Dienos tikslas: 1527 žodžiai. Parašyta: 1433.
Tačiau… Tai reiškia, kad kiekvienas blogas mano gyvenimo pasirinkimas buvo MANO klaida?
Teisingai.
Tačiau. Kodėl pasipriešinti mūsų vidiniams norams, nusileisti bei gyventi taikiai, nors ir nemaloniai, taip sunku?
- Tai įprotis visada nusileisti;
- Tai patirties trūkumas, elgtis stipriau už savo norus;
- …Ir galiausiai galbūt tai tik noro trūkumas?
Kodėl NEturėti noro yra vis tiek gerai
- Noro trūkumas keistis yra natūralu.
- Ir tu turėtum tai suprasti bei tai priimti.
- Pagalvoti, kodėl visgi nenori to „geresnio“ gyvenimo, apie kurį vis pasakoja tavo draugai, visokios Debesylos ir begalinės feisbuko sienos, nuo kurių galima užsikrėsti Feisbukitu (nuoroda į straipsnį).
- Ir priimk savo nenorą kaip natūralų – NENORĖTI YRA NORMALU IR TAI YRA SVEIKA.
- Pabrėžiu – tu NETURĖTUM pergyenti dėl to, kad kažko nenori, ko dažniausiai nori kiti.
- Štai, pavyzdžiui, aš nenoriu sekso. Man jis, okei, smagus, bet man daug maloniau paprasčiausiai apsikabinus merginą su ja miegoti ar dar geriau – gulėti tomis akimirkomis iki miego arba vos atsibudus.
- Ir ar aš turėčiau dabar jaudintis todėl, kad kitiems seksas yra didžiausias noras arba, ką žinau, seksas, pasak kai kurių šaltinių, sveika ir panašiai?
- Ne, neturėčiau.
- Priimk savo nenorą, kaip norą. Nes tai kartu – noras kažko kito.
- Kiekvienas mūsų pasirinkimas yra tarp dviejų ar daugiau norų – noras daryti A ir noras daryti B, kaip jau minėjau ankščiau. Ir teisingo pasirinkimo nėra.
- Teisingų atsakymų nėra. Teisingų pasirinkimų nėra – jokiuose įsakymuose tai neparašyta ir dievaži, net įstatymai – tai tik popieriai, kuriuos sukūrė žmonės, tokie pat kaip mes. Ne Olimpo Dievai ar pragaro velniai. Tik žmonės.
- Teisingų pasirinkimų, kurie būtų pažymėti pliusiuku, nėra.
- …Todėl mums reikia rinktis Meilę.
Ir dėl to tau tenka rinktis Meilę
Panašiai kaip rašo Martynas Jocius savo trumpoje knygoje „Dėmesio virsmai“ – tavo gyvenimas yra tai, į ką kreipi dėmesį.
Ir jei tu kreipsi dėmesį tik į vieną dalyką, tarkim paveikslų tapybą, tu visą gyvenimą būsi praleidęs tapydamas paveikslus. Galbūt pakeliui įgausi ir neįtikėtinų įgūdžių ir mokėsi tapyti kaip koks Mikelandželas.
Jei tavo gyvenimas bus sudarytas iš šimto nuobodžiausių dalykų, kuriuos daro statistinis lietuvis – nereiktų stebėtis, kaip jį iki šiol nugyvenai būtent kaip statistinis lietuvis, o ne kitos šalies gyventojas.
Tau tenka rinktis, nes tavo norai ir tavo troškimai, kuriais vadovaujiesi dabar, nuves tavo gyvenimą… Kažkur.
Tačiau jie nuves. Ir todėl tau derėtų bent jau atsižvelgti:
- Kur tavo norai tave nuves?
- Kur tavo norai tave veda dabar?
- Kur jie tave vedė praeityje (ir kaip atsidūrei ten, kur esi dabar)?
- Ir galiausiai, jeigu tikrai sakai, kad kažko nori, tačiau nieko nedarai ir priešiniesi pats savo norui – ar tai tikrai noras, vertas dėmesio?
…Galbūt tau visai, kaip šios knygos pradžioje minėjau, NEREIKIA paprastų „aš noriu“, o reikia „aš LABAI LABAI noriu“? Kitaip tariant – „aš MYLIU“?
Asmeniškai, aš jau kelis savo, pripažinsiu, neilgo gyvenimo metus, stengiuosi savo gyvenime rinktis tik tuos dalykus, kurie man LABAI patinka. Tik tuos dalykus, kurie praeina pro „TAIP, TIKRAI TAIP!“ ribą[1]. Tik tai, ką TIKRAI myliu.
Nes taip aš nebešvaistau savo laiko veikloms, kurios mane tik tenkina… Ir pasidarau vietos veikloms (ir dalykams – pavyzdžiui, karameliniams ledams), kuriuos taip dievinu.
Atsisakau žmonių, su kuriais bendraujant man norisi persipjauti gerklę… Ir pasirenku žmones, su kuriais jaučiuosi taip nuostabiai, kad net ašaros trykšta iš akių. Tiesiogine žodžio prasme. Ir taip, aš kartais toks emocingas. 🙂
Ir kuo toliau, tuo labiau aš tikiu, kad toks požiūris – rinkimasis tarp „et, sueis“ ir „taip, sutinku būti su tavimi, mano Meile“ pastarojo naudai yra geras požiūris.
Mažiau vietos „et“ ir daugiau „valio!“. Tai juk ir yra viena gyvenimo dalių – ne tik versti vienus chemikalus kitais, bet kartu ir pasimėgauti procesu. Nes taip Dievas ar gamta mus sukūrė, kad kai kuriuos dalykus daryti yra labai malonu.
O kodėl turėčiau priešintis Dievo ar gamtos valiai vien dėl to, kad man baisu.
Dar keli klausimai, kurie tau galėtų kilti
Bet ar nėra žmonėms kokių skirtų-užprogramuotų norų ir meilių?
- Krišnaizmas, psichologiniai tipai, istorijos ir sakmės, universitetų vietų skaičius – jie sako, kad kažkiek procentų žmonių skirta daryti tik vieną kažkokį dalyką.
- Bet tyrimai rodo, kad to nėra – žmonės yra tokie padarai, kuriems gali kilti noras daryti tai, ko tuo metu norisi.
- O ir sistemos bei sakmės yra ne sukuriančios taisykles, o prie jų prisitaikančios. Pirmiau atsirado dalis žmonių, o tik po to tą dalį kažkas apibrėžė.
Gerai, tai dabar turiu tuos savo norus… Ką daryti dabar?
- Jei žinai, ko nori… Tada daryk tai.
- Kas tave stabdo?
- Ir jei stabdo – tai ar tada tikrai nori?
- Pavyzdys su populiaria tualeto istorija bei dideliu noru.
- O jeigu tu sakai, kad kažko LABAI nori, tačiau randi priežasčių to nedaryti…
- …Na, atleisk, bet tu dar neradai savo tikrų Norų. Savo Meilių.
- Dar neradai, taigi grįžk prie pirmojo ėjimo ir žiūrėk iš naujo – ką darai dabar, ką galėtum daryti, ką norėtum daryti… Tada atrink iš visos krūvos galimybių keturias geriausias. Kaip jau minėjau, tikiuosi tą knygos dalį jau skaitei. 🙂
Tai iš esmės – noriu ir darau?
- Būtent. Nori ir darai.
- Nes kitaip ir neįmanoma – jei nenorėsi, tu nedarysi. Pažvelk į ankstesnį skyrių apie tai, kodėl viską ką darome (net tai ko, rodos, nemėgstame) valdo mūsų norai nenudegti šiknos ir išlikti laimingais.
- Nes tai, kam neturime pakankamo noro, net jei ir mintyse sau kartojame „norėčiau, oi norėčiau“, mes nedarome.
- O ir galų gale – jei sau taip kartoji, tačiau nepradedi, tai pažvelk šitaip: Galbūt tavo didžiausias noras yra sėdėti ir svajoti?
- (Tarp kitko – nesakau, kad sėdėti, svajoti ir nieko nesiimti yra blogai. Neraginu tavęs imtis tavo svajonių, nes tai yra… Na, tokie raginimai niekada nepadeda ir šiaip, jie užknisa žmones, kuriems tie raginimai kartojami. Jei trokšti svajoti – svajok. Nes visi troškimai yra vienodai geri ir vienodai blogi – jie neutralūs ir NIEKAS, išskyrus tave, neturi teisės teisti, kurie tavo sprendimai buvo geri, o kurie blogi. (Skaityk skyrių apie tai, kodėl visi norai bei nenorai yra geri.))
O kas, jeigu aš darau (pasirodo noriu), kas man nepatinka bei yra nemalonu ir dėl to jaučiuosi blogai?
- Tuomet susitaikyk su tuo. Ir pasidžiauk – tu supratai apie save tai, ko kiti nesuvokia. Kiti daro, tai ko nemėgsta ir nesuvokia, kad jų vidinis noras likti, kur yra, yra didesnis už norą daryti pokyčius.
- Susitaikyk su tuo.
- Tu nesi kažkuo išskirtinis – daugelis žmonių daro tai, ko nemėgsta, tačiau vis tiek daro. Jie sako, kad nemėgsta, kartoja sau ir kitiems, kad nekenčia, bet vis tiek daro. Kankina save ir vadina tai dvasinga kančia, menininko gyvenimu, neteisingu gyvenimu ar kažkaip kitaip tai įprasmina.
- Ir tai nėra koks mazochizmas, nors ir gali tai nuskambėti kaip tokia veikla.
- Tai paprasčiausia žmogiška natūra pagal posakį „Vilkas ir kariamas pripranta“. Mes – žmonės, mes priprantame prie nemalonumų, kai gyvenimas su nemalonumais yra lengvesnis nei gyvenimas nežinioje ar baisiuose, viską griaunančiuose pokyčiuose.
- Štai dėl to žmonės ir keikia politikus, tačiau ir toliau juos renka. Todėl žmonės skundžiasi, kad nėra pinigų, tačiau vis tiek nesiima antro darbo ar veiklos, kuri, atimdama jų laisvą laiką, visgi tų pinigų duotų. Todėl žmonės keturis metus vis labiau nekęsdami savęs studijuoja statybos inžineriją arba mėnesis iš mėnesio bando blogus poros santykius paversti į tai, kuo jie nėra. Ir ei, paskutinai du pavyzdžiai – tai iš mano gyvenimo. 🙂
- Susitaikyk, tokia žmogiška natūra. Tu labiau nori nieko nekeisti, nors ir skauda, ir turėtum su tuo susitaikyti.
Bet… Bet… Bet aš LABAI LABAI noriu kažką keisti!
- Ne, tu nenori.
- Jei norėtum – tu tai darytum.
Bet aš nooooriuuu!
- Nebūk mažas vaikas. Gyvenimas yra toks – jei nori kažką keisti, tai tuomet tau ir reiks kažką keisti. O jei dar nepasiryžai to daryti ir vis tiek baugini save kažkuo baisiu…
- …Na, visada galima pasitelkti įvairiausius patarimus, pratimus ir būdus, kurių šių laikų saviugdos ir populiariosios psichologijos knygų lentynose knygynuose netrūksta. Ir aš šiandien buvau knygyne ir tikrinau – jų pilna. Pilna ir internete.
- Tačiau, labai svarbu: šitaip žaidžiant tu tik bandai save įtikinti, kad myli kažką… Ko išties nekenti. Ir ar tikrai nori mylėti tai, ko nekenti? Ar tikrai?
- Aš, asmeniškai, tokius įtikinėjimus ir bandymus užsinorėti laikau visiškai absurdiškais ir kvailais – kodėl turėtum sau meluoti ir plauti smegenis bandant įtikinti kažkuo, kuo netiki? Patikėti tuo, kad visgi, tarkim, dievini vėdarų skonį, nors išties nuo jų tau darosi bloga?
- Na, bet tarkime tu visgi trokšti pamatyti kitą „blogesnio“ (t.y. to, kurio nesirenki ir dabar nori nepakankamai) pasirinkimo pusę. Nori praplėsti akiratį ir visgi pabandyti išeiti iš „nekenčiu, tačiau vis tiek pasąmoningai noriu ir darau“ ribos bei pakeisti savo gyvenimą…
- …Tuomet turiu tau kelis specialiai atrinktus pratimus. Tiesa, tai tik keli pratimai iš daugelio – visų jų čia neišvardinsiu, nes tai nėra šios knygos esmė, bet, leisk, papasakosiu.
Aš iškritau iš medžio ir nieko nežinau apie būdus, kaip įtikinti save pokyčių teigiamomis pusėmis. Kaip užsinorėti, ko dabar dar kol kas noriu nepakankamai?
- Štai pratimai ir požiūriai, apie kuriuos tau papasakosiu:
- Neišvengiamo principas arba kaip įstumti save į mirtiną zoną, kuri suteiks tau didžiausią įmanoma motyvaciją. ((Gūsio – mirties, garbės arba pinigų principas)).
- „Kas blogiausio gali nutikti?“ principas.