Ką įdomaus parašė Ramūnas Čičelis savo knygoje „Trajektorijos: Televizijos kritika“?

Jaučiu, kad apie šią knygą dar negirdėjai. Nenustebčiau – lietuviškos televizijos laidų kritika nėra dažniausiai aptarinėjama tema. O ką kalbėti, kad šios knygos tiražas vos 400 vienetų…

Bet noriu tave sudominti, kad įsigytum šią knygą. Leisk, pristatysiu autorių, knygą ir man labiausiai įsiminusių tezių sąrašą.

Ramūnas Čičelis – VDU literatūrologas, nepriklausomas žurnalistas ir fotomenininkas, o „Trajektorijos“ yra jo ketvirtoji knyga. Perskaitęs šią, 2022 metais išleistą, knygą pasidomėjau daugiau apie Čičelio kūrybą ir atrodo, kad autorius daug kalba apie informacinį triukšmą Lietuvos medijose. Na, ne tik triukšmą, bet ir ir jo kylantį nuovargį bei poreikį informaciniam asketizmui – apsivalymui nuo menkiavertės informacijos.

Čia leisiu sau pakritikuoti autoriaus kūrybą, nors tau dar jos net nepristačiau. Kai pirmą kartą paėmiau „Trajektorijas“ į rankas, peržiūrėjau turinį, praverčiau… Pagalvojau, kad visa knyga ir bus iš serijos „visa televizija yra mėšlas“. Klydau. Nors autorius labai dažnai knygoje baksnojo beprasmes, bukinančias televizijų laidų dalis (ir, mano nuomone, kartais per dažnai), pavadinime esanti „kritika“ nereiškia, kad visa knyga yra tik apie blogį. Autorius savo kūryboje (ne tik šioje knygoje) atkreipia dėmesį ir į teigiamus, naudingus medijų sprendimus. Pateikia ir galimus sprendimus.

Pavyzdžiui, čia gal atrodys nelabai susiję su televizija, bet kaip nuklausiau viename knygos pristatyme, autorius siūlo gyventi, lyg siužetiniame meno kūrinyje, norint išvengti atsidūrimo suskilusios, fragmentuotos sąmonės visuomenėje. Anot autoriaus, jei gyvename vientisai, save galime suvokti kaip siužetą: su užuomazga, išbandymais, kuriuos patiria herojus, su apdovanojimu ir geru epilogu. „Toks galvojimas yra gąsdinantis, nes jis uždeda atsakomybę“, pristatymo metu teigė Čičelis. Atsakomybė prieš save – savo ateičiai – yra geras saviugdos metodas. O, taip pat, ir svarbi televizijos dalis. Kaip supratau perskaitęs „Trajektorijas“ – didelė dalis problemų, kylančių televizijos medijose, kyla dėl to, kad kai kurių laidų kūrėjai nejaučia atsakomybės prieš žiūrovus. Laidų kūrėjai jaučia atsakomybę televizijos kanalo įvaizdžiui, reklamų užsakovams, o žiūrovai… Na, jie žiūrės bet ką.

Taigi, apie ką tos „Trajektorijos“? Apie televiziją Lietuvoje nuo daugmaž 1990-tuju. Yra minimos ir ankstesnės laidos, bet beveik visas dėmesys nepriklausomam laikotarpiui. Pro autoriaus akis neprasprūsta nei LRT tautinių dainų bei šokių laida „Duokim garo“, nei LNK pramoginis infošou „KK2“.

Autorius rašo sudėtingai, dažnai jo pavyzdžiai ir mintys tęsiasi per kelis lapus, dėl to išimti skambias frazes sudėtinga – tai ne tezių, ne marketingo, ne politinė knyga. Tai labiau tiriamieji eseistiniai pamąstymai. Dėl to geriau, kad knygą perskaitytum tu, nei tik pasitikėtum santraukomis.

…Bet pabandysiu pateikti, mano manymu, ryškiausias knygos dalis, teiginius. Tai ne viskas apie ką Čičelis kalba knygoje, tik tai kas man įsiminė! 🙂

• (Ne)auginanti televizija. Ar televizija turėtų ugdyti žiūrovą? O gal jam turinį pateikti kuo paprasčiau? Prieš daugiau nei 20, 30 metų televizija buvo, pagal Marshal McLuhan teoriją, „karštoji“ medija, kai žiūrovai stebėjimo proceso metu kėlė klausimus, aktyviai vertino gaunamą informaciją, dalinosi patirtimis su kitais žiūrovais. Dabar televizija turbūt tapo „šaltoji“ medija, kai ją vartojame fone – kažką veikiame, o televizija, na, jai dėmesio nereikia, ji tiesiog burbuliuoja už dėmesio ribų. Arba tiesiog žiūrėdami televiziją išjungiame galvą. Galima teigti, kad internetas ir LRT Mediateka dabar yra „karštoji“ medija, kur ją vartotojas naudoja aktyviai, sąmoningai, pasirinkdamas.
• Žinios „alternatyvių faktų“ amžiuje. Būti besąlygiškai nešališku yra sunku, jei išvis įmanoma. Taigi klasikinėje vakarų žiniasklaidoje įprasta atpažinti koks yra medijos kanalo premisas, kokią nuomonę, pasakojimo būdą, šis kanalas labiau atstovauja. Lietuvoje sąmoningai to nedarome, nors Lietuvos televizijos kanalai tai irgi turi – TV3 žinios gali priminti surežisuotą spektaklį, kur žinios pristatomos palengva, tada vardinami baisūs įvykiai, o gale pateikiami gražūs vaizdai bei orų apžvalga; LNK žinios pateikia viską kaip vis baisėjančią šiurpę, baisūs įvykiai seka vienas kitą, kol kulminuoja įvykiais, kurie gali priminti pamokslą kas būna, kai gyveni nusikalstamą gyvenimą; LRT „Panoramoje“ žinios išsiskiria, kad nėra trilerio, trumpai pateikiami faktai ir juos leidžiama vertinti pačiam žiūrovui, kas daliai žiūrovų gali pasirodyti netgi nuobodu; o humoro ir žinių laida „Dviračio žynios“ jau tiesiog išeina iš realybės ribų ir pateikia dienos naujienas per humorą bei satyrą.
• Reklama ir televizija. Reklama Lietuvos televizijoje išsiskiria tuo, kad ji nekelia meninio, informacinio visuomenės lygio. O galėtų. Reklamos užsakovai televizijos kanalui yra garantuoti pinigai, o kuo daugiau reklamos pridėsi – tuo daugiau eterio minučių galėsi parduoti. Dauguma, jei ne praktiškai visos, reklamos yra nukreiptos į žemiausius Maslow piramidės poreikius – maistą, vaistus, seksą, pramogas ir ryšį tarp žmonių (čia galima atkreipti dėmesį kiek gausu telekomunikacijų įmonių reklamų) ir tik labai maža dalis reklamų suteikia kažką daugiau – informacijos apie šiuolaikines inovacijas, investavimo galimybes, kultūrinius ir visuomeninius renginius. Atrodo, kad reklamos Lietuvoje kuriamos žemiausios kastos gyventojams, o verslininkų bei žyniuonių kastų poreikiai pamirštami. Britų televizijoje kelerius metus buvo reklamų kampanija „Be more dog“ („Būk labiau šunimi“), kuri skatino žiūrovą ne pirkti ar vartoti, o gyventi aktyviau, sveikiau; reklama keitė mąstymą, ne įkalino pirkime. Ar tokią reklamų kampaniją realu šią dieną pamatyti Lietuvos televizijose?

Knygoje aptariama ir daug daugiau kitų temų. Aptariama bene pusšimtis Lietuvos televizijų laidų ir jų vedėjai. Ir jei tik domiesi marketingu, medijomis arba šiaip mėgsti žiūrėti televiziją – rekomenduoju perskaityti šią Ramūno Čičelio televizijos kritiką.

Knygą gali lengvai įsigyti iš Vagos internetu ir jų fiziniuose knygynuose.