Dienos tikslas: 487 žodžiai. Parašyta: 487.
Yra sakančių, jog mūsų žemėje laimi tik dirbantys iki galo. Nugalintys norą tinginiauti ir prasprūsti bei atliekantys savo misiją idealiai.
Po mūsų Saule (žvaigžde, beje, ne mergina) yra daug visaip sakančių.
Aš esu vienas sakančių kitaip.
Jei įspūdingi pasiekimai išties taip reikalauja paskutinių 10-20%, tai kodėl mums tokie baisūs košmarai? Kodėl pabundame sudrėkę po, na, drėgnų sapnų ir kodėl įsimename net vaikystės sapnus iki šios dienos?
Ne, atleisk, šį vakarą neturiu jėgų, kad papilčiau ilgiausią litaniją apie miego poveikį mūsų kūnui ir dar…
…Tiesiog paklausk savęs, ar tau labiausiai įsiminę sapnai (o tikiu, kad bent vieną gali atsiminti) buvo išbaigti iki galo?
- Ar jie, jei būtų žmonės, galėtų pasigirti idealiais siužetų kūrimo įgūdžiais?
- O kaip vaizduotė – ar atvaizduotos vietos bei situacijos logiškos?
- Ir šiaip, koks buvo sapnas – per trumpas, per ilgas ar kaip tik toks, kaip reikėtų?
Mano tėtis yra vienas tų žmonių, kuris beveik nesapnuoja. Aš iš jo turbūt tai ir paveldėjau, nes sapnų pamenu išties nedaug.
Tačiau kelis pamenu.
Didelį juodą vorą.
Aš skęstu.
Bėgu, tačiau bėgu vietoje.
Aš didėju ir užimu visą kambarį, o užėmęs – sprogstu.
Po savo kojomis sutraiškau gausybę mažų vėžliukų, tokių panašių į vėžlį, kurį auginu.
Aš esu plyta sienoje ir matau tuščią kambarį.
Ir nei vienas jų nebuvo idealus. Nė vienas šių košmarų ar…
Ji užlipo ant manęs ir mes mylimės.
Jos krūtys apšviestos mėnesienos.
Ji pasitinka mane Laisvės alėjoje ir mes apsikabinam.
Mes keliaujam į Kiniją ir apsigyvenam Himalajuose.
Ji nusijuokia iš mano pokšto.
…Kitų sapnų nebuvo išbaigtas iki galo.
Tačiau poveikį turėjo. Smogė su jėga. Įsibrovė į mano atmintį ir mane paveikė. Psichiškai.
Tavo darbai neturi būti idealūs. Jie tik teturi pasižymėti tuo, kas svarbiausia – baimėmis, kurios tave nuoširdžiai gąsdina, fantazijomis, kurių niekada nepatyrei, tačiau taip labai norėtum patirti.
Jei kursi panašiai, kaip sapnuoji – tau dirbti reikės mažiau, o kūryba taps nuoširdžiai atvira. Tava.
Retai sapnuojantis,
Danielius
P.S. Vesk sapnų dienoraštį.
Tavo sapnai, tavo neišbaigti, tačiau tikrai tobuli kūriniai nėra tik akimirksnio spindesiai saulėtą vasaros dieną. Na, ar, tiesa, jie tokie gali būti. Jei sąmoningai pamirši savo nuoširdžiąją kūrybą ir nurašysi ją po etikete „Nepakankamai vargau ties šia idėja“.
Tavo vietoje, jei leistum įsijausti į tavo kojines, aš idėjas kaupčiau, rašyčiau, užsirašyčiau ir kataloguočiau. Štai, pažvelk aplinkui. Kodėl skaitai šį tinklaraštį? Kas jame yra? Na?
Taip – tai mano kūryba. Mano bandymai paprasčiausiai su tavimi kalbėtis – taip nuoširdžiai, kaip kol kas moku. Mano darbas nėra idealus, nes, pripažinkim – kartais nesusikalbam. Bet aš bandau.
Pabandau. Tada pabandymą išsisaugau. Sekdamas Autin Kleon knyga „Parodyk savo darbą“ – ne šiaip išsaugau, bet išsaugau viešai, kad galėtum skaityti, komentuoti, kritikuoti.
Savo sapnus taip katoligizuo… Eee, atleisk, nežinau kaip šį žodį rašyti. Žodžiu, savo sapnus taip išsaugau čia.
Kam gi?
Kad po kurio laiko galėčiau grįžti ir pasimokyti iš savo idėjų. Kad galėčiau grįžti ir pažvelgti savo sapnus bei rasti idėjų naujiems.
Taigi – susapnavus visada gali sapnus užsirašyti.
Sako, kad naudinga.
Na, aš taip sakau – taigi taip, yra, kas sako.
Ei, pabandom kartu?