Geriausias patarimas apie kūrybą, kurį išgirdau iš savo draugės

365 tekstai kūrybiškumas
Laiškai

Danielius.

Susiklijavau batus. Pavydžiu Beatai Tiškevič sekėjų kiekiui. Nesuprantu, kodėl žmonės laikina senai sukurtą šūdą, net neišverstą į lietuvių kalbą ar anything. Nesuprantu, kodėl trumpi tekstai sulaukia tiek dėmesio.

Bijau, kad esu nebe toks fainas.

Ganau katiną, kad ant gatvės pro pravirus vartus nebėgtų. Privalgiau kitokių daržovių, kažkokios ne tokios. Gal dėl to, kad Rimi ir pigesnės. Džiaugiuosi, kad Rimi yra asmeninės nuolaidos būtent tam, ką perku (o ne šiaip random pampersams ir įklotams). #VakaroVeiklos

Olivija.

Pala. 10min. Paaiškinsiu dalykus tau.

Danielius.

:0

Olivija.

tai va

visiem patinka trumpesni įrašai, nes žmonės priprato virškinti susistemintą informaciją, kuri patraukia dėmesį ir nereikalauja didesnių pastangų

mes vartotojų karta esam

koks skirtumas, kiek tų sekėjų, kai pas tave yra labiau tikslinė auditorija ir žmonės, kuriem tikrai yra įdomu ką darai, o ne po postais draugus tagina

viskas, kas yra internete, yra skirta greitam informacijos vartojimui

tai čia niekinis skundas ir jei tau atrodo, kad tai yra kažkas, dėl ko esi mažiau fainas, tai tamsta nesuprantat kaip visa tai veikia

jei pradėtum postint po tris sakinius, visiem būtų lengviau suvartoti, bet ir niekas nesigilintų

Danielius.

Jei noriu keisti ir padėti kitų žmonių gyvenimams, tai kas tuomet svarbu? Na, yra tai, kad kuriant populiarų turinį gali įtikinti daugiau žmonių.

Olivija.

tuomet ir yra svarbi informacija, kuria pateiki ir tu jos nesuspausi, nes citatos dar niekam gyvenimo nepakeitė.

nieko tu neįtikini

paskaitai, po 10 minučių pamiršti

niekas netiki pop kultūra

kaip prostitutė ji veikia

Danielius.

Visgi mes esame labai neatsparūs idėjų baciloms. Ir jei visi eina žiūrėti parodos – gal ji gera? Ir jei šį serialą jau žiūriu taip ilgai – gal buvo verta?

Olivija.

na man neatrodo tai nei logiška, nei normalu

Danielius.

Na, kai kurie marketingo tyrimai rodo, kad publika turi galią. Kaip ir šūdinos trumpos citatos.

Olivija.

na tai turi, bet principe, ką tu tuo pasieksi, paskui galiausiai batus reklamuosi, kokie jie faini?

Danielius.

Na, kaip „Kokakola labai skanu”, „Serialas „Draugai” labai geras” ar „Mona liza tai ypatingas paveikslas”.

Olivija.

bet visi žino, kad yra pervertinta ir niekas nebeieško kažko daugiau tame

vartoji

nori būti suvartotas?

Danielius.

Įdomu.

Ar popsas augina žmogų ir jam padeda augti?

Gyventi – tai išties. Juk smagu, pavyzdžiui, popsinės muzikos klausytis iš šūdino darbo važiuojant.

…Galbūt turinys tuomet gali būti suskirstytas į du ratus?

a) Centras. Kur yra viskas, kas gyvenime „būtina”. Popsinė muzika, supakuoti kiaulės lašinukai, „Kogus” koldūnai, Mezon wifi ir BMW automobiliai. Jie reikalingi (na, norisi jų) dieną iš dienos. Be jų – esi ne žmogus, o „vienuolis”, „ezoterikas” arba „bomžas”. (Na, dar, aišku „trečio pasaulio pilietis”.)

Olivija.

mažuti

man vėl per daug čia

nesu šiandien komunikacijos specas

😀

Danielius.

Pala, truputį, pabaigsiu. Tiesiog kilo idėja, išklausyk.

Olivija.

oki

Danielius.

b) Išorė. Kur yra tai, kas gyvenime neįprasta. Eilėraščiai, išspausdinti ant suoliukų parke, filmas „127 valandos”, perdėtai seni automobiliai ir kiti daiktai, „Soylent” maistas, rasistiniai pokštai, primenantys niūrią istoriją… Ir dar daugiau. Šis ratas neturi ribos, nes jis apžioja centrą ir išorėn keliauja be ribų. Šiame rate yra nauji dalykai. Kiti sakytų „ne komforto zona”, nors, ironiška, šis posakis jau tapo vidinio centro dalis.

Ir šiame pasaulyje pinigus, maistą, dėmesį, pažintis ir kitą uždirbi gamindamas tai, ko reikia.

Vidinio rato kūrybą, kurios norisi.
Ir išorinio rato kūrybą, kurios norisi turbūt ne ką mažiau.

Tik vidiniame rate paprasčiau. Juk ilgai dar, turbūt, valgysime juodą „Bočių” duoną keptą „Vilniaus” kepykloje.

O išoriniame, kadangi ribų mažai, negali jaustis ramiai – turi kurti kaip kokia žuvelė. Bėgti. Jaudintis. Bet galbūt pakeliui praplėsti vidinį ratą.

((Sakoma, kad mokslas yra diiiidelio „žinomo mokslo” plėtimas. Tavo vienas mokslinis darbas pasaulio nepakeis, bet rato kraštą, užtat, šiek tiek visgi praplatins.))

Taigi, kaip kūrėjas tu turi tris kelius:

(Turint omenyje, kad nesustosi kurti)

  1. Kurti vidinį ratą. Amžiams. Gyventi ramiai. Viskas ok, jo visgi reikia.
  2. Kurti išorinį ratą ir netyčiom ar tyčiom savo kūrybą nuvesti iki tų „būtinų” dalykų. Rock’n rollą paversti popsu, kaip ir kokį „Mano drabužiai” iš mažo puslapiuko paversti į milžinišką, būtiną „Vinted”.
  3. Kurti išorinį ratą. Netyčiom ar tyčiom patekti į vidinį ratą. Tada viską mesti ir išbėgti vėl į išorinį, nes vadini save menininku arba bepročiu išradėju. Esi Salvadoras Dali (berods jis nebuvo patenkintas, kai jo kūriniai patikdavo publikai?) arba Nicola Tesla.

Tai gal man nereikėtų jaudintis? Ir, kaip ir sakai, kurti savo pasirinktą ratą – vidinį arba išorinį – pagal tai, ką labiau myliu?

Olivija.

būtent

Man toks vyriokas iš KTU yra sakęs, kad reikia degti tuo, ką darai, ir tokiu atveju būsi geriausias net mokydamasis LEU

:DDD

Danielius.

😀

Ačiū

🙂

Ramiau. Tu esi gera O.S. :’)

Olivija.

vienintelė tokia O.S.

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.