savo darbą? Tai yra, juk supranti, kad neturi būti ideali?
Aišku, aš tik spėju… 😉
