Kai prieš pusę metų sutikau Simoną, aš apie ją žinojau tik du dalykus: ji mėgsta ryškias šukuosenas ir man tai patinka.
…Ko dar tuomet nesupratau – tai, kad kartu ji yra praktiškai neišsenkančios kūrybos dievaitė.
Nes kaip kitaip paaiškinsi tai, kad ji sugeba vienu metu užsiimti vaidyba, piešimu, tapyba, sapnų gaudyklių ir papuošalų gamyba, fotografavimu ir dar daugiau?..
Taigi, ką aš nusprendžiau padaryti, kad su ja susipažinčiau artimiau?
Logiška – paimti interviu.
Šį pokalbį su Simona Jasiškyte (Dar žinoma kaip Žalia Kūdra) skiriu Debesyliečiams, kurie užsiima kūryba, ar dar tik mokosi tai daryti.
Vos tik tave prakalbinęs supratau, jog kūrybiškumo nestokoji. Kokia kūryba užsiimi dabar ir kokia užsiimdavai anksčiau?
Nuo mažens buvau skatinama mąstyti kūrybiškai. Mama mėgo užsiimti įvairiais rankdarbiais, tai ir aš užsikabinau: greit pamėgau piešti, vaidinti, dalyvauti kūrybiniuose procesuose ir juos stebėti. Panašiai, kaip vos išsiritusiems čiurliams įgimta skraidyti, taip ir man greitai tapo įgimta kurti.
„Tik kurdama galiu išlieti susikaupusias idėjas, mintis nuo kurių, rodos, kad sprogs galva.”
Dabar užsiimu įvairiausia kūryba: piešimu, grojimu, vaidyba, šokiu ir dar gaminu sapnų gaudykles bei papuošalus, kuriuos rodau savo veidaknygės puslapyje Greenwateer.
Jei reiktų save apibūdinti vienu žodžiu – „kurianti“. Tai kartu ir mano degalai, ir atmosferą deginančios, chemtreilus piešiančios liepsnos.
O kas tave labiausiai motyvuoja darbui?
Manau, jog darbui geriausiai motyvuoja pats gyvenimas. Galima sakyti, kad motyvacijos net nereikia ieškoti – ji pati atsiranda. Bent jau man taip būna.
„Asmeniškai mane turbūt labiausiai motyvuoja noras, kad artimi ir svarbūs žmonės būtų laimingi.”
Turiu problemą, na, daug kas sako, jog tai problema, kad dažniau pirma galvoju apie kitus nei apie save. Taip, aišku, ne kartą nudegiau, bet kitaip negaliu. Atrodo, jog užtenka pamatyti jų veiduose nuoširdų džiugesį, dėkingumą ir jautiesi kaip kitam danguj. Laimingiausią norėčiau padaryti mamą, tai man brangiausias žmogus, kuris suteikė begalę vertingų dalykų.
Taigi tiems, kurie sako, jog trūksta motyvacijos ar įkvėpimo pasakyčiau, jog nereikia užsibarikaduoti mintimis, kad kažko dabar trūksta ir vat atsisėdus bei palauks atsiras…
„Įkvėpimas ir motyvacija ateina apsižvalgius aplink save – ką galėčiau padaryti, kad kiti taptų laimingesni?”
Kai atveri akis, idėjos savaime plūsta galvon – kartais būna jų per daug ir kartais jų net neįgyvendini, bet bent jau žinai, kad jų turi. Reikia mokėti semtis iš paprasčiausių, kad ir buitinių dalykų.
Jei teisingai supratau, teigi jog kūryba gimsta dėl kitų… Tačiau nejaugi tai vienintelis tavo idėjų šaltinis? Ar to tikrai užtenka?
Taip, didelė motyvacija yra kurti dėl kitų žmonių, nes žinai, jog žmonės mėgsta tai, ką darai, ir jie kartas nuo karto vis laukia kažko naujo. Tai suvokdamas supranti, kad jei kitiems bus gerai, tai ir tau bus gerai.
Kartais ir gyvenimas priverčia galvoti kažką naujo, nes trūksta pinigų. Tačiau net ir tuomet pirmiau stengiuosi galvoti apie kitus, ne apie save. Man svarbu, jog tai, ką darau, įkvėptų, džiugintų ir šildytų kitus – o žmonės tavo pastangas pastebi.
Tai paprasta taisyklė – jei žmogui duodi tai, ko jis trokšta, jis tau už tai atsidėkos. Pinigais, paslaugomis ar dar kuo kitu. O kartu dažnai dar paprašo kažko naujo. Visi lieka laimingi.
Tu kuri gaudykles, pieši, fotografuoji, vaidini ir užsiimi dar milijonu veiklų – kaip viskam randi laiko? Kokia tavo produktyvumo paslaptis?
O taip… Tikrai veiklų turiu daug, aišku, kartais nespėju, bet kartais būna dienų, kai nedarau iš vis nieko. Pastarąsias dienas priskiriu poilsiui.
Bet neseniai atradau triuką produktyvumui palaikyti – įsivaizduokite, jog esate kompiuterinis gyvūnėlis, kuriuo reikia rūpintis. Kaip per įvairius žaidimus, panašius į Tamagotchi, kai turi savo augintinį pašerti, nuprausti ir t.t. Taip ir čia stebėkite kiekvienos veiklos skalę ir kai joje nukrenta lygis – tada savaime aišku, kad reikia poilsio ar liautis ilsėjus.
Tai aš taikau kiekvieną dieną. Jei viena veikla užsiimu ilgiau – tiesiog savaime gaunasi, kad to nebenoriu ir pereinu iš karto prie kitokio užsiėmimo. Pasitikiu savo nuojauta ir saviauginimo triuku.
„Įsivaizduokite, kad esate augintis – nepamirškite savęs pašerti, nuprausti, išvesti pasivaikščioti ar pasportuoti.“
Taip pat kiekvienam žmogui patarčiau užsiimti kažkokia kūrybinga veikla, tai padeda išlaisvinti fantaziją, mintis – tai atpalaiduoja. Tai tam tikra meditacija, per kurią gali išlieti visus per dieną sukauptus jausmus.
O jei pradedi galvoti: ,,Gal reiktų tuo užsiimti… O gal šiuo… Bet ką kiti pasakys?” – nereikia taip mąstyti! Geriau imti ir veikti. Kas kitas, jei ne tu, yra atsakingas už savęs auginimą? Juk už pavadėlio niekas nelaiko, tiesa?
Ar dažnai kūrybingumas pabėga nuo tavęs ir suabejoji savo jėgomis? Ko tuomet imiesi, kad tai grąžintum atgal?
Abejonių atsiranda kiekvieną dieną. Dažniausias klausimas, iškylantis galvoje: ,,Koks tikslas viso to, ką dabar darau?”. Na ir aišku, dar daug panašių klausimų einančių po šio. Dažnai abejonės ir pakiša koją… Reikia stengtis, kad taip nenutiktų.
Ką darau, jog abejones nuvyčiau? Tiesiog toliau užsiimu ta pačia veikla, kuria ir pirmai užsiėmiau. O abejojimai greitai dingsta, kai supranti, kad veiki jau iš dalies ne dėl savęs, o dėl kitų. Stengiesi suteikti žmonėms džiaugsmą savo darbais.
Reikia stengtis mėgautis gyvenimu. Nes ką gi daugiau veikti jame? ,,Gyvenimas duotas tam, kad išbandytum visus jo teikiamus malonumus”, kažkas sakydavo. Tad abejonės tikrai neturėtų pakišti kojos.
O ką patartum tiems, kurie tik pradeda užsiimti sava veikla? Ar turi patarimų kaip atrasti savo sritį, jei nori kažką daryti, bet nežinai, ką?
Jei nežinai, ką veikti – išbandyk viską. Galiausiai kažkas vis tiek ,,prikibs”. Paprasta. Visi darome kūrybos klaidų ir patys turime išsiaiškinti, kas kiekvienam tinka. Aš pati ne iš karto atradau, ką mėgstu, dar ir dabar atrandu daug naujų hobių.
Išties, kas man atrodo negerai – tas kitam kuriančiam gali atrodyti gerai. Patarčiau visiems patiems praeiti tą kūrybos kelią ir atrasti, ko iš tikro jie nori. Nes kokia čia kūryba, jei kas viską sufleruos?
Ir galiausiai, ką patartum Debesyliečiams daryti ir ko vengti jų kūrybos keliuose?
Patarimas tikriausiai vienas: nesileisk paveikiamas kitų. Daryk tai, apie ką kiekvieną dieną galvoji. Ir netikėk tuo, kad reikia eiti kur širdis veda, nes dažnai ji nuveda ne ten kur reikia. Reikia pasiimti kartu ir protą.
Nebūtina bandyti išrasti kažko naujo. Nebent manai, kad tai bus verta. Jei jautiesi gerai vienoje srityje – nepaleisk jos. Pavyzdžiui, jei dirbi kur nors Maximoje, o grįžęs dar turi jėgų kūrybai – jos nieku gyvu nepaleisk, kūryba padės išlikti žmogumi.
Ačiū už nuoširdų pokalbį, Simona!
Jūsų,
Paršelis Antanas