Kas yra svarbiausia gyvenime? Eeeeh taip, meilė! Ir visai nesvarbu – paršelis tu ar filmų kūrėjas. Šiandien mano pašnekovas – visuomenininkas ir menininkas Romas Zabarauskas!
Nekalbėsiu apie jo jauną amžių ir kiek jis daug pasiekęs, tačiau turiu pripažinti – Romas daro didį įspūdį, ir ne vien dėl pasiekimų: jis drąsus, ryškus ir turi ką pasakyti.
Šį sykį – apie jo ir bendraminčių projektą, verčiantį Vilnių
visiems draugiškesniu miestu.
…Na, o ateityje galbūt ir išsiplėsiantį į visą Lietuvą.
Taigi, kviečiu susipažinti ar dar geriau pažinti šios dienos herojų: Romą Zabarauską. Pradėkime!
Labas, Romai. Pirmiausiai prisistatyk. Penkiais arba mažiau sakinių – kas tu?
Esu kino kūrėjas, sukūręs trumpametražį filmą „Porno melodrama“ (2011) su Mariumi Repšiu, „Streiką“ (2013) su Beata Tiškevič. O ką tik baigiau naujausią savo ilgo metražo filmą „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), kurį Lietuvoje pristatysime, ko gero, rudenį.
Taip pat esu aktyvus Lietuvos pilietis, todėl dažnai pasisakau už LGBT ir kitų žmonių lygiateisiškumą, mėginu prie to gero prisidėti. Mane galima rasti ir feisbuke.
Ar dažnai sau keli iššūkius? Kur dešimtbalėje skalėje nuo bailaus Nuobodylos iki superherojaus Betmeno padėtum save?
Skirčiau sau aštuonis balus – ne Betmenas, bet Robinas tikrai: vis prisigalvoju kokių nors neįmanomų dalykų, ir tada juos įgyvendinu.
Papasakok, kokio iššūkio ėmeisi? Ir kodėl?
Šįsyk – paversti Vilnių draugišku miestu visiems. Jis materializavosi į didelį projektą „Friendly Vilnius“.
Prieš tai su bendraminčiais įgyvendinome „LGBT Friendly Vilnius“ iniciatyvą. Sužymėjome įvairius Vilniaus klubus, kavines, barus, kurie sutiko taip išreikšti palaikymą LGBT bendruomenei.
O tuomet pamąstėm, kad reikia išplėsti draugiškumo sąvoką dar plačiau, ir sužymėti skirtingus verslus pagal jų draugiškumą neįgaliesiems, kitataučiams, vegetarams, tėvams su mažamečiais ir kitiems.
Kokiais kriterijais vadovaujatės žymėdami verslus? Kaip visas tas procesas vyksta?
Kreipiamės į tuos verslus, kurie mums atrodo draugiški – kur pasitinka ir išlydi su šypsena. O tai, deja, nėra toks dažnas dalykas Lietuvoje. Juk esam įpratę net nesisveikinti, ar tik kažką piktai suburbėti po nosimi. Kodėl?
Juk geriau dažniau šypsotis ir bendrauti, kad kasdienės patirtys keltų nuotaiką, o ne atvirkščiai.
Procesas taip ir vyksta: rašome skirtingoms įmonėms laiškus, kviečiame prisijungti. Kartais įvairios įmonės ir pačios kreipiasi. Tačiau į projektą nepriimame tokių vietų, kurios garsėja mokesčių slėpimu, nedraugišku aptarnavimu arba nedraugiškais klientais.
Ar tokios „Friendly“ iniciatyvos vyksta tik Lietuvoje?
Tiesą sakant, nesu girdėjęs apie būtent tokį projektą, kuris sujungtų labai skirtingas draugiškumo kategorijas. Manau, tai – išskirtinė idėja, naudinga tiek skirtingoms bendruomenėms, tiek plačiajai publikai, ieškančiai tiesiog draugiškų vietų.
Bet apskritai, miesto žemėlapių su įvairiais atspalviais yra tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Tik mes skiriamės tuo, kad norime ne tik sudaryti žemėlapį, bet ir jį šiek tiek nuspalvinti bei išplėsti.
O ar daug Vilniuje verslų, atsisakančių „draugiškumo“ etikečių? Kokie dažniausi tokių įstaigų argumentai?
Kol kas atsisakė tikrai labai nedaug – jiems ši idėja pasirodė nenaudinga, ir tiek. Kiekvienas renkasi, kokiame žemėlapyje būti, prievartos čia negali būti.
Tai kaip sekasi vystyti šį projektą? Kas labiausiai trukdo tavo kelyje siekiant tikslo?
Iš pradžių abejojau ir nervinausi, kaip čia viskas bus. Bet verslai labai noriai jungiasi! Tik pradėjome vystyti šią platformą, o jau turime virš trisdešimt draugiškų vietų.
Trukdo nepasitikėjimas savimi ir perfekcionizmas. Atrodo: „O kas, jeigu ne viskas idealiai pavyks, o jeigu kažkur suklysiu ar apsikvailinsiu?“.
Bet juk iš klaidų mokomės, tad turime jas branginti ir judėti į priekį.
Ką naujo išmokai šio iššūkio metu? Ko tenka mokytis?
Supratau, kad daug verslų Lietuvoje yra labai progresyvūs ir nori prisidėti prie teigiamų pokyčių mūsų visuomenėje. Tai yra super žinia – kartu galime daug nuveikti.
Taip pat mokausi kantrybės ir drąsos!
Ar jau pasiekei tai, ką norėjai pasiekti?
Tikrai taip! Du ilgo metražo filmai, įvairios pilietinės iniciatyvos – tai yra pasiekimai, kuriais didžiuojuosi. Dabar daugiau imu galvoti ne apie pasiekimus, o apie asmeninės laimės paieškas.
Siekiai yra reikalingi, bet dar reikia nepamiršti pakeliui džiaugtis gyvenimu su visais jo trūkumais ir privalumais.
Kas tau padeda nenuleisti rankų, sugebėti džiaugtis gyvenimu su visais jo trūkumais ir privalumais?
Draugai, kurie rašo protingas knygas arba kepa man kopūstų pyragus. Šeima, kuri visada atsilieps į mano skambutį. Filmai, ypač tie, kurie sukurti anksčiau – juose tarsi daugiau kūrybiškumo, metaforų, eksperimentavimo.
Ar turi patarimų žmonėms, kurie norėtų užsiimti panašiomis iniciatyvomis? Ir ar yra vietos savanoriams?
Ieškokit bendraminčių, klauskit patarimų ir pagalbos iš tų, kurie žino daugiau. Svarbiausia turėti gerą idėją, o tada – pirmyn. O savanoriai priimami, tikrai taip! Rašykit į: hello@friendlyvilnius.com
Ačiū už pokalbį, Romai!
Tuomet linkiu visiems nesustoti džiaugtis gyvenimu – su jo trūkumais ir privalumais. Dėmesys ir tolerancija yra sveiko ir laimingo gyvenimo atsakymas. Taip – moksliškai įrodyta.
O aš… Skubu skleisti draugiškumo dvasią ir savo mieste. Nes kas daugiau tai padarys, jei ne aš pats ir tu?
Pabaigai rekomenduoju:
- Debesylietės Milenos straipsnį, kaip surasti taiką su aplinkiniais;
- Gidą, kaip sukurti savo pozityvų pasaulį keičiantį judėjimą, panašų į Friendly Vilnius ar kitas iniciatyvas;
- Ir paraginimą imtis tikrų pokyčių jau šiandien.
Nes jei gali būti draugiškas Vilnius, tai kodėl negali būti draugiško Kauno, Panevėžio, Jurbarko ir likusios Lietuvos?
Iki kito karto,
Paršelis Antanas