Pamažu einu iš proto. Pamažu einu iš proto. Pamažu einu iš proto. Pamažu einu iš proto. Pamažu einu iš proto. Pamažu išeinu iš proto.
Galbūt jau išėjau. Galbūt jau išėjau. Galbūt jau išėjau.
Proto, proto, proto. Proto, proto, proto. Proto, proto, proto.
Pamažu einu iš proto.
Pim-pirim-pam.
Pamažu einu proto. Proto. Pro-pro-pro-proto.
Pamažu einu iš proto.
Šie rašymo metai mane veda iš proto. Tiek daug parašyti, tiek mažai minčių. Aš esu citrina, o mano iššūkis – tai didelė kuvalda.
Kai aš atsikeliu, aš rašau. Kai pavalgau – aš rašau.
Kai pažiūriu pornografinį filmuką – aš rašau.
Kai turiu eiti miegoti – neinu miegoti. Nes miegoti nevalia. Reikia rašyti. Rašyti raides. Kad jų būtų.
Proto, proto, proooooto. Proto, proto, prooooooto.
Aš einu iš proto.
Vieną dieną aš išeisiu ir negrįšiu. Va, kai ta diena bus… Tada pamatysite! Tada jau pamatysite! Danielius Garšva Goriunovas! Tikras kanibalas lektorius.
Galbūt iš proto jau išėjau.
Nes štai atsikėliau, pasiėmiau kompiuterį ir dar gulėdamas lovoje kalbuosi su savimi bei ieškau atsakymų į gyvenimo klausimus.
Atsakymų nerandu.
Taigi rašau.
Įsivaizduoju, kad esu Sigitas Parulskis. Gaila ne ant jūros kranto ir žirklučių nepamečiau – jos lentynoje. Taip pat mano kojų nagus reikėtų nukarpyti, jie šviečia lovos gale, išlindę iš po kaldros, kaip grybai iš po samanų.
Vieną dieną, aš tapsiu rašytoju.
Bet pirma, leisk, turiu parašyti dar daugiau žodžių. Šiandienos riba – 976.