Rašiau 365 dienas, kasdien 1% daugiau nei vakar

Kai prieš penkerius metus pradėjau rašyti, mano sugebėjimai buvo tokie, kad žodį „ačiū“ rašydavau „ačių“, prie pastraipos užtrukdavau pusdienį, o sakiniai baigdavosi 🙂

…Dabar dėl savo rašymo sulaukiu komplimentų. Kažkodėl. Na, nejau galiu žinoti tikrąsias priežastis? Ne, negaliu, nes nesu pats savo skaitytojas, nors ir parašytus tekstus skaitau garsiai bei taisau tol, kol jie skamba, lyg kalbėčiau.

Bet nesijaučiu geras rašytojas.

Ar esu? Ar galiu būti, jei nestumiu savęs iš rašymo ribų?

Mano Dievo balsas 1 nemiega ir sako: „Kurk toliau”. Jis vėl nubudo ir kaip šėtoniškas sliekas kramto mano pasitikėjimo savimi lukštą.

…Niam!

Vedamas šio kirmino, trokštu rašyti geriau, greičiau, daugiau, smagiau, įdomiau, -iau. Noriu rašyti kaip Haruki Murakamis, 2 Stephen King 3 ar bent Antanas Škėma. 4

Laikas naujam iššūkiui; metų trukmės!

Kas, jei kasdien parašyčiau 1% daugiau nei vakar?

Tai yra – pradėčiau 2016-tų metų rugsėjo pabaigoje su 100 žodžių tikslu dienai ir pabaigčiau su 3741 žodžiu 365-tąją dieną?

• Išprotėčiau?
• Pervargčiau?
• Išmokčiau rašyti gražiau?
• Greičiau išleisti kūrinius? 5
• Galvoti antraštes?
• Dėlioti žodžius?
• Kablelius?
• Parašyčiau antrąją knygą? 6
• Tapčiau žymiu rašytoju?
• Dar labiau nusišnekėčiau?
• Pradėčiau pateikti pernelyg daug pavyzdžių sąrašuose? 7

Kas čia žino! Pabandykime.

Taigi… Kodėl?

Todėl, kad galūnė -ėl!

* Maniakiškai juokiasi *

…

…

…

Aš nesu beprotis. Prižadu!
Mane šis iššūkis tik šiek tiek išvedė iš proto.
Bet grįžkime į pradžią. Kodėl šis iššūkis? 

…Manau, kad tau jau sakiau, ar ne? Ta prasme, ar klausei, ką kalbėjau pirmai? Juk sakiau – norėjau pabandyti praplėsti savo sugebėjimus ir tapti geresniu rašytoju!

Kaip tai vyko?

Štai viskas punktais:

1. Pradėjau 2016-tų metų rugsėjo 26 dieną. 8
2. Pabaigiau 2017-tų metų rugsėjo 25 dieną. 9
3. Iššūkio pilnai nepabaigiau – buvo likę paskutinis mėnuo. 10
4. Visus tekstus išleidau mažajame debesyla.lt/uzrasai tinklaraštyje, kur nugula tekstai, prieš atsidurdami čia. 11
5. Tekstus leidau kasdien iki kitos dienos 00:00. 12
6. Pirmos dienos riba: 100 žodžių. 13
7. Kasdien riba paaugo 1%. 14
8. Paskutinę dieną turėjo būti 3741 žodžiai. 15

Ir tuomet sėdau bei rašiau!

Rašiau viską, ką galėjau.

Senas idėjas verčiau į išbaigtus straipsnius, nebaigtus straipsnius baigiau, skaičiau naujas knygas ir vogiau viską, kas buvo verta dėmesio…

…Rašiau, rašiau, rašiau.

O kodėl kasdien 1% daugiau, 365 dienas iš eilės?

Nes tai susideda. Štai žodžių ribos grafikas:

Ar matai? Du trečdalius metų žodžių riba yra mažiau, nei 1000 per dieną. Tik vėliau – kyla greičiau. Tačiau tai susideda.
Tokia progresija – geriausias būdas treniruoti save.
Nes:

1. Augimas nėra pernelyg milžiniškas, ypač pradžioje. 16
2. Treniruotės vis sunkėja, taigi verčia judėti tolyn. 17
3. Tikslas kasdien labai aiškus – tiesiog tiek, kiek vakar, plius keli žingsniai papildomai. 18

Tai ir treniravausi.

Ar tikrai pasiteisino?

Matei grafiką aukščiau? Štai, kas išties gavosi:

Kas, hmm…

…Nesibaigė tobulai.

Drįsčiau sakyti, kaip ir visi iššūkiai. Jei manei, kad viskas šiame gyvenime turi būti tobula – aš su tuo nesutinku. Bet galbūt tai pasiteisinimai?

Ko išmokai?

Nepaisant, kad iššūkio nebaigiau iki galo, to pernelyg nesigailiu. Tai buvo naudingas iššūkis.

Ir pernelyg ilgas.

Tai man kelis kartus sakė draugai, stebėdami mano lėtą slinkimą link beprotystės. Aš buvau citrina, o mano rašymo iššūkis – didelė kuvalda.

Pirma: Tik daug rašydamas išmoksi daug rašyti.

Kaip suvokiau po novelės rašymo iššūkio – rašyti noveles išmokstama tik rašant noveles. Šį kartą – būti rašytoju ir rašyti daug žodžių išmoksi tik prakeiktai sėdėdamas 19 ir rašydamas daug žodžių.

Tuščias popieriaus lapas pats neužsipildo. Nusistatyta žodžių riba mane išmokė dirbti kaip tikrą rašytoją, pagal profesiją.

Antra: Ne žodžiuose esmė!

…O prasmėse.

Daug nereiškia gerai. Ir tai pradėjau suprasti jau po 3 mėnesių, kai pradėjo sekti mano senų (ir gerų), tačiau nebaigtų straipsnių atsargos.

Teko kurti naujus tekstus ir leisti prastesnius… O tai atsiliepė sveikatai – nesijaučiau gerai.

Ir nors turiu bėdą, kad daug skaitau, tačiau mažai išleidžiu, 20 vien šis neišleistų kūrinių spaudimas nėra pateisinama priežastis leisti pusfabrikačius.

Trečia: Be reklamos tavo rašymas bevertis.

Tinklaraštininkų pasaulyje 21 yra posakis: „Rašyk ir skaitytojų bus”… Tačiau nebuvo:

Nors metų viduryje, pradėjus kiek daugiau dalintis savo straipsniais feisbuke, skaitytojų buvo daugiau, bet vien iš pasyvių lankytojų minia nesusidaro. SEO irgi nepadėjo.

Labai smagi fantazija, kad be reklamos viskas įvyks, ar ne?

Tačiau jokia kūryba neiškilo be reklamos. Net ir Žemaitė savo kūrybą prastūmė tik per pažintis. 22

…Nereikia manyti, kad kūryba, padėta į stalčių ir rodoma tik „Draugams, kurie manęs nekritikuos” padės surinkti sekėjų ratą.

Galiausiai: Kur visa tai veda?

Tai turbūt geriausias klausimas, kurį atradau per šiuos metus. Prirašiau aš daug! …Tačiau – kas iš to?

Dabar į kiekvieną kūrinį stengiuosi žvelgti kaip į investiciją.

Juos rašau ne dėl to, kad būtų daug, o tam, kad susidėtų į naujus kūrinius. Pavyzdžiui, šis iššūkio pasakojimas galbūt po kelių metų įkris į knygą apie iššūkius. Ir daug nepakitęs, nes stengiuosi rašyti!

…Pradedu žvelgti į savo rašymą kaip Tim Ferriss ar Seth Godin, kurie daug rašo, o vėliau viską sudeda į knygas ir kitus kūrinius.

Galbūt veltui „Tinginio manifestą” rašiau visai iš naujo, nesikartodamas? 23

Va toks buvo mano metų trukmės rašymo iššūkis!

O kaip tu? Ar rašai, kitaip kuri? Ar norėtum sau išsikelti tokį iššūkį? Ar turi klausimų apie šį iššūkį? Leisk, padėsiu.

Visus metus kasdien rašęs,