Dienos tikslas: 440 žodžiai. Parašyta: 483.
Tai – didžiausias 2016-tų metų lietuviškų saviugdos knygų nusivylimas.
Kas, išties, nėra taip jau blogai – lietuviškų saviugdos knygų ir jų autorių paprasčiausiai tėra tiek nedaug, tad beveik visos jos tampa nusivylimais. Bet nusivylimas, nepaisant to.
Šią knygą įsigijau 2016-tų metų knygų mugės metu, tiesiai iš leidėjų (leido, be abejo, Alma Littera, kuri šiomis dienomis leidžia beveik viską) stendo. Dar pamenu, kaip stende savo naująją knygą pristatinėjo Andrius Tapinas, apsirengęs tokio paties rožinio atspalvio marškiniais.
(Ne – pasirodo tai nebuvo slapta reklama. Tuomet juokais to paklausiau Andriaus ir jis paneigė.)
Tada… Maždaug tris mėnesius ji gulėjo knygų krūvoje kartu su kitomis renginio metu pirktomis knygomis. Ir tada ją perskaičiau. Neseniai, prieš savaitę, perskaičiau dar kartą.
Trumpas įvertinimas, jei neįdomu skaityti pilną apžvalgą:
Dizainas: 9/10. Viršelis ir vidaus dizainas patogus, malonus akiai ir, kas smagiausia, kurtas specialiai šiai knygai. Sprendžiant iš knygos tiražo (1,7 tūkst.) leidykla neplanavo šiai knygai bestselerio statuso, bet su dizainu pasistengė.
Rašymo stilius: 2/10. Medinis. Jei knygos autorė Eva ir rašė įdomesniu, naujoviškesniu stiliumi, tai šią knygą vėliau turbūt iškastravo kalbininkai bei redaktoriai.
Knygos turinys: 4/10. Ambicijos didelės ir mane labai sudomino – knyga apie laimę! Moksliniai tyrimai! Gyvi pavyzdžiai! …Tačiau nieko tokio joje nebuvo. 🙁
Turinio koncentratas: 2/10. Daug žodžių apie nieką. Ar būtinai reikėjo rašyti tiek daug?
Bendrai: 4/10. Tikėjausi šokolado, gavau kakutį.
Ilgesnis įvertinimas, jei įdomu sužinoti daugiau:
Knygą sudaro 36-ios, maždaug tūkstančio žodžio ilgio esė, kuriose laimė lyginama su kažkokia gyvenimo sritimi. Laimė ir pinigai, laimė ir amžius, laimė ir mąstymas, laimė ir…
Ū! Įdomu! Jei aš rašyčiau knygą apie laimę – daryčiau panašiai. Imčiau temą ir žiūrėčiau, ką galiu atrasti!
(Tiesą sakant – jau rašau tokią. Nežinau, kas gausis, bet pamažu kaupiu tekstus būtent tokiai knygai. Tik geresnei nei Evos Tombak „Laimės piliulės“.)
…Eva, tiesa, rašydama išvyko į kelionę lengviausiu keliu. Vietoj to, kad važiuotų džipu per Australijos dykumas, ji įsėdo į gerai kondicionuojamą ševrioletą ir nuvažiavo stulbinamą atstumą tarp Sidnėjaus bei Kanberos.
(Be abejo, tarp šių miestų nutiesta plati asfaltuota automagistralė. Tai du didžiausi Australijos miestai.)
Vietoj to, kad jos esė būtų papildyta TIKRAIS moksliniais tyrimais, Eva paprasčiausiai rašo, kad kažkas yra „mokslininkų patikrinta“… Ir niekur nepateikia nuorodų – tai kuriuose gi tyrimuose būtent?
Kaip žinia – rusų mokslininkai irgi vykdo tyrimus. Ir net mūsų Šiaulių universitetas. Bet jei bent kada domėjaisi mokslinių tyrimų kokybe pasaulio šalyse, turėtum suprasti, kad pasitikėti rusų tyrimais yra tas pats, kas pasitikėti žemės apvalumą neigiančių žmonių žodžiais. 🙂
Vietoj to, kad „Laimės piliulės“ būtų papildytos tikrai VAIZDŽIOMIS istorijomis, prirašyta gyvenimiškų pavyzdžių, kurie įvyksta tik prastų telenovelių istorijose.
(Ir dar tieeeeeeeeeek teeeksto apie nieką!)
Pirkdamas ir pirmą sykį rankose laikydamas šią knygą aš tikėjausi naujų, netikėtų, negirdėtų temų, palyginimų, pavyzdžių. Kažko… Naujo! Nesvarbu – stiliumi ar turiniu.
Užtat, ją atsivertęs, radau knygą, kuri turbūt buvo rašyta vien tik tam, kad būtų užkalti tie 500 eurų už leidybą.
(Maždaug tiek grynais į rankas gausi išleidęs 1,5 tūkst tiražo knygą didžiosiose Lietuvos leidyklose.)
Atsiprašau, Eva, bet tu gali geriau.
Knygos tema – nuostabi! Idėjų užuomazgos – nuostabios! Bendras įgyvendinimas… 🙁
Ne kiek laimingesnis,
Danielius