Idėjos iš Debesylos galvos

Meditacinis „Liūdnų Slibinų“ klausymas? Taip, tai jėga!

Išleista 2016-10-18 į 365 Tekstai
Liudnis slibinai linas marcisauskas

Dienos tikslas: 124 žodžiai. Parašyta: 743. „Slibinus“ fotografavo: Linas Marcisauskas.

„Kaip tokie maži dalykai gali būti tokie smagūs? Netikėta!“

– Žodžiai sau, ištarti po šio mini eksperimento

Klausimas: Ar dažnai tu įsijungi kokios negirdėtos grupės negirdėtą albumą… Ir jį visą perklausai nieko daugiau neveikiant, išskyrus klausymą? Kitaip tariant, panašiai kaip medituojant – susikaupiant ties muzika, vietoj to, kad paliktum ją kažkur fone?

Mano atsakymas: Aš to nedariau niekada. Iki eksperimento su Liūdnų slibinų „Netrukus viskas baigsis“ (2015 m., 11 dainų, 38min.).

Tiesą sakant, šio išbandymo aš visai neplanavau. Aš tik norėjau pabaigti skaityti Natalie Goldberg „Apie rašymą“ ir kaip foną įsijungiau Liūdnus slibinus. Tai jau savaime buvo kvailystė, nes lietuviškų dainų žodžiai skaitant lietuviškus žodžius… Būtų blaškę. Visgi apie tai per daug negalvojęs pradėjau klausytis.

Šio albumo gali klausyti čia: Pakartot(.lt).

Mano klausymas vyko šitaip:

  1. Pirma daina: „Mylėkime pabaigas“. Gal dėl to, kad Debesyliškai pozityvi, ji po kelių akimirkų patraukė ausį ir aš susimastęs bei apvertęs knygą nugarėle viršun (ir ją šitaip sulaužydamas) pažvelgiau pro langą.
  2. „Po mažiuką“: tęsiau vaizdo už lango stebėjimą. Tiesa, turėčiau paminėti, kad vaizdas nėra labai išskirtinis – tai tik nebaigtas kaimyninis namas, keli elektros laidai ir stulpas vidury vaizdo, kelios medžio šakos, išlindusios šone, tolėliau matoma neasfaltuota gatvė, kurioje nieko nevyksta, o dangus lietuviškai pilkai melsvas. Žodžiai irgi pasirodė Debesyliški.
  3. „Saulei“: pastebėjęs, kad užverčiau knygą, kurią norėjau perskaityti, pakeičiau pozą ir vėl ją atsiverčiau. Pradėjęs skaityti suvokiau, kad su lietuviškais žodžiais nebus nieko gero. Visgi čia padariau keistą sprendimą ir, apvertęs knygą, pasiryžau klausyti toliau, vietoj kanalo perjungimo į elektroninę trance muziką. Galbūt tikėjausi dar Debesyliškų dainų?
  4. „Surasi mane“: Net nežinau, apie ką buvo ši daina ir kaip jaučiausi. Nors rašau šiuos žodžius lygiai po eksperimento, kad nieko nepamirščiau. Turbūt buvau šiek tiek meditacinės būsenos.
  5. „Plojimai“: kai pasigirdo ši daina išsišiepiau ir suvokiau: taip, buvo gera idėja tęsti klausymą. Toliau klausiau, šiek tiek pakeičiau pozą, dainai einant į pabaigą pradėjau plot sau per galvą ir visaip maivytis žvelgdamas į veidrodį kambaryje.
  6. „Nesibaigs“: ne, ši daina tikrai nesibaigs. Buvo šovusi mintis: „velniai, man patinka šios dainos pabaiga“. Dainos trukmė, beje, visai atitinka pavadinimą – net 6,5 minutės! Vis dar buvau išsišiepęs. Užsimerkiau. Mėgavausi muzika.
  7. „Dviratis“: nepamenu, kas čia buvo. Pradėjau galvoti, kad velniškai gerai sugalvojau ir čia visai fainas meditacinis eksperimentas. Gali būti, kad šią akimirką šovė galvon viską pavadinti kažkaip taip: „mikro eksperimentas: meditacinis muzikos klausymas“. Ar panašiai. Visgi nesu tikras.
  8. „Atiduok“: Sėdėjau šypsodamasis, dariau grimasas veidrodyje, vėl šiek tiek pakeičiau pozą. Iš kito kambario į maniškį įsiveržė katė. Ji sakė „miau“, taigi aš jai pradėjau kasyti pakaušį, taip sukeldamas jai kasymo orgazmą. Šiaip gera daina, primena visus kvietimus atiduoti visą save pasauliui. Nors nepamenu, kokia buvo dainos esmė ir koks buvo siūlomas sprendimas, jei išvis toks buvo.
  9. „Malka“: ties čia pradėjau nekantrauti viską aprašyti ir pakviesti tave tai išbandyti (palauk, dar prieisiu). Ir priminė tėčio posakį, kurio jis arba dėl nusibodimo, arba dėl baimės pasenti jau nebesako: „Gyvenimas kaip dešra – suvalgei ir nebėra“. Šiaip gera daina!
  10. „Nieko tu nepadarysi“: po perkūnais, dar viena daina į gyvenimo pabaigos temą? Man rodos reiks visas jas sukelti į straipsnį, kai rašysiu apie memento mori ir mirties naudą! Būtent tai pagalvojau ties šia daina. Ir vis labiau nekantravau.
  11. „Viskas netrukus baigsis“: vos neišjungiau, nesustabdžiau muzikos, nes taip panorėjau kažką parašyti. Dabar pamiršau ką. Arba jau tai parašiau.

Arba bendrai:

  • Per tas 38 minutes stebėtinai pailsėjau – lyg po geros meditacijos;
  • Išgirdau dainų žodžius ir šie man davė milijoną minčių, vietoj to, kad žodžius būčiau praleidęs (kaip visada ankščiau) pro ausis;
  • Šiek tiek sėdėdamas ant kedės pašokau, paplekšnojau rankomis per makufelį, pajudinau rankas ir kojas, pakeičiau pozas – prasimankštinau;
  • Patyriau, kad meditacinę ramybės būseną galima pasiekti ne tik kartojant kokias mantras, bet ir tolygiai kvėpuojant + sutelkiant visą save į muziką ir žodžius. Tai buvo neįtikėtina;
  • Netgi pakėliau pasitikėjimą savimi, nes 38 minutes sutelkiau į save ir neperšokau iš vienos veiklos į kitą. Ir tai buvo lengviau nei galvojau pradžioje;
  • Ir žinau, kad kartojuosi, bet po perkūnais – oho kiek jėgų įgavau!

Kol kas nieko labai daug negaliu pridurti. Esu tik girdėjęs frazę „meditacinis muzikos klausymas“ (ar „muzikos terapija“), bet nesu išsamiai to nagrinėjęs ir tyrinėjęs.

Tačiau, kiek rodo tyrimai: nenutraukiamas muzikos klausymas išties labai teigiamai veikia smegenis. Ir kiek rodo mano draugų patirtis: jie visada grįžta iš koncertų labai patenkinti. Iki šiol aš jokiuose nesilankiau. Galbūt reiktų pradėti?

Taigi – šiandienos idėja:

Pabandyk padaryti tokį mini eksperimentą ir įsijunk bet kokį savo mėgstamos (ar nemėgstamos, o gal net negirdėtos) grupės albumą… Ir paklausyk jį visą.

Užtruksi turbūt apie 30 minučių, kartu pailsėsi ir, tikėtina – atrasi kažką netikėto.
Arba nieko neatrasi, jei blaškysiesi. Garantuoti negaliu.

Ar šiandien netyčia užkliudžiau kažką netikėtai šaunaus?

Slibinų klausantis,
Danielius