Ar kartais jaučiate, lyg jūsų gyvenime trūktų kažkokios grandies? Atrodo, jog viskas gerai, tačiau kažkas vis tiek ne taip? Gyvenate pagal laimingo gyvenimo taisykles, bet nesijaučiate nugalėtojais?
Aš irgi taip jaučiausi, kol galiausiai išsprendžiau vieną iš asmeninio gyvenimo galvosūkių ir pajutau begalinį palengvėjimą.
Dabar šiuo atradimu noriu pasidalinti su visais.
Per savo trumpą gyvenimą ir dar trumpesnį sąmoningo augimo tarpsnį, aš supratau kai ką, kas pamiršta ir užgožta, per retai praktikuojama ir, mano manymu, yra svarbus žingsnis į geresnį gyvenimą.
Galiu drąsiai pasakyti, kad myliu save.
Ir tikiuosi, jog šis teiginys nepasirodys egocentriškas. Žinoma, neteigiu, kad žinau viską ar esu šios srities specialistė. Taip pat negaliu teigti, kad myliu save visais aspektais ar visu šimtu procentu – to žinoti neįmanoma.
Bet aš esu įsitikinusi, kad natūrali meilė sau – gyvybiškai svarbi.
NAUJA: Straipsnio gali ir klausytis – įgarsino debesylietė Justina Pilkaitė:
Kas mums yra meilė?
Žmonės ją supranta įvairiai. Lengviausias apibūdinimas – teigiamų jausmų rinkinys, nukreiptas į tam tikrą žmogų ar žmonių grupę. Žinoma, gali būti ir meilė veiklai, darbui, tačiau dabar kalbame ne apie tai.
Įsimylėjėliai meilę apibūdina taip:
- Buvimas kartu,
- Noras suteikti kitam žmogui laimę,
- Noras pačiam jaustis laimingu,
- Pilnavertiškumo jausmas ir panašiai.
Tėvai meilę apibūdina taip:
- Rūpestis,
- Pagalba,
- Noras savo vaikui suteikti viską, kas geriausia,
- Prisirišimas ir panašiai.
O kaip meilę sau apibūdiname mes patys?
IŠŠŪKIS
Jeigu manote, kad mylite save, pabandykite surasti žodžių, apibūdinančių jausmą, kurį jaučiate SAU. Kokie jausmai kyla, kai galvojate apie save? Kaip matote save iš šono? Didžiuojatės ir džiaugiatės savimi? O gal pykstate ir nesuprantate?
Svarbu įsigilinti į tikruosius savo jausmus, o ne „standartinius“ arba tokius, kuriuos mums bruka aplinka.
Pamąstykite apie tai. Ne taip lengva, ar ne?
Kodėl įkvepiančios frazės gali klaidinti?
Prieš atskleisdama tą stebuklingą receptą, nuo kurio prasideda meilė sau, turiu patikslinti kelis dalykus.
Kaip jau minėjau, meilę visi supranta panašiai, bet vis tiek skirtingai. O meilę sau – dar skirtingiau. Nesuklyskite manydami, kad meilė sau gali būti akla! Ne ne, čia visai ne tas atvejis. Leiskite, paaiškinsiu.
Turbūt daug kartų girdėjote įkvepiančią frazę „mylėk save tokį, koks esi“. Ką ji iš tiesų reiškia?
Tai niekas kitas kaip dingstis žmogui likti tame pačiame taške ir nesijausti dėl to blogai. Viršsvoris, rūkymas, besaikis alkoholio vartojimas, įvairios kitos priklausomybės ir manijos, pyktis, agresija, manipuliavimas... – tai tik keli dalykai, kurių vieni žmonės turėtų, o kiti norėtų atsikratyti savo gyvenime.
Ir, atrodo, kai tik jie pradeda žengti pirmuosius žingsnius augimo link, koks nors nepažįstamasis išlenda iš agrastų ir pašnabžda „mylėk save tokį, koks esi“. Ir viskas kaipmat pasikeičia.
Žmogus patiki, kad keistis jam nebūtina, nes juk svarbiausia yra mylėti save su visu purvinu bagažu! Tai yra klaidinanti frazė ir daugelis ją supranta labai neteisingai. Taip, mylėti save reikia, bet ne aklai. Mylėti save reikia, nes patinki pats sau. 1
Asmeniškai, meilės sau sąmoningai nesiekiau...
...Tik laimingų atsitiktinumų, kelių knygų ir gyvenimo pokyčių dėka, staiga vieną dieną, besirausdama lysvėje, supratau – aš myliu save!
Tačiau, oi, ta meilė melagė!
Abstrakčiai kalbant, meilę sau galima būtų išskirti į du tipus:
Kuo skiriasi šie tipai?
Paviršutiniška meilė yra tokia, kuriai nerūpi ilgalaikiai sprendimai. Jai rūpi tik ČIA IR DABAR, o ateitis ir pasekmės neegzistuoja.
Tokia meilė yra skirta tik pasiguosti, pamalonint save šią akimirką, visai negalvojant apie ateities perspektyvas. Tokią meilę aš pavadinčiau „melage“. Ji kaip tie keistų dulkių siurblių pardavėjai – pripudrina smegenis, o kai susigaudai, kas įvyko, jau būna per vėlu ieškoti kaltų.
Pavyzdžiui:
Marytė nori žiūrėti televizorių. Rodo jos mėgstamiausią filmuką. Tačiau žino, kad reikia repetuoti etiudą fortepijonu, nes ji nori dalyvauti Mamos dienos koncerte, vyksiančiame po mėnesio. Marytė turi du pasirinkimus:
- Nerepetuoti ir žiūrėti filmukus,
- Repetuoti ir nežiūrėti filmukų.
Pirmuoju atveju, Marytė pasitenkinimą iš linksmų filmukų gautų tuoj pat. Antruoju – pasitenkinimas pasirodant ant scenos būtų jaučiamas dar labai negreitai.
Be to, malonumo „kiekis“ labai skiriasi. Marytė didesnę euforiją jaustų sudalyvavusi koncerte ir sulaukusi aplodismentų, nei pažiūrėjusi filmuką.
Marytė tiki, kad dalyvavimas koncerte jai suteiktų daug pasitikėjimo siekiant pianistės karjeros ateityje. Taip pat ji didžiuotųsi savimi. Tačiau filmukai tokie linksmi ir viliojantys...
Ką rinktumeisi TU? // Iliustracijos autorė Milena Koles
Dopaminas diktuoja savo sąlygas?
Esame sutvėrimai, siekiantys malonumo. Mūsų smegenyse yra vadinamieji malonumo centrai, kuriuose išsiskiria cheminis junginys dopaminas. 2 Jis atsakingas už tai, kad mes jaustumėmės laimingi. Todėl labai normalu, kad egzistuoja ir dopamino priklausomybė. 3
Kas stimuliuoja dopamino gamybą? Dalykai, kuriuos mes mėgstame ir tai, kas mus linksmina. Nuo gero sekso iki gražaus manikiūro. 4
Malonumo norime greitai ir daug, todėl beveik visuomet renkamės lengvesnį kelią. Štai kodėl daugelis žmonių mieliau žiūri televizorių ir žaidžia kompiuterinius žaidimus, o ne sportuoja ar gaminasi skanią vakarienę.
Tačiau tikra meilė reikalauja šiokių tokių pastangų.
Tik ne todėl, kad ji pasiekiama per kančias, o todėl, kad esame pamiršę ir atpratę nuo savo natūralaus būvio, kuris ir yra savęs mylėjimas. Tikrai save mylintis žmogus visada sau linkės paties geriausio. Ne to butaforinio, bet ilgalaikio gėrio. Tokio gėrio, kuris garantuos laimę ilgam.
Todėl jeigu Marytė pasirinktų repeticiją vietoj filmukų žiūrėjimo, ji sau užsitikrintų didesnį kiekį laimės ateičiai, paaukodama kažką menkesnio dabar. Ir vėliau sau padėkotų.
Tačiau daugelis žmonių meilę sau supranta labai klaidingai.
Tai nėra aklas savęs garbinimas ir guodimas ar susitaikymas su savo ydomis. Trūkumų, žinoma, turime visi. Tačiau ne visi ryžtamės juos ištaisyti. Tikra meilė sau nėra tarsi užsikirtusi plokštelė galvoje, padedanti dėl savo blogų sprendimų jaustis geriau.
Tikroji meilė sau yra tada, kai nuoširdžiai pats nori sau visko, kas geriausia, ir skiri energijos tam siekti.
Stebuklingoji taisyklė.
Bet visa tai į šoną! Pagaliau galiu išduoti tą vieną vienintelį principą, kuris būtinas, kad galėtum pamilti save. Pasiruošę?
Reikia būti visiškai atviru sau pačiam.
Taip, suprantu, kad stebuklingoji taisyklė skamba nelabai stebuklingai. Tačiau tiesa slypi šiame paprastume.
Tik būdamas visiškai atviru su savimi, žmogus gali augti ir pereiti į „aukštesnį lygį“. Ar žinote, kiek kartų esate sau dėl kažko pamelavę ir po to pasigailėję? Turbūt begalę. Žinau, nes ir aš taip dariau.
Kiekvieną kartą, kai reikia dėl ko nors apsispręsti, bet jaučiate abejonę, paklauskite savęs: „Ar aš tikrai to noriu“?
Keli praktiški patarimai, kaip su savimi būti visiškai atviru.
PIRMA: Neignoruokite savo emocijų.
Kai jaučiate pyktį – sakykite (sau), kad jaučiate pyktį; kai jaučiate meilę – sakykite, kad jaučiate meilę; kai jaučiate baimę – sakykite, kad jaučiate baimę ir taip toliau.
Jeigu kažkokia situacija jus suerzino ar privertė jaustis nemaloniai, skirkite laiko apmąstyti aplankiusiems jausmams. Įsijauskite į savo būseną ir nesistenkite jos užgniaužti.
Paklauskite savęs: Kodėl šita situacija mane suerzino? Ir į klausimą atsakykite kaip įmanoma išsamiau. 5
Kiekvienoje nejaukioje situacijoje stenkitės analizuoti savo jausmus.
...Ir nebijokite sau pripažinti, jeigu jaučiate pavydą, gėdą, panieką – šios emocijos neturi būti paslėptos, jas reikia išnagrinėti ir suprasti, iš kur ir kokiu tikslu jos atsiranda. Mintyse galite save analizuoti be galo – niekas jūsų negirdi, todėl niekas ir neteis.
ANTRA: Jeigu gyvenime yra situacijų, į kurias jokiais būdais nenorite pakliūti – nepakliūkite.
Pavyzdžiui, jeigu nenorite važiuoti pas anytą į svečius ir bijote tai pasakyti savo vyrui – jums tenka nusileisti – elgiatės neteisingai savo paties atžvilgiu.
Jums reikėtų ramiai apgalvoti, kodėl nenorite to daryti. Galbūt anyta jus kritikuoja ir tai menkina jūsų pasitikėjimą savimi? O galbūt nori žinoti kiekvieną smulkmeną apie jūsų gyvenimą, nors jūs visiškai nenorite tuo dalintis? O gal ji yra baisus žmogus – tironas su moters galva – ir su ja nenorite turėti nieko bendra?
Tuomet atvirai sau atsakykite, kodėl taip yra, ir priimkite sprendimą, kuris jums atrodo logiškiausias ir geriausias. Pavyzdžiui, aš sakyčiau sau „Tokių neigiamų žmonių mano gyvenime nereikia ir visai nesvarbu, kad tai mano vyro mama“.
Trumpai tariant, supratę savo vidinius jausmus ir tai, kad jie turi pagrindą, o nėra tiesiog išgalvoti, darykite taip, kaip jums atrodo, kad jausitės laimingiausi. Nebijokite sakyti „Dėjau“ ir nedaryti bjaurių dalykų. Gyvenimas per trumpas užsispyrimui.
TREČIA: Žinokite savo veiksmų pagrindą.
Juk gali būti ir atvirkštinis variantas. Galbūt jūsų kas nors paprašė paslaugos, kurią teoriškai galėtumėte puikiai atlikti, tačiau gėdijatės arba jaučiatės nedrąsiai ar nejaukiai. Pavyzdžiui, pastovėti ant scenos per pasirodymą ir palaikyti vėliavą.
Susikaupkite ir paklauskite savęs: kodėl iš tiesų nenorite to daryti? Ar jaučiate baimę? Nepasitikėjimą? Gėdą? Suvokite, kad kai kurie jausmai yra nepagrįsti jokia asmenine patirtimi ir yra tiesiog neracionalios baimės pavyzdys.
Atsakykite sau, kodėl iš tiesų nenorite daryti tos paslaugos. Nesistenkite išsisukinėti.
Pritaikykite klausimą iš pirmojo žingsnio ir išgryninkite tikruosius jausmus, paaiškinančius, kodėl taip jaučiatės. O tada, jeigu nuspręsite, kad nėra rimto pagrindo kažko nedaryti, tiesiog išdrįskite ir sutikite su pasiūlymu.
Pritaikykite šiuos pratimus kasdieniame gyvenime. Jeigu jus ryte kas nors ragina tvarkyti namus, bet jūs visiškai nenorite to daryti, paklauskite savęs – kodėl. Tikriausiai rasite šimtą pasiteisinimų, kodėl būtent dabar yra prastas metas, bet tiesa yra ta, kad tiesiog tingite. Na ir puiku! Svarbiausia būti atviru sau.
Reikia tiksliai žinoti, kokiu pagrindu darote tai, ką darote ir ar tikrai to norite. Nes jei nenorite – tai kam daryti?
Laipteliu aukštyn!
Pamirškite tai, ką iki šiol laikėte „normalu“, „priimtina“, „būtina“ ir taip toliau. Kiekvieno iš mūsų aplinkoje tikriausiai yra nemažai žmonių, kurie kartos tuos pačius dalykus, kuriuos jiems kartojo kiti žmonės.
Tačiau nesvarbu, ką jie kalba ar galvoja – svarbiausia išlikti atviru sau. Niekas neturi teisės atimti šios galimybės ar versti elgtis kitaip!
Bandydami įsiklausyti į save ir suvokti, kas yra tikra, o kas ne, nesistenkite patenkinti kitų žmonių. Jeigu norite ką nors daryti – iš tiesų norite – darykite. Jeigu nenorite – nedarykite. Jeigu jums kažkas atsibodo, tai taip ir pasakykite. Jeigu jaučiatės neįvertinti, vadinasi taip jaučiatės ne be pagrindo.
Ir įžvelgę savo tikruosius norus, pradėsite būti atviresni sau, nebijosite pripažinti nemalonių jausmų ar savo trūkumų. Paruošite puikią dirvą savęs gerbimui ir mylėjimui. Tada suprasite, kas iš tiesų kenkia jūsų gyvenimo kokybei, o kas padeda pereiti į aukštesnį lygį.
Štai taip galėsite iš tiesų mylėti save ir padėti kitiems padaryti tą patį.
Na, bet galbūt jus nuvertinu ir galėtumėte mane išmokyti savęs mylėjimo kitu kampu? Tuomet prašau, palikite komentarą žemiau. Ir išsakykite, ką manote. Nes aš pati dar mokausi.
Save labiau mylėti linkinti,
– Milena Koles
Taigi, jeigu norite butaforinės meilės, skambių, nuotaiką pakeliančių ar paskatinančių frazių – esate ne toje vietoje! Tokių patarimų galite rasti bulvariniuose skaitaluose, bet ne čia, Debesylos tinklaraštyje.↩
Ir tai paaiškina, kodėl kai kurie iš mūsų publikuoja po tris „selfius“ per dieną – malonu sulaukti dėmesio ir dar vieno „Kling“ garso iš savo išmanaus telefono.↩
Galite viską užsirašyti – išlieti savo jausmus į sąsiuvinį ar kompiuterį.↩
Tokią meilę sau, kaip kad rašoma straipsnyje, pavadinčiau tėviška meile sau. Būsime laimingesni, jeigu tiesiog prisiimsime visišką atsakomybę už save: save paguosime, palepinsime, nubausime, lavinsime, treniruosime, o svarbiausia, girdėsime save – tai kas esame ir ko trokštame 🙂
Būtent tokią meilę aš ir turėjau galvoj 🙂 Džiugu, kad skaitytojai perprato mano mintį. Turime save mylėti taip, kaip savo vaiką mylėtų pavyzdingas tėvas/mama!
super straipsniukas, ačiū. as taip pat pritariu, kad svarbiausia neieskoti pasiteisinimų prieš patį save, o pasakyti sau garsiai, kas vyksta iš tikrųjų. gyvenkime, svajokime, kurkime ir nebijokime, nes mūsų gyvenimai neturi nieko bendro su tuo , ką daro kiti.
Naaa… Turi ~šiek tiek~ bendro. Juk yra skirtumas, ką daro kiti! 😀
(Tik gal ne toks didelis, kaip kartais gali atrodyti. 😉 )
Parašyta moters, minima daug refleksijos, ką daro ir mėgsta daryti moterys, O kaip su vyrais? Jiems nėra būdinga pergalvoti, pergyventi (iš naujo, o ne stresavimo prasme) situacijas. Ar vyrams tai reikalauja papildomų pastangų?
Nebūdinga? Man būdinga. Nežinau kaip kitiems. Ar tikrai visiems/daugumai? 🙂
Labai įdomu, perskaičiau telefonu visą straipsnį draugams
Nuostabus straipsnis,taip viskas tikra,nes išgyventa mano pačios.Taip dažnai paklūstame kitų žmonių norams,užmiršdami save, o paskui blogai jaučiamės.Yra apie ką pamąstyti ir kažką keisti savo gyvenime.Ačiū .
Smagu, kad patiko, Angelina! :))
Jaučiu nenudildomą malonumą prisijungdamas prie šios nuostabios diskusijos.
Straipsnis kaip visada TLDR, bet užmačiau ten kelis pamargintus žodžius – palietė mano širdį, dabar savo 112 kg myliu dar labiau, tikiuosi neužilgo bus ir 113 kilogramas, bet kaip duočiau iš juosmens, tai Tau Danieliui pasipiltų straipsniai iš burnos – dvidešimt jų parašytum 😀 Sėkmės, nenustok rašęs tu mane įkvepi gyvenimui ir nesinori žūdytis.
Jei būčiau nieko prieš sukryžiuojant špagas, tai galėtume pasidalint viena moterim, aš statau – aišku. Duočiau savo ir dar jos sesę.
Tik tau,
Tavo ištikimas Rupužiokas
…Dalinai nesupratau tavo komentaro, Rūpužiok, bet tiek to – man jis vis tiek patinka. Turi savo stilių. 😀
O šį straipsnį, tiesa, rašė Milena Koles. Perduosiu jau žodžius! 😉
Gal mes tą mileną???? x)
…Pasveikinam su gimtadieniu x)))
Puikus straipsnis,as jus atradau viai netycia,aciu,kad esate☺debesyla ,aciu uz pozityva☺
sveiki, mano gyvenime viskas apsiverte aukstyn kojom po vieno sakinio, kuri perskaiciau ” linkiu,kad taptum zmogumi,su kuriuo pats noretum pragyventi visa gyvenima”. Nuo tada,kiekviena diena stengiausi tokia tapti. Siandien sau esu tas zmogus. Kai myliu save,galiu dovanoti meile ir kitiems,nes sakoma,kad negali duoti to,ko pats neturi. Lepinkite save,dziaukites savimi,tapkite patys sau idomus. Nuosirdziai linkiu,mylekite save! Aciu uz straipni. Sekmes!
Nuostabu girdėti tokią gerą naujieną 🙂 Sėkmės ir Jums, mylėkite ir dalinkite meilę aplinkui.
Kaip norėčiau tai išmokti,žinau galima,bet mano bagažas toks sunkus,to seno gyvenimo budo
Sveiki, straipsnyje „Kaip pradejau stebeti savo laika” buvo minima labai gera mintis, kad racionaliai save vertinti kartais gali buti tas pats kas vel ir vel tikrinti matematine uzdavini sugedusiu skaiciuotuvu. Juk tas pats ir siuo atveju, kuomet stengiames ivertinti ko mes norime ir kaip jauciames. Juk kai reikia imtis nemegstamos uzduoties, smegenys automatiskai sukuria bent jau 5 labai logiskas ir racionalias priezastis kodel ta uzduotis gali buti atideta/pakeista/panaikinta. Ir tuo momentu tai atrodo butent tai ko mes „is tikruju” norime ir kaip jauciames. Tai klausimas kaip racionaliai pradeti save vertinti taip ir lieka neatsakytas, nes pats sau racionalus tikrai racionalus niekada nebusi
Šiaip labai geras pastebėjimas, Čarli. Ačiū. Įdomu ką Milena pakomentuos. Bet galbūt visgi tuomet susitelkimas į tai, ką manai, kad išties nori… Padeda nesiblaškyti tarp milijono alternatyvų? Nes taip nutinka juk? 🙂
Man pradėti save racionaliai vertinti padėjo keli dalykai.
Pirmiausia, reikėjo šiek tiek drąsos, nes supratau, kad būdama atvira sau ir nesislėpdama po pretekstais ir pasiteisinimais, kartais turėsiu elgtis taip, kaip man nepatinka. Bet susitaikiau su tuo, nes suvokiau, kad tie dalykai man padės „augti” ir vėliau vis tiek bus į gerą mano charakteriui.
Antra, turėjau nuspręsti, kad gyvensiu dėl savęs ir dėl man artimų žmonių, draugų. Tada man pasidarė daug lengviau surasti tikruosius atsakymus savyje, nes nesistengiau prie nieko pritapti, manęs nebevaržė visuomenės suformuotos sienos ir nustojau bijoti „ką pagalvos kiti”. Tiesiog ieškojau „savęs”, net jeigu pati sau kažkuo nepatikau ar man norėjosi elgtis kažkaip nedorai.
Ir trečia, ieškojau savyje trūkumų. Ten, kur stengiamės kažko išvengti, greičiausiai kažko bijome arba nemokame ir tingime mokytis. Tokios situacijos labai dažnos, nuo indų plovimo iki svarbių darbų atidėliojimo. Mane vienu metu buvo netgi azartas pagavęs, kada stengiausi savyje atrasti kuo daugiau trūkumų, kuriuos norėčiau ištaisyti. Ir visai buvo nebaisu tą daryti, nes pasiryžau „pakelti save” į aukštesnį lygį, t.y. ištaisyti kai kurias savo ydas.
Vienas draugas neseniai pasakė gerą mintį, kad mums kituose žmonėse nepatinka tos savybės, kurios nepatinka mums patiems mumyse. Taigu būtų puikus atspirties taškas nuo ko galėtum pradėti save analizuoti – stebėk aplinką ir kas tave erzina ir tuomet atsakyk sau nuoširdžiai „ar aš pats taip elgiuosi?” Sėkmės tobulėjime 🙂
Straipsnyje laaąabai geras,aš juo pasidalinau gal jis kažkam labai tiks
Straipsnis tikrai puikus, is dallies pritariu, o is dallies ir savo budu turiu kaip pamilt save, nuo kuo pradet, kad suprast savo savijauta, mintis, ir kiek zmogus save myli vien is vieno pratimo kuris trunka neilgiau dvieju minuciu. jai kam idomu mano fcb Tiesiog Lilija 😉
juokinga būna girdėti tokius pasakymus „Aš gi myliu save” – ir prasideda pasakojimai paie savo grožio puoselėjimus – depiliacija, manikiūras, ilgas miegas.
O kad yra kita dalis – savęs kaip žmogaus puoselėjimas – dzin.
Man teko pačiai patirti keistų situacijų iš nemeilės sau. Atrodo, kad egoizmas ir egocentrizmas yra blogai, nes juk mus moko padėti kitiems, negalvoti apie save… O iš tikrųjų, pirmiausia turi pagalvoti apie save, kad galėtum padėti kitam.
Kitas dalykas, kuris man čia užkliuvo: visos mūsų emocijos legalios. Aš turėjau bėdų su pykčiu. Jis man atrodė nelegali emocija. Jis kaip bet koks nelegalus dalykas būdavo, bet kažkur paslėptas, nematomas. Neišsiverždavo lauk, nes juk nemandagu. O likdavo viduje ir nuodydavo mane pačią. Vietoj to, kad supykčiau, prarydavau tą pyktį, kuris kaupėsi. Ir vis tiek kažkada išsiverždavo. Tik nekontroliuojamai ir netikėtai. Per daug ir nelaiku.
Nebausti save už tai, ką jauti ir kaip jautiesi – svarbus žingsnis link meilės sau.
Jei aš neprusiverciu indus plauti. Nenoriu, tai neplauti jų?O jei taip diena is dienos?
aš manau, kad meilė sau prasideda visu pirma nuo savo minčių analizės. kai žinai ko nori, kas tave verčia jaustis laimingu, tuomet ir supranti, kad darant tai, kas tave linksmina ir myli save taip patenkindamas savo laimės portraukį.