Idėjos iš Debesylos galvos

Mokykis ir tapsi karbonadu. Arba kodėl svarbiau daryti, nei galvoti.

Išleista 2017-03-13 į 365 Tekstai
Nebuk karbonadas

Dienos tikslas: 472 žodžiai. Parašyta: 719.  Foto autr. Dainius Sadauskas.

Mokykis ir tapsi karbonadu.

Tuo plokščiu, plokščiu karbonadu, kuris, rodos, yra toks platus – visą lėkštę užima! Kartu – tikrai nepakankamai gilus.

Kiekvieną dieną sulaukiu naujų laiškų:

  • Danieliau, aš norėčiau parašyti romaną, bet nežinau, nuo ko pradėti…
  • Danieliau, norėčiau sukurti verslą ir daug uždirbti – ką daryti?
  • Danieliau, o iš kur tu išmokai kurti tinklaraščius?
  • Danieliau, o kaip tu išmokai bendrauti su žmonėmis?
  • Danieliau, gal susitinkam? Pasidalink savo patirtimi, kaip padarei dalyką X!

Tiesą sakant, šių laiškų su šia noriu-bet-dar-nedarau bėda sulaukiu tiek, kad jau pradedu stebėtis – ko tada verti „Tu gali“ kartojantys motyvatoriai, jei dar vis tiek daug žmonių to nežino?

Aš netikiu, kad šiuo tekstu išspręsiu kokią problemą.

Nes žmonės, kuriems šis tekstas skirtas, paprasčiausiai neklauso.

Jie neklauso.
Jie neklauso net patarimų ir idėjų, kurių taip ieško.
Jie neklauso.

Jie ieško idėjų, patarimų, praktiškai ir teoriškai panaudojamų pratimų… Ieško to mokymuose, knygose, seminaruose, straipsniuose, susitikę gyvai su savo Guru ir „Įkvepiančiais žmonėmis“.

Tačiau vietoj to, kad žiniomis pasinaudotų – jomis nesinaudoja.

Atsiprašau, jaučiuosi ciniškai.

Žmonės yra kvaili.
Tu esi kvailys.

Na, ir aš esu, jei ką. Bet šį kartą aš ne apie tai.

Paprasčiausiai mane išvargino žmonės, norintys įgyvendinti savo svajones.

TAČIAU, PRAKEIKTAI, NIEKO NEDARANTYS.

Po velnių.

Idiotai.

Kodėl mes taip mėgstame papus? Ir kodėl savo motinų veidus?

Štai įdomus dalykas. Naujagimiai, žmogiški vaikiai, kuriuos jų motinos išspaudžia iš vidinio 3D fabriko, pirmą mėnesį ar kelis yra pusakliai.

Kūdikiai nieko nemato. Jie prastai girdi. Neužuodžia. O ką kalbėti apie lietuvių kalbą ar naudojimąsi Google!

Pirmi dalykai, kuriuos kūdikiai pamato yra:

  1. Mamos papai. Šilti, malonūs, maitinantys. Papukai. Mmmm.
  2. Mamos veidas. Šypsosi, liūdi, žvelgia kažkur tolyn ar žvelgia į akis. Tos akys, tas veidas… Oho! Nuo dabar akis ir veidus atpažinsiu visur.
  3. Įvairūs kiti daiktai, veidai, nuostabus pasaulis aplinkui.

Kuo tai susiję su darymu ir mokymusi?

Mūsų smegenys yra didelis kalkuliatorius.

Jos yra bevertės, nes jos nieko neatsimena! Na, bent jau tiksliai. Užtat kiekvieną kartą jos bando vėl sukurti paaiškinimą, kur pasidėjai savo raktus ar kodėl raidė A panaši į raidę, naaaa… A.

Joms duodi kalną informacijos – jos tai sudoroja ir paaiškina tau, ką matai, girdi, jauti.

Lietuvių kalbos žodžiai susidedantys iš visokių A, B, C, D, Ž ir taip toliau, tampa ne kažkokiu gugenimu ir gagenimu, o kalba. „Ma-ma-am-am-ma-ma-mama“.

Raides pradedame atpažinti. Ir pažįstame, kur yra tėtis, o kur mama.

Mes neišmokstame gyventi, skaitydami apie gyvenimą.

Mes išmokstame gyvendami.

  • Kaip tu išmokai vaikščioti?
  • Savarankiškai pakakoti ir nusivalyti savo gražų užpakalį?
  • Pritūpinėti ir bėgioti, kad sukurtum idealias užpakaliuko formas?
  • Skaityti?
  • Skaičiuoti?
  • Kramtyti kietą maistą, ne tik mamos papą?
  • Bučiuoti ir bučiuotis?
  • Paspausti ranką draugui?
  • Nusijuokti po draugo pokšto?
  • Susišukuoti?
  • Įkišti telefono pakrovėjo laidą į skylutę iš pirmo bandymo?
  • Įkišti savo penio varputę… Ehm… Pala, ne visi turi tokias.
  • Suvaldyti savo emocijas?

…Ar…

Net fizikos ar metalo sijų įlinkių formulių mes nesimokome jas „įkopijuodami“ į smegenis. Paprasčiausiai, pakankamai kartų matant tokios sijos schemą įsimeni, ką kur įrašyti, jog gautum atsakymą, kiek tokia sija laikys.

Ir taip – visą tai patyriau ir aš.

Jau 130 dienų kasdien mokausi rusų kalbos. Įsirašiau telefono aplikaciją „Duolingo“ ir kasdien skiriu šiai kalbai vos 5-7 minutes.

Aš nėjau pas mokytoją. Neskaičiau vadovėlių. Tiesiog spaudalioju mygtukus ir bandau atspėti, kuris čia žodis reiškia „noriu“: люблю ar хотеть.

Dabar jau atpažįstu, kuris žodis yra kuris. Atpažįstu net raides! O kai kurios jų tokios keistos!

Fizikos formulės – įsiminė taip pat.
Kaip ir sugebėjimas pabučiuoti merginą.

Aš tiesiog gyvenau.

Tačiau kvailiai nori mokytis teorijos. Jie nori sužinoti daugiau.

Jie nenori prakeiktai daryti.

Jie nesupranta, kad tik darydamas – išmoksi.
Tik davus savo smegenims vaizdo ir garsų chaoso – jos supras, ką tai reiškia.
Jie nesuvokia.

Ar nesiklauso.

Net šią akimirką kažkas, spėju, skaito šį tekstą ir galvoja „Ne, man tai netaikoma. Aš imu ir darau dalykus. Bet pirma, leisk, pasimokysiu, kaip bendrauti su žmonėmis.“.

…Ir toliau atidėlioja savo ateitį.

Aš čia atsidūstu.

Atsiprašau. Čia jau nepadėsiu.
Nežinau, kaip tau padėti.

Bet turbūt būtų neblogai, jei imtum ir darytum?

Jei nebūtum karbonadu, o būtum gardžiu veganišku kotletu?

Na, tai tavo pasirinkimas.

O aš einu rašyti kitos knygos. Ir nesvarbu, kad tai bus meilės romanas, o aš net nežinau, kaip juos rašyti (moku tik patirti meilę, ne aprašyti) – išmoksiu tik eigoje, ne kaip kitaip.

Iki vėliau!

Tikiuosi, kad kitą kartą, kai susitiksime, būsi kitur, nei esi šiandien.
Ir nesutiksiu tavęs lygiai čia pat, kur esi dabar.

Kad keliausi, kaip keliauja autobusai. Ne stovėsi, kaip stovi autobusų stotelės.

*Aš čia nusišypsau*

Besišypsantis,
Danielius