[paslėpta],
Kokia yra žymumo prasmė?
Ko tu nori?
Kad tave sektų feisbuke?
Pasakytų „labas” gatvėje?
Skaitytų tavo straipsnius?
Pirktų tavo knygas?
Apvogtų namus?
Grąsintų mirtimi?
Vogtų tavo kūrybą?
Rašytų tau linkėjimus pasikarti?
Kad sutiktum savo gyvenimo meilę?
Jaustum pasididžiavimą savimi?
Iš tavęs mokytųsi?
Tave gerbtų?
Subraižytų tavo automobilį?
Piktai žiūrėtų restoranuose?
Fotografuotų nudistų pliaže?
Kurtų gandus apie tave?
Kad tavimi didžiuotųsi mama?
Pasveikintų su gimtadieniu?
Ar kitom šventėm?
Gautum dovanų?
Persekiotų tavo šeimą?
Ir vaikus?
Rašinėtų meilės žinutes?
Ir neapykantos?
Kad pagaliau būtum laimingas?
Taptum visuomenės kekše?
* * *
Jei vis dar nori būti žymiu, klausk savęs – po pusės metų norėtum būti labai žymus ar tik truputį?
Nes per pusę metų tu gali tapti labai žymiu.
Arba tapti tik per mikrotrupinėlį.
* * *
Kaip tapti žymiu per pusę metų?
1) Atsistok Lietuvos Prezidentūros aikšėje;
2) Nusivilk maikutę;
3) Nusivilk kelnes;
4) Bėgiok ratais;
5) Šauk „PRIE RUSO VISKAS BUVO GERIAU”.
Pakartok tai 4 kartus prie skirtingų viešų vietų kiekvieną mėnesį. Susikurk viešą feisbuko profilį, kur dalinsies pranešimais apie 0,03 cento kainuojantį vandenį, tarytum tai būtų tikra. Elkis taip, kaip kadaise, pats nesuprasdamas savo veiksmų baisumo, elgėsi Minedas.
Sveikinu, tapai žymiu.
* * *
Kaip po pusės metų tapti per mikrotrupinėlį žymesniu?
1) Kurk nuo širdies;
2) Nesusireikšmink.
Pakartok tai kasdien arba beveik kasdien. Susikurk viešą feisbuko profilį, kur bendrauk su bendraminčiais ir kritikais. Elkis taip, kaip kadaise vaikystėje, pats to nesupradamas, elgeisi tu.
Sveikinu, tapai mikrožymiu.
* * *
Kas toliau?
Jei rinkaisi pirmąjį kelią – tikėtina, kad tavo kelionė čia baigėsi.
Galbūt, jei elgsiesi kaip Džonatanas Hytas (iš Melvin Burgess knygos „Saros veidas”), tai pasidarysi kokią plastinę operaciją, avariją, nuogą fotosesiją, suviliosi politiką ar atliksi dar kitokį šposą, kad tavo minutė šlovės tęstusi. Ir ji tęsis, kol prigalvosi vis labiau ir labiau šokiruojančių šposų. Žmonės juk nori pramogų! Pabūk pramoga.
Tada tave pamirš.
Tikėtina, nes atsiras kitas šposininkas.
* * *
Kas toliau?
Jei rinkaisi antrąjį kelią – tikėtina, kad tavo kelionė dar vis tęsiasi.
Jei tik to nori. Visgi, renkantis antrąjį kelią, svarbiausia ne KĄ dirbi, o KODĖL. Visai pagal Simon Sinek knygą „Pradėkite nuo klausimo Kodėl”. Jei nustosi kurti tai, ką mylėjo aplinkiniai – tavo kelionė baigsis. Arba nesibaigs! Nes visada gali kurti antrą dalyką, kuris svarbus tau, ne kitiems.
Tada tavęs vis tiek niekas nežinos.
Tikėtina, nes tu dar pernelyg jaunas. Ne amžiumi, o fosilijų kiekiu aplinkui save.
* * *
Neįdomu sekti tuos, kurie dirba kantriai ir vardan savo sielos. Jie nuobodūs.
Jie neatliko nieko neįtikėtino. Kiekvienas tai sugebėtų. Ne kiekvienas dirbs tai, ką dirba kantrieji, bet jų darbai nėra „OHO”.
Jų darbai tiesiog yra.
Yra…
Daugiau yra…
Dar daugiau yra…
Vis daugėja ir yra…
* * *
Ar žinai, kuo senas kalnas vertingesnis už naujai supiltą? Kuo Kernavės piliakalniai vertingesni už Naisių amfiteatro kalną?
Ne. Ne kažkokiu tai „natūralumu”. Nešnekėk nesąmonių.
Amžiumi.
Fosilijomis.
Šlamštu.
Turtu.
* * *
Senas kūrėjas, kantrus kūrėjas, daug dešimtmečių dirbęs su savo amatu ir dirbęs kasdien (galbūt net religingai kasdien?) aplinkui save neišvengiamai sukaupia kalnus šlamšto.
Tada ateina naujienų agentūros žurnalistai ir visą tai fotografuoja, o trokštantys greitos šlovės galvoja: „Hmmm, kūrybiški žmonės gyvena netvarkoje, reiškias ir man reikia būti netvarkingu!”.
Pala, žurnalistai?
Iš kur jie atsirado!?
* * *
Jei žiūri HBO serialą „Game of Thrones” arba skaitei šios istorijos knygas, turėjai pastebėti: visi karai prasideda ant senų lavonų krūvos.
Beprotis karalius sudegino Starkų karalių, Robertas Barationas ir Ned Starkas sukėlė maištą. Barationai tapo nauji karaliai. Lanisteriai nudobė Barationus. Starkams nepatiko. Lanistesniai nudobė Starkus. Starkams nepatiko. Nudobė Lanisterius. Boltonai nudobė Starkus. Starkai nudobė Boltonus. Ir taip toliau.
Kūrybos pasaulyje nauji kūriniai gimsta ant senų kūrinių lavonų krūvos.
Kitaip tariant, komposto dėžėje.
Šiuo metu mano tėvų kieme yra kompostinė. Joje pasodinome moliūgą. Moliūgas auga ir bręsta iš kitų žolių lavonų – taip pat ir praeitų metų moliūgų liekanų.
Nauja statoma ant seno.
* * *
Su žymumu panašiai. Tuo, lėtuoju.
Pirmiau tu esi niekas.
Tada esi niekas, bet kažką pradėjęs.
Tada esi niekas, bet kažką pradęjęs +2.
Tada esi niekas, bet kažką pradėjęs +3.
…
(Ties +4 tavo ginklas pradeda šviesti mėlynai, o ties +16 raudonai. Čia, jei esi kada žaidęs Lineage 2, suprasi. Šiaip čia ne į temą.)
Po 30-ties metų tu būsi sukūręs visą kalną mažų dalykų, gimusių iš tavo sielos.
Po 30-ties metų aplinkui tave bus fosilijų kalnas.
Po 30-ties metų tu turėsi tokią turtingą kompostinę, kad davus vos puoduką šio puvinio naujam kūrėjui padėsi jam išsiauginti nuostabausią gėlę.
Po 30-ties metų tavo kompostinė bus tokia, kad ją matys kiekvienas kūrėjas. Ir norės kažką iš jos paimti, sau. Mes esame tokie savanaudžiai, bet čia ir nėra blogai.
Po 30-ties metų, jei vis dar kursi iš širdies, tau duoti nors ir kibirą šio komposto nebus gaila. Juk, visgi, dirbi dėl savo sielos, ne dėl kitų.
Po 30-ties metų apie tavo dosnumą kalbės gyvenimo sodininkai.
Po 30-ties metų tavo kantrybės paslaptį norės sužinoti žurnalistai.
* * *
Tu atsakysi, kad svarbiausia dirbti iš širdies ir dirbti kantriai.
Bet tavo šių žodžių niekas nespausdins. Nes šiuo metu yra jau 198874-tasis žymus klounas, į kurį kreipti dėmesį smagiau, o tavo patarimas – nepakankamai šokiruojantis.
Bet tu toliau dirbsi.
Aš tai žinau, [paslėpta].