„Būk savo norų ponas ir savo sąžinės vergas.“
– Viktoras Franklis, „Žmogus ieško prasmės“ autorius
Kartą mano draugė Jurgita paklausė: „Danieliau, o ką daryti, kai nori kažką keisti, tačiau bijai? Kai esi pripratęs prie būvio, kuris tavęs netenkina, tačiau gyventi jame tampa gerai taip, kaip yra?“
Jei ji būtų manęs to paklaususi prieš maždaug 5-erius metus, kai tik pradėjau domėtis asmeniniu augimu, būčiau ją apipylęs skambiomis frazėmis, motyvuojančiais paveiksliukais ir kad ir kas šitai bebūtų. Turbūt tuomet būčiau mylimas ir pagerbtas tarp moterų visų, kad įkvėpiau ją keistis.
Tik tada dar nežinojau, kad svarbiau už išorinę motyvaciją yra suvokti, kad galbūt pokyčių tau išvis nereikia.
Pala, ką?
„Keisk save ir tapk geresniu“ – sako balsas iš motyvacinių filmukų ir sportinių bėgimo batelių reklamos. Na, ko lauki? Tiesiog padaryk tai! Būk geresniu! Dabar!
Tačiau: Ar tikrai tavo nuolatinis augimas yra išeitis?
Štai du žmonės:
a) Gediminas. Jis – ne pėsčias vaikinas, rašo laiškus, kviečia pirklius, batsiuvius ir amatininkus, kad jie biznų darytų pas mus. Jo. Ir jis nuolatos auga. Jam nuolatos kažkas sieloje ar sapnuose Geležinių vilkų pavidalais staugia ir loja – „Tu gali daugiau. Tu privalai nesustoti. Dirbk dar, nesustok!“.
b) Buda. Tavo pažįstamas kaimynas plačia juosmens apimtimi. Jis nebando pasiekti daugiau, o mintyse kalbantis Varinio erelio balsas neprievartauja augti – tik kartoja: „Neskubėk, mėgaukis, be šiandienos nebus rytojaus, o kam tau rytojus, jei negali pasimėgauti šia akimirka?“.
Pirmasis nuolat auga, o antrasis – džiaugiasi tuo, ką turi.
- Pirmasis vergauja dėl geresnio rezultato, antrasis tinginiauja ir sumąsto efektyvesnius sprendimus.
- Pirmasis perka naujus mokymus, kaip tapti laimingesniu, antrasis atsipalaiduoja ir pasitenkina savimi tokiu, koks yra.
- Pirmasis planuoja idealią ateitį, antrasis bando ir mokosi jau šiandien.
- Pirmasis niekada nėra patenkintas savimi, o antrasis visada patenkintas.
- Pirmasis galbūt yra tik laidotuvių siela, antrasis – vakarėlių siela.
Nes vienas iš jų tiesiog atsipalaiduoja. Ir gyvena dabar.
…Neužmiršdamas, kad viskas visada baigiasi.
Taip, tikrai.
Pokyčių vardan stebuklingo augimo nereikia. Nei tau, nei bet kam.
Ar bent tam priežasties aš nematau. Jei mokytis, augti, eksperimentuoti, kelti sau iššūkius nesinori – aš to nedarau. Ir nedarysiu tol, kol nesuprasiu, kad klystu. Arba išprotėsiu.
Taigi, Jurgita, jei nori kažką keisti, tačiau bijai… Gal visai nenori keistis?
Galbūt šis noras tik įteigtas prisisapnuotų vilkų, o pasakyti „ne“, pripažinkime, baisu? Ir tuomet, jei noras ne tavo – kodėl bandai per prievartą jį priimti kaip savo? Kodėl bandai įpiršti sau Stokholmo sindromą ir pamilti tai, kas bando tave pagrobti ir prievartauti?
Aišku, aš tik užduodu klausimus.
Bet jei grįžčiau penkis metus atgal ir galėčiau mokytis iš naujo – aš mėgaučiausi prabėgančiomis dienomis, daryčiau tai, ką myliu, o „Siek daugiau“ vilkui pažvelgčiau į akis ir tarčiau „fui“.
Kartočiau tai tol, kol prievartaujantis vilkas išgūžintų iš mano namų. Ir aš galėčiau gyventi. Pagal savo troškimus. Laimingai ir tingiai.
Kviečiu ir tave prisijungti.
Tavo,
Danielius