Pirmą kartą čia?

Emocijų valdymas, dvejos smegenys, laisvė būti savimi

Pri­pa­žin­ki­me – tur­būt kiek­vie­nas esa­me paty­rę tą nepra­šy­tą, neti­kė­tai užplūs­tan­čių jaus­mų galią, kai sujau­din­ti puo­la­me veik­ti, daro­me, o gal­vo­ja­me tik po to…

…Ir tuo­met gai­li­mės, kad pada­rė­me kaž­ką, ko tik­rai nede­rėjo dary­ti.

Juk tai tik­rai paty­rei:

  • Tai pyk­tis, užplūs­tan­tis, kai tavo myli­mas žmo­gus pasa­kė ar pada­rė kaž­ką nema­lo­naus, gėdin­go;
  • Tai bai­mė, atsi­ran­dan­ti prieš ban­dy­mus imtis kaž­ko nau­jo;
  • Tai mei­lė, pri­ke­lian­ti vidu­ry nak­ties, suti­kus TĄ žmo­gų, apie kurį nega­li negal­vo­ti.

Nie­ko blo­go, sakai?

Štai ir ne. Šie jaus­mai mums sujau­kia pro­tą. Jie mus pakei­čia ir pri­ver­čia dary­ti tai, ko įpras­tai nie­ka­da neda­ry­tu­me.

Ir tuo­met pra­si­de­da… Supy­kus – rėki­mas ar net muši­mas, bijant – bėgi­mas nuo atsa­ko­my­bės, 1 mylint – sku­bo­ti mei­lės pri­si­pa­ži­ni­mai ir siū­ly­mai tekė­ti, nes, ką žinau, sap­na­vai gra­žų sap­ną.

Nenuo­sta­bu, jog vėliau dėl viso to kal­ti­na­me tą vie­ną vai­kį mokyk­los kie­me, kuris nesu­si­vo­kė kar­tu su kitais pabėg­ti iš įvy­kio vie­tos…

…Kad puo­la­me kal­tin­ti savo jaus­mus.

Pri­pa­žink – leng­va ieš­ko­ti atsa­ky­mų, kaip paša­lin­ti iš savo gyve­ni­mo pyk­tį, bai­mę ar „nesvei­ką“ mei­lę. Kar­tais net taria­mai ras­ti atsa­ky­mus alaus boka­le, smur­te, sek­se ar kituo­se nar­ko­ti­kuo­se.

Tačiau kas, jei jaus­mai, kaip mėgs­ta saky­ti mano bro­lis, visai ne prie ko?

Photo by Emilio Garcia.

Tavo dvigubos smegenys ir jausmų prigimtis.

Štai papras­tas pra­t­i­mas: užsi­merk.

…Palauk, ne! Pir­ma per­skai­tyk nuro­dy­mus iki galo – amži­nai lik­ti užsi­mer­kus neteks, nesu toks bešir­dis monst­ras. Tris­de­šim­čiai sekun­džių užsi­merk. Ir apie nie­ką negal­vok. Nie­ką. Visiš­kai.

Pasi­ruo­š­ei? Tuo­met vėl užsi­merk.

Po tris­de­šim­ties aki­mir­kų atmerk akis ir pasa­kyk, kaip sekė­si?

Labai gali būti, jog visiš­kai nemąs­ty­ti tau nepa­vy­ko. Taip, gal­būt pir­mą­ją aki­mir­ką netu­rė­jai makau­lė­je nė min­ties… Tačiau tai grei­tai pra­ėjo ir vėl pra­dė­jai mas­ty­ti, ką per vel­nią šiuo pra­t­imu nori pasa­ky­ti Danie­lius, kas vyks­ta aplin­kui tave, ar tyliai sau šau­kei „Pala, bet aš gal­vo­ju! Pri­va­lau negal­vo­ti! Ša!“.

…Kitaip tariant – tavo aki­mir­ka be min­čių tru­ko taip trum­pai, kad net var­gu, ar ją gali­ma vadin­ti aki­mir­ka.

Štai taip gali­ma pama­ty­ti, jog mūsų min­tys nėra tokios jau papras­tos.

Šį mūsų eks­per­i­men­tą medi­ta­ci­jas prak­ti­kuo­jan­tys žmo­nės vadi­na „gal­vo­jan­čių sme­ge­nų“ atsky­ri­mu nuo „ste­bin­čių sme­ge­nų“. Pir­mo­sios sme­ge­nys – tai min­tys, kurios mums norint to ar ne, šovė į gal­vą. Kitos, ste­bin­čios sme­ge­nys – tai mes, ste­bin­tys visą pro­ce­są.

Jei nori, atlik pra­t­imą ant­rą kar­tą. Tačiau jokiu būdu negal­vok apie bal­tą meš­ką. Bal­tą meš­ką ant ledo lyties. Bal­tą meš­ką ant ledo lyties su Koka-kolos rekla­ma fone. Ir neno­rėk pirk­ti Koka­k­o­los. 2

Nustebčiau, jei visas tris­de­šimt sekun­džių išties apie nie­ką negal­vo­tum. Lai­ky­čiau tuo­met tave arba savo atei­ties moky­to­ju (valio!) arba pus­gy­viu zom­biu (eh…).

„Tačiau kuo tai susi­ję su jaus­mais?“

Štai kuo susi­ję – tavo jaus­mai yra gal­vo­jan­čių sme­ge­nų dalis. Tų neval­do­mų, bega­li­nių, pačių save gim­dan­čių ir nie­ka­da nenu­ils­tan­čių sme­ge­nų dalis.

Ir būtent todėl savo jaus­mų nie­ka­da nesu­ge­bė­si išjung­ti, neiš­jung­da­mas sme­ge­nų galu­ti­nai. Taip, tu gali jaus­mus užgož­ti nar­ko­ti­kų sie­na, tačiau, jei nesi­gir­di kly­kian­čio vai­ko už sie­nos, nereiš­kia, kad jis ramus.

Tavo jaus­mai suriš­ti su sme­ge­ni­mis neper­ker­ta­mu maz­gu.
Nė joks kar­das čia nepa­dės…

Bet štai gera žinia: tau pagel­bės ste­bin­čios sme­ge­nys. Tos pačios, apie kurių egzis­ta­vi­mą žino tiek nedaug žmo­nių.

Photo by Sarah R.

Kuo išskirtinės stebinčios smegenys ir kaip jomis tinkamai pasinaudoti?

Štai man asme­niš­kai liūd­nas fak­tas – didžio­ji dalis ne tik Lie­tu­vos, bet ir viso pasau­lio gyven­to­jų visai nenu­tuo­kia apie ste­bin­čių­jų sme­ge­nų egzis­ta­vi­mą.

Dau­ge­liui žmo­nių gebė­ji­mas ste­bė­ti savo min­tis apsi­ri­bo­ja šūks­niais kaip: „Ai, kar­tais būna, kad užsi­gal­vo­ju, bet tuo­met imuo­si ko rim­tes­nio“. Jie išme­ta idė­ją, jog būtų gali­ma ste­bė­ti savo min­tis…

…Ir taip pra­ran­da gali­my­bę suval­dy­ti jiems įsa­ki­nė­jan­čius jaus­mus.

Kodėl taip? Papras­ta: igno­ruo­da­mi savo būse­nas, jaus­mus ir min­tis, mes nebe­ga­li­me nuspręs­ti, kas yra gerai, o kas blo­gai. Ar bent jau to pada­ry­ti koky­biš­kai.

Tai tas pats, kas vai­ruo­jant auto­mo­bi­lį uždeng­ti prie­ki­nį stik­lą met­ro sto­ru­mo švi­no sluoks­niu, jog apsi­sau­go­tum nuo rėži­mo­si į pake­lėj sto­vin­čius stul­pus ar kokios tro­bos sie­ną. 3

(Užuo­mi­na: ne itin pro­tin­ga.)

„Tai ką dary­ti su šiuo gebė­ji­mu ste­bė­ti min­tis?“

Atsa­ky­mas vėl papras­tas: leisk gal­vo­jan­čioms sme­ge­nims gal­vo­ti.

…Ir kar­tu ste­bėk savo min­tis, jaus­mus.

Kitaip tariant – daryk tai, ką trokš­ti dary­ti… Tačiau atsi­žvelg­da­mas į tai. Ne aklai klau­sy­da­mas pyk­čio, bai­mės, aist­ros, pavy­do ar dar ko. O atsi­žvelg­da­mas.

Jei nori­si – pasi­duok savo jaus­mams. Leisk mei­lei, net ir tokiai, kuri neat­ro­do „gera“, užval­dy­ti tave. Pasa­kyk asme­ny­bei, kurią įsi­my­lė­jai, ką jau­ti. Pasi­ti­kėk kitu, net jei tave ir kadai­se nuvy­lė.

O jei jaus­mai nėra tokie, kuriuos trokš­tum turė­ti – neklau­syk jų. Ženk pir­mą žings­nį, net jei ir bijai. Paro­dyk kitiems save, nors ir nujau­ti, kad kaž­kam gali kil­ti noras pabū­ti mania­kiš­ku kri­ti­ku.

Klau­si, kuo tai ski­ria­si nuo pir­mo varian­to, kur dar savęs neste­bė­jai?

Štai skir­tu­mas: tu pir­miau savo min­tis ir paste­bė­ji­mus igno­ra­vai. Nors jaus­mai, paste­bė­ji­mai ir min­tys gal­vo­je grū­do­si norint to ar ne. Dabar tu savo min­tims ir jaus­mams lei­di būti.

Net jei to nepra­š­ei. Jų neuž­da­rai į Pan­do­ros dėžu­tę, iš kurios jie tik­rai kada nors su trenks­mu ir dide­liu „Kie­to rie­šu­tė­lio“ sti­liaus spro­gi­mu 4 grįž­tų atgal.

…O geriau­sia dalis – tu kar­tu visą tą maka­ly­nę, besi­de­dan­čią gal­vo­je, dabar gali ste­bė­ti. O ste­bė­da­mas atsi­žvelg­ti. Pri­im­ti jaus­mą kaip savo sudė­ti­nę dalį ir būti su juo kar­tu. (Arba nebū­ti – tai juk tavo pasi­rin­ki­mas.)

Svar­biau­sia tai, kad vie­toj to, jog kovo­tum su savo jaus­mais ir nesu­pras­tum, kas deda­si, dabar gali gyven­ti tai­ko­je, kurios taip ilgai troš­kai.

Gali mylė­ti. Gali neap­kęs­ti.
Gali dary­ti tai, ką bijo­jai dary­ti… Gali būti savi­mi.

O argi ne tai svar­biau­sia?

Jau­čian­tis,


  1. Aki­vaiz­džiai ir ne tiek – į gėri­mą, drau­gų susi­ti­ki­mus, video žai­di­mus, tele­vi­zi­ją, feis­buko bega­li­nę sie­ną su And­riaus Tapi­no juo­ke­liais…

  2. Įsi­vaiz­duo­ji kaip sun­ku nulai­ky­ti jos bute­liu­ką meš­kos lete­no­je? Siau­bas!

  3. Met­ro švi­no pakan­ka, kad apsi­sau­go­tum net nuo gama radia­ci­jos – tau ato­mi­nės bom­bos nepa­kenks.

  4. Tur­būt žinai, apie kokį fil­mą aš kal­bu.

27 nuomonės... Prisidėk ir tu!

Rikiuoti pagal:   naujausius | seniausius | mėgstamiausius