Hunų priešai: kodėl ši knyga pavadinta istoriniu romanu?

#fantastika#istorija#knygos

Romualdas Drakšas: teisininkas (ir ne bet kokios teisės, o baudžiamosios!), profesorius, rašantis fantastikos knygas. Jo vardą prisiminiau dėl nes kadaise skaičiau jo mokslinės fantastikos diptiką „Žmogus“ ir man tas vaikystėje visai patiko… Taigi ką rašo Romualdas šiais laikais? 

Pasirodo – istorinius grožinius romanus apie senovės baltų gyvenimus.

Ir, ooo, kokios senovės. Tau čia ne Vytauto ar Mindaugo laikų, o daugmaž ketvirtojo amžiaus! Taip, tų pačių laikų, kai dar Romos imperija egzistavo! (Nors gal jau ir ne pačio geriausio stovio.)

Taigi, pasinaudojau proga paskaityti… Ką galiu pasakyti?

1. Romualdas moka rašyti grožinę literatūrą.

Apie autoriaus mokslinius darbus negaliu komentuoti, nes šių skaitęs nesu, bet grožinių – esu. Ir kaip su „Žmogumi“ bei „Žmonija“, taip ir su „Hunų priešais“ – skaityti malonu.

Ir, palauk, akimirką. Ar gali įsivaizduoti kokį keistą romaną (galbūt iš mokyklinio kurso literatūros), kur autorius bando įrodyti, kad moka rašyti? Prisimeni kaip tose knygose skaitant jauteisi lyg valgant pjuvenas?

Drakšo kūryba nėra tokia. Jo kūryba lengva, aiški, nesudėtinga.

Galbūt, jei tikiesi pasukti galvą ar pasijusti lyg statybose apkurtus nuo triukšmo – tai bus trūkumas, bet aš šitai laikau privalumu. Kodėl? Nes, mano manymu, grožinės literatūros didžiausia prasmė yra palengvinti tavo gyvenimą, atpalaiduoti tave, nuraminti po sunkios dienos, pailsinti tavo smegenis nuo nuovargio…

…„Hunų priešai“ atpalaiduoja, nes tai nėra sudėtinga literatūra, o grožinei kūrybai to ir tereikia – įtraukiančio filmo.

2. Gailiuosi, kad ši knyga turbūt niekad neišvys kino ekranų.

Būtų smagu. Dabar ir šią akimirką, nors knygą baigiau skaityti jau prieš kelias savaites, prisimenu siuuuuuuuužeto vingius (čia įsivaizduok Nemuno tėkmę), scenas…

Ak, taip, ši knyga tiktų žydrąjam ekranui. 

Bet, kažkodėl, atrodo tokių kaip aš – nėra daug. Nėra daug ir apskritai skaitančių Drakšo kūrybą, kažkodėl – sprendžiant iš atsiliepimų kiekio Goodreads platformoje. Nelabai suprantu kodėl, nes autoriaus knygos tikrai neatrodo blogos, atsiliepimus sulaukia daugiausiai pozityvius, tačiau… Ką, reklamos trūksta, gal?

Tada gal tiesiai ir pareklamuosiu: eik, mano mielas drauge, tiesiai kad ir į „Vagos“ knygyną bei įsigyk. Gali įsigyti ir internetu. Po to, kai įsigysi, gausi ir perskaitysi – grįžk ir pasidalink savo nuomone apie knygą. 

Padarykime, kad būtų daugiau šios knygos skaitytojų Lietuvoje 🙂 

3. Pro istoriją nesimato istorijos.

Nors knygos siužetas tikrai buvo sukaltas tvirtai, nors dialogai ir veikėjai atrodė realistiškai, bet nesu tikras… Tai kur tas „istorinis romanas“? Ar mano kriterijai per aukšti? Ar noriu per daug?

Kodėl kartais jaučiausi lyg skaitydamas „Sostų karus“? Nu taip, čia, žinai, seni laikai ir lialia… Kardai ir ietys. Kažkas pasimušt nori ir įrodyt katras didesnis bachūras… Maistas, gėrimai, žemė, moterys ir vyrai… 

Nu, tipo, kaip ir praeityje, tai reiškia istorinė knyga?

Bet…

Aišku, autorius dėl šito atsiprašo jau pačioje knygos įžangoje, pirmame lape. Kad nereikia šios knygos skaityti „kaip buvo“, o labiau „kaip galėjo būti“. Nu gal ir nebuvo taip. Turbūt nebuvo. Bet, ale, įsivaizduokime.

Autorių suprantu – siužeto laikmetis toks, kad rašytinių to meto šaltinių iš Lietuvos ar viso Baltijos regiono turbūt išvis mažai egzistuoja, jei išvis buvo.

Bet tai kodėl reklamuoti kaip „istorinį romaną“? Jaučiuosi šiek tiek išdurtas.

Čia, kartu, įdomus faktas: knygą išleido „Eugrimas“, leidykla, kuri save pristato kaip „negrožinės literatūros leidykla“ (bent jau knygos nugarėlėje ir jų pačių puslapyje). Šitai tik labiau sužadino mano mįsles – kodėl jie leido „Hunų priešus“?

Na, bet, jei nekreipsime dėmesio į šiek tiek melangingą viršelį – knygą įsigyti ir skaityti verta. Vertinu 4/5 debesimis, kas pagal mano skalę yra labai gerai 🙂 

Parašykite komentarą

Palikite komentarą. Anonimiškai.